Kiek Jums buvo metų, kai pasipiršo vaikinas?

Va cia jau taikliau Tik kazkodel kitiems sako, kad va jau laikas butu, ir t.t., o kai tuo klausimu norejau pasikalbet spoksojo pro langa akis ysmeiges, muistytis pradejo ir sarasa, ka padaryt dar pries tai reikia Tik juokas sueme

nieko cia gero jus tokiu metu tikrai manau turit jau ir pagrinda sioki toki, ir seimos norit...
ilgai nelaukit
nors as pati sesis metus draugauju
dabar sedziu isvis soke, nes pareiske, kad vest aplamai nenori nu tiesiog nenori zenytis niekada.

Tai negi per tuos 6 metus nebuvot apie tai kalbėję? Ar jis su laiku nuomonę pakeitė?

Pirmas vyras pasipirso man kai buvo 24 metai, istekejau 27, o issiskyriau 28 metu.
Tiesa, kartu apsigyvenome po 1 men. draugystes. Nezinau kur tada mano protas buvo.

Na jam kiek turi niekada negana, visko truksta, tai to ano ir t.t. Vietoj taupymo iseis pavalgyt kur uz £20, ir tai normalu Vis mane eda, palauk, kol geresny darba turesi, palauk, palauk. Na ir tikrai stengiuosi, mokausi, turiu dabar jau tikrai nebloga darba. Pareiske, kad jam reikia geresnio darbo. Per metus net viena CV issiunte, supyko, kad atsakymo negavo ir viskas tuo baigesi Taip kad manau visada kazkas bus tokio, o metai juk bega..
Oho, o tai anksciau apie tai nebuvot snekeje? Gal galvoja, kad po 6 metu jau niekur nepabegsit, net jei nenori zenytis O kaip del vaiku?
Papildyta:


Gyvenat ir mokotes

Nenoriu nei kritikuoti, nei nieko įžeisti.
Iš savo pozicijos pasakysiu. Visad sau žadėjau, kad jei pradėsiu su kuo draugauti ir po maždaug metų draugystės iš vyro pusės nebus aiškios pozicijos ateities atžvilgiu, paliksiu tokį vyrą. Nebūtinai tai turėjo būti pasiūlymas tuoktis. Tiesiog jei po metų vis dar norės vaikščioti susikibus už rankučių, o apie ateitį pats nieko neužsimins - viso gero.
Du vyrus taip ir palikau. Antrasis dar ilgą laiką skambinėjo, ieškojo manęs, emailus rašė... Nesigailiu nei kiek, kad taip pasielgiau.
Ir nereikia galvoti tik apie vyrą. Apie save pagalvokit.


Ne pirmą kart sutinku atvejį, kai žmonės pradraugauja 6, 8 ar net 10 metų ir poto išsiaiškina, kad vienas nenori vestuvių.
Manau svarbiau išsiaiskinti kokie ateities planai. Gal vis dėlto be vestuvių jūsų požiūris į gyvenimą sutampa.

Nesuvokiu, na kaip gi taip glai nutikti? Na negi per tiek metų nė karto nebūna kalbama apie tai, apie ateitį, apie santuoką, apie vaikus ir t.t.?

Pasiguosiu ir as.. mes jau draugaujam ne vienerius metus oi, ilgai jau.... ir jaunikliai nesam. Pries apsigyvenant kartu mano iniciatyva buvo pokalbis, kurio metu as pasakiau, kad ilgai sugyventine nenoriu but. Puse metu- metai ir viskas (iki apsigyvenimo kartu draugavom 3 metus su biskiu). Jis nepriestravo ir viskas tuo baigesi. Gyvenam jau 2 metus kartu... per juos ne karta keliau sia tema i pavirsiu, bet jis vis rasdavo priezasciu... paskui netycia radau zieda su deimantu- tradicini suzadetuviu. Temos nebelieciau, o kantriai laukiau. Per daug kantriai turbut, nes pati jauciu, kad tas nusivylimas pradejo gadinti mano nuotaika ir santykius. Kaip ir dauguma moteru analizuodavau situacija, ypatingai per pms paastredavo viskas. supratau, kad reikia kalbetis, nes tas nusivylimas zudo mano meile jam. Na ir ka gi.... paaiskejo, kad jis net nesiruosia artimoj ateiti manes vesti. Sako, kad kaip as cia taip staigiai visko noriu. O kai priminiau musu pokalbi pries apsigyvenima kartu, tai jis teigia, kad nesuprato, ka as galvojau. Mat kaip galima issinuomoti nama metam, kai nenorejau tiek ilgai buti tik sugyventine bet as juk pasakiau savo isitikinimus ir norus, o jis savo nutylejo nepriestaravo tam. Juk nebuciau ejus kartu gyvent zodziu...
Dabar jauciuos labai keistai, tarsi akmuo nuo krutines butu nukrites. Matyt, isvargino mane ta nezinomybe ir tas laukimas. Dabar aiskus jo poziuris ir belieka man apsispresti giliai sirdy rasiu atsakyma...
P.s. atsiprasau, kad tiek issipleciau

Aciu jums labai uz jusu patirties pasidalinima Giliai sirdy zinau, kad turiu galvoti apie save daugiau, apie tai ko noriuas pati, bet myliu ta zmogu, noreciau, kad musu norai ir lukesciai sutaptu, juolab kad jis yra geros sirdies...Turi jis minusu, kaip ir as, telieka paciai apsispresti, kokie jie svarbus man ir musu ateiciai. Juolab kad santuoka nezada laimingo auksinio gyvenimo taip pat, kartais cia kaip loterijoj - niekada negali zinot, koky bilieta gavai
Papildyta:


Labai vyriskas atsakymas, maniskis tokiais irgi megsta issisukinet - nesupratau, kad TA turejai omeny, as galvojau pati supratai ir t.t. Man keisciausia, kad maniskis pats pasiule kartu gyvent, as dar nelabai norejau, galvojau per greit, suoke apie ateity ir t.t. O toliau tiesiog viskas tas pats, kas pries 3 metus, o kai tai primenu, tai tik varnas saudo ir kalba kreipia. Jeigu as ne TA jam vesti, tegu pasako, sutaupo laiko abiems, juk veliau tik sunkiau bus.
Kam tas ziedas tada skirtas buvo, jeigu nenori jis jusu vest?

tos pasakos, kad prisivyliotų kartu gyvent draugas irgi labai nori kartu gyvent, bet aš prieš. Pažint jį užtenka tiek, kiek pas jį pabūnu. Nesuprantu, vardan ko gyvent kartu, tvarkyt jo namus. Kas iš tų kalbų apie vestuves, vaikus, reik veiksmų o tada ir apie gyvenimą kartu galima pagalvot. Iš pradžių sakiau, kad gyvensiu, kai pasipirš, dabar sakau, kad po vestuvių

Saunuole Turbut dabar as daryciau butent taip pat, nes viena dazniausiu barniu priezasciu yra butent buitis. As nesuprantu, kodel as turiu gamint ir tvarkyt namus viena, jei dalinames nuoma ir saskaitom, turetumem dalintis ir maisto ruosa bei tvarkymusi Oi pati kvaila, vyrai greit pripranta prie gero ir priima tai, kaip savaime suprantama dalyka...

Matot, būna taip. Po 10 metų draugystės (iš jų ~3 metus gyvena kartu) išaiškėjo, kad jis nenori eiti į bažnyčią, nes netikintis. Nežinau ar dėl zagso tokia pat reakcija.


O kaip dėl vaikų? Jūsų požiūris sutampa?
Gal jis nenori vesti, bet pvz. turėti vaikų, šeimyninių reikalų, rūpinatis namais nieko prieš.



Egliukasz, o tu irgi išsiaišink iki galo kokie jo ateities planai. Ir tuomet spręsk ką daryti toliau.
Beje, kodėl dar neištekėjus taip tvirtai teigi apie santuoką? Turi omenyje santuoką su šiuo žmogumi?


Vitulka, labai jauna esi.
Aš visad buvau už tai, kad iki vedybų pagyventi kartu. Tai ne tas pats, kas pabūti pas jį kelias dienas ar savaitgalį. Buitis ir kasdienybė atskleidžia kai kurias žmogaus savybes, kurių kitomis aplinkybėmis gali ir nepastebėti.
Dar būdama 19 metų, kai išsiskyriau su savo pirma rimta draugyste (nors ir negyvenom kart), supratau, kad tik pagyvenus suprasiu koks tai žmogus.
Kad ir ką nuspręsi, tavo reikalas.


Merginos, iš patirties galiu pateikti vieną atvejį iš gyvenimo. Viena mergina susipažino su vyru, labai greit jie apsivedė, mat ji taip pat jam davė suprasti, kad nenori ilgai būti tik sugyventine. O jis norėjo ją vesti, tai kam čia ilgai laukti - ir jie apsiženijo. Nepraėjo nei porą metų, jis pradėjo nakvoti ne namuose, atsirado kita moteris. Pradėjo atskirai gyventi, vaikų neturėjo. Ji susipažino su kitu vyru. Išsiskyrė oficialiai su pirmu... Su antru tik apsigyveno kartu. Ir išvažiavo kartu į užsienį. Kiek žinau jie nesiženijo, nors pragyveno žymiai ilgiau nei truko pirma santuoka. Jis norėjo, bet ji antrų vedybų jau nenorėjo. Gimė vaikas. Praėjo keli metai. Ji sužinojo, kad jis jai meluoja, gyvena tik iš jos pinigų ir niekur nedirba ir išspyrė jį lauk. Lengviau kai nesi susaistytas vedybomis.

Spęskit pačios.
Kurkite savo laimę pačios.