Gimdant pirmą vaikutį prireikė CP - kliniškai siauras dubuo. Prasikankinau be nuskausminamųjų pilnai visą stūmimą, ir niekaip vaikelis nesileido.
Laukiantis antro gydytoja vis tikino, kad galėsiu gimdyti pati, nors aš nebuvau nusistačius nei už, nei prieš, nei dėl natūralaus gimdymo, nei dėl CP.
Suėjus 40sav. nuvažiavau į Mažylį ir po gydytojų apžiūros buvo nuspręsta daryti CP (kaklelis atsivėręs nepilnai 2cm, vaikelio toniukai nelabai patiko, praėjo tik 2m. po pirmo gimdymo). Tačiau kai vyko konsiliumas, gydytojų nuomonės išsiskyrė ir klausė, ar nenorėčiau pabandyti pati pagimdyti. Sutarėme, kad nuleis vandenis ir žiūrės, kaip vyksta gimdymo veikla, o jei prireiks, visada spės padaryti operaciją. Po vandenų nuleidimo po 3 val. suleido skatinamuosius ir dar po 2 val. be nuskausminamųjų (tik prašiausi į burbulinę vonią) ir be jokių plyšimų, kirpimų laikiau savo mažylį ant krūtinės

, o vaikelis buvo dar net šiek tiek didesnis nei pirmasis. O apie savijautą po gimdymo tai net nėra ką lyginti, kai galėjau juoktis, sukinėtis lovoj (kas po CP skausminga, nes tempiasi randas), sėdėti; žodžiu visi laukė, kada pranešiu, kaip CP praėjo, o čia gavos vos ne kaip pokštas - sakau, gi pati pagimdžiau