Perskaičiau viską. Sąžiningai. Ir kelios išvados:
* rusai sako, kad skoniui ir spalvoms nera draugų.
Mes visos skirtingos, turim skirtingus požiūrius į gyvenimą, grožį, meną, netgi religiją ir t.t., dėl to mūsų pasirinkimai skiriasi. Vieniems patinka kičas, kiti ieško kažko kito. Kuo daugiau žmonių čia lankosi, tuo artimesnes dūšiai 'sielas' gali atsirinkti. Tarkim mano skonis labai artimas Pumpurėlio, betgi kitų skoniai nuo to nepasidaro nei geresni, nei blogesni. (p.s. Pumpurėli, tavo darbus kada nors labai norėčiau pažiūrėti iš arčiau
)
*
Mes visos skirtingo amžiaus. Vienoms vos 20, kitos ir 40 perkopę. Skonis ateina su amžiumi ir patirtim. Skonis ateina su tuo, kiek plačiai apsidairai aplinkui. 20 metų vis spėjai iškišti nosį irbijau, kad daugiau jos nekiši, jei iš karto per ją gausi. Dėl to geriau pasakyti, kad tokiuose darbuose darbo įdėta daug, bet pasirinkimą reikia tobulinti ir neskubėt siuvinėt pirmo pasitaikiusio.
*
mes nesam viena tos pačios mokyklos klasė. Vienos mūsų tik pradeda siuvinėjimo mokyklą, kitos jau įpsuėjo ar gerokai pažengė toliau. Nieko blogo, jei pirmoje klasėje visos ar dauguma pradeda nuo tų pačių Vervako, siluetinių, nuogalių ir pan. Darželinukų darbai ir piešiniai irgi toli nuo tobulumo, bet aplodismentų sulaukia daug. Tam, kad norėtų stengtis ir tobulėti. Abiturientas už tokius piešinius aplodismentų nebesulauktų.
*
Pradinukams įvertinimo reikia labiau nei gerokai toliau pažengusioms. Teisingai sako MiniM. Jai įvertinimo nereikia, ji žino savo vertę. Taip ir turėtų būti. Ir gaila būtų, jei ji čia nepasirodytų.
*
tobulėjimas negali būti vertinamas mūsų VISŲ kartu paėmus. Kaip ir kiekvieno vaiko mokykloj tobulėjimą reikia vertinti 'aš prieš 5 metus' ir 'aš dabar'.
*
Siuvinėjimas nėra menas. Tai yra amatas. Dizainų kūrimas yra menas. Ir pirmiausiai vertinti reikia pačios siuvinėjimo technikos tobulėjimą. Skonis kaip jau sakiau tobulėja su metais ir patirtim.
*
Negali būti skonio tobulėjimo be švietimo/švietimosi. Šita tema daugiau praktinė klausimų-atsakymų + pagyrų tema. Ji nėra skirta švietimui. Galima padaryti temą, kurioje plėsti akiratį ir pristatinėti skirtingus dizainerius, jų darbus, naujas siūles ir t.t. ir pan ir tai tikrai padėtų skonio lavėjimui. Tačiau visur yra bet... Kuri iš mūsų turėtų tiek laiko, kad galėtų altruistiškai tokią informaciją rinkti, sisteminti ir tokias pamokas pravedinėti? Bijau nei viena. Dėl to skonio tobulėjimas priklauso nuo savišvietos. Nuo naršymo valandų valandas internete, sėdėjimo osinkoj, sadovnike, galerijoj, bloguose, siuvinėjimo mokyklose, nuo pamatytų dizainų paieškos autorių puslapiuose, naujų ten atrastų dizainų, dizainerių, technikų ir t.t. - galima tęsti be galo. Tam reikia laiko ir noro, o to ne visos turi. Dėl to vienų tobulėjimas yra peršokant klases aukštyn, kitos ilgiau užsisėdi vienoj vietoj. Įdomumo dėlei pasakysiu - vieno nerealaus kažkada pamatyto dizaino pakako, kad jo paieškoms jau būčiau praleidusi daugiau kaip metus. Vien dėl to, kad man jo labai labai labai reikia. Tas vienas dizainas atvėrė man naują pasaulį - kalbu apie needlepoint. To vienintelio taip trokštamo dizaino neturiu iki šiol, nors vienu momentu jis jau buvo ranka pasiekiamas, bet šį kartą tikiuosi, kad dar mėnuo-kitas, mano piniginė stipriai suplonės, bet jis bus mano rankose. Beliks išsiuvinėti ir įgyvendinti svajonę.
* Už ką išties reikia
lupti -
už savo darbo negerbimą. Ir čia aš visiškai pritariu Pumpurėliui. Negalima valandų valandas praleisti prie darbo, o po to vos ištraukus iš rėmo ar lankelio atnešti jį parodyti neskalbtą, nelygintą ar įvyniotą į plėvelę ir dar įdėti nuotrauką, kurioje nieko nesimato. Net ir procesams, jei jie rodomi, turi būti pagarba. Buvo laikas - ir aš gavau už tai lupti. Sakau ačiū - padariau išvadas
QUOTE(InDovi @ 2011 09 21, 10:11)
ir dabartinis procesas, mirabilia undinėlės
kaip geeeera siuvinėt, jokių padrikų kryželių, vienas malonumas:
Paskutinį punktą šitiems darbams gali prisitaikyti pati. Nesupyk
Juolab nesi pirmokė