Pozityvisčių kampelis, kiekviena mūsų mintis kuria

Sveikos pozityvistes !
Ilgas, labai ilgas laiko tarpas praejo nuo musu aktyviu diskusiju, vienok labai keista, kad visos vienu metu kazkaip nutilom ir issiskirstem gyventi savo gyvenimeliu Bet man kazkaip nekilo ranka labai rasyti, gal toks metas buvo kaip ir Eiryn, pokyciu metas, kai labiau sau ir su savim pabuti noris.
Negaliu sakyti, kad buvo negatyvus ar ziauriai ziauriai sunkus laikas, bet tiesiog dideli pokyciai, nes isvykau is Lietuvos, buvo sunku persilauzti per save, ilgejausi namu, seimos ir draugu, bet dabar daug geriau. Ugdau save, apskritai daug pokyciu ir paciam mastyme ir tokie jie dvilypiai, nes tiek pozityvo tiek truputi negatyvo turejau. Uztat dabar ir as grizau! Turbut tai ateina bangom, buna nesiseka ir kapstaisi virsun, domiesi, keli save i virsu, sekasi nesiseka, kartais tiesiog reikia mesti ir ta saves stumima ir tiesiog leisti gyvenimui tave plukdyti

Paskutiniu metu jauciu toki dideli dvasini alki, kad kazka turiu rasti ar suvokti, norisi to gilesnio dvasingumo viduje, todel dabar mano bene vienintelis saltinis - internetas, landau visur ir ieskau ieskau, plius pratinuosi medituoti, ko anksciau nedariau, nors visad norejau (kaip kvaila is tikro). Ta mano trokstama informacia labiau tokia ezoterinio pobudzio, o ne psichologinio, nes tie vadoveliai, kaip uzsidirbti milijona, ar sukurti sekminga versla manes nekabina, nes tai ne pirminis mano tikslas, nors milijono zinoma neatsisakyciau. Domina bendravimas su angelais, intuicijos lavinimas, meditaciju technologijos, netgi burimai taro, info apie sielas ir t.t.
Ir dar labai domiuosi moteriskumo ir grozio temomis. Nezinau kodel, bet pasidariau net per daug susidomejusi apie moteriskuma, kokia moteris yra moteriska, kokia ji turetu ar neturetu buti ir viska tempiu prie saves, kas man priimtina ir kas ne. Ir tiesa pasakius per daug priestaros manyje ta tema, teoriskai gaunasi, kad einu pries savo prigimti. Nu zodziu


As buvau ta logiste pabaigiau studijas, padirbejau, bet dabar nieku gyvu nenoriu atgal i kazka tokio,ne man
man irgi sunku rasti kazka pozityvaus ir motyvuojancio naujo, todel ziuriu ta pati bet jei kazka turi gero naujo rekomenduok
o gal tu is tu, kuriem tikrasis pasaukimas ateis tik po 40-ties? gal nustok save spausti,kuo labiau spaudi tuo blogiau.. o koks tavo hobis,ka darai laisvalaikiu?


jei gali papasakok placiau apie busimas studijas ar siaip planus visada idomu, nes tu toks turbo zmogus,sugalvojai ir tuoj turi o tas labai sveikintina

Ash taip ir galvojau, kad tu winona buvai logistikos studijas pasirinkusi. Galvojau, gal cia pabandyti bent laikinai uzsikabyti, bet situacija sioje srityje dar prastesne nei anksciau... visishka katastrofa su pervezimais i rusija ir atvirksciai...

Manes irgi jau nebekabina knygutes apie versla, laiminga ateiti... norisi kazkongilesnio, prasmingesnio. Tu manes klausei, koks mano laisvalakio uzsiemimas,mkuris mane dziugina.... Shiaip labai megstu skaityti egzistencine literatura apie visata,mus ir tai kas mes ish tiesu esame, knygos, padedancios labiau suvokti aplinka ir save. Skaiciau idomia knyga 'atomo samone' (patiko), lazareva varciau, sielu keliones, sielos gyvenimas ir t.t. po to aishku seka visokie apmastymai.... Kaip ir tu, labai noreciau rimciau uzsiimineti meditacija, bet vakarais bunu nuvargusi, o rytais, uzmigciau bemedituodama tai taip vis ir nusikelia ateiciai
O kas liecia zemishkesnius norus, labai traukia vizazistes darbas, ir man ish karto reikejo sia profesija rinktis, o ne alternatyvu ieskoti,nkur galeciau daugiau pinigeliu uzsidirbti.... na bet gavosi kaip gavosi. Tik vat kol kas nera kaip vizazo kursus mokytis ir baiminuosi, kadne kazin ka ir teuzdirbciau savo baznytkaimyje .

nedirbi siuo metu?
patarciau neissibarstyti bandant bele bandyti, juk nespirgi kaip nori, o pati turbut zinai, kad po to ikyreja, pasidaro dar viena prievole ir pavargsti dar labiau ir nusivylimas didesnis
bet juk zinai, ka nori daryti! as manau pirma klaida yra iskart galvoti kiek uzdirbsi, kokia tikimybe isidarbinti ir dar taip negatyviai nu as irgi kaip tu, labai realistiskai pradedu nagrineti, siuo atzvilgiu mes kaip vyrai, nes cia yra vyru pareiga rupintis gauti pakankamai ar daug. Todel primink sau atsipalaiduoti, negalvoti apie tai, nes isankstinis nusistatymas paviks rezultata ir plius dar bijaisi net pradeti tiesiog suteik sau sansa, vis tiek nori kazkur judeti, tai kodel ne tai kas patinka? as atsimenu, kad anksciau savo sokiu studija turejai berods? ar ne tu..
beje, jei jauti kad tavo galimybes apribotos kur gyveni, pagalvok apie kraustymasi zinau sunku palikt komforto zona, bet paciai geriau matyti savo situacija

p.s. as kadangi seku Beata Tiskevic fb, siandien ji rekomendavo viena knyga, jei neskaitei, gal susidomesi, nes mane uzkabino Ajahn Brahm 'Atverk savo sirdies duris'

Ištrauka iš tavo rekomenduotos knygos:

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus, apeigų metu tekdavo iš¬tisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi „natūralias pagalvėles". Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių vargų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: „Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!"

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja „jauno vienuolio kančios" o vyresniuosius graužia „vyresniojo vienuolio kančios". Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate „viengungio kančias" į „vedusiojo kančias". Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame „vedusiojo žmogaus kančias" į „viengungio kančias". Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiems pinigų - pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: „neturtėlio kančios" į „turtuolio kančias". Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: „turtuolio kančios" į „neturtėlio kančias". Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Darbo šiuo metu neturiu... o situacija gan sudėtinga. Vis dar gyvenu viena, auginuosi mergytę, alementų jokių negaunu, tad taip paprastai kažką pakeisti ne taip paprasta, deja.... Šokius aš vedžiau, tačiau pelno ne kažin kas iš to tebuvo, o ir atėjo laikas, kai pajutau, kad išsisėmiau, kad šis užsiėmimas jau nebeveža, tad nusprendžiau palikti preityje. Įdomu, kažkaip jauti žmogus kaip keitiesi, dominę dalykai tampa nebeįdomūs.... bet taip ir turi būti, viskas kinta, taip surėdytas pasaulis.

O kaip tu, ruošiesi pasilikti užsienyje, ar planuoji kada nors grįžti į Lietuvą?

sveikos
aš tai visai ne patarėja, bet galvoju kažin jei visą gyvenimą kažko ieškot, nejaust pilnatvės, ar neapima baimė, kad iš vis galima nieko nerast gal reikia į viską žiūrėt paprasčiau, tiesiog dirbt, kad uždirbt pinigus, ieškot kažkokio smagesnio darbo, nebūtinai naujos profesijos, nes mokymasis kaip tik dar daugiau melš pinigus, o ar paskui bus faina garantijų neduos. daug žmonių tiesiog dirba ir gaudami pinigus ieško kažkokių savęs patenkinimo būdų, bet, suprantu, kad lietuviškas atlyginimas yra toks skurdus, kad nebent knygą nusipirksi
mano atveju tai basiai viskas paprasta - aš neturiu laiko galvot apie nieką, nei apie pilnatvę, nei apie tuštybę, nei apie pozityvą, nu va apie negatyvą tai spėju aš esu tiek užimta, kad viskas labai aišku, net naktį atsikeliu 5 kartus kaip zombis ir darau tai ką reikia, o ne ką noriu užimtumas 100 proc, taip ir pabaigsiu gyvenimą nesupratus kas man būtų buvę geriau ar blogiau. tai ve mergos, pasigimdykit mažiausiai 5 vaikus ir nebereikės svarstyti ir ieškoti savęs

planuoju likti labai ilgam ir kai pasensiu veikiausiai grizti. O kaip bus is tikro,pamatysim veliau. Bet sis sprendimas irgi gyvenimo padiktuotas, pati viena planavau uzsidirbti studijom ir grizti o dabar reikia kurti savo laime cia,vienok daug sunkumu patiriu,kitavertus zinau jei buciau visokia kokia -esne, o svarbiausia labiau pasitikeciau savimi, cia galima pasiekti daug

Kaira>> gyveni turbo rezimu o kai esi ziauriai uzsiemus, zinau, nebelieka laiko tiem egzistenciniams svaistalams. Noreciau kad taip iseitu negalvoti tik, kad penkiu vaiku turet nereiktu

Na vat... tai sparnus ilgam pakėlei Suprantu, pas mus nėra kur užsikabinti, o kitose šalyse daugiau perspektyvų. Turi kokių nors tikslų, svajonių ten?

Kaira, kad ir to bet kokio darbo rasti neina, nes gyvenu bažnytkaimyje. Na bet tikiuosi greitais ką nors surasiu. O tu jau rimtai 5 vaikus turi? Ar tik pajuokavai?
Papildyta:
O kas dėl galvojimo, apmąstymų.... tai man to reikia... jaučiu tam didelį poreikį Norisi gyvenimą ir save suvokti giliau.

taip, cieli 5 man irgi patiko apmąstymai, deja viskas baigta, viskas lekia penkta pavara, į save nespėju nei pažvelgt. o kai jau galėsiu, matyt nebereikės, būsiu stipriai per sena, rūpės, kad kokio sąnario neskaudėtų ar pn o dar greičiau senatvės nesulauksiu, gyvenimo būdas neleis darbą tai turiu visai neblogą (kol kas dekrete), bet bijau, kad mane iš ten su 3 mažais vaikais išmes tai va, dabar pagrindinis gyvenimo tikslas, kad vaikams snargliai nebėgtų, nepabertų užpakaliukų, nesibaigtų pienas, sauskelnės nepabrangtų, nosių nenusibalnotų ir t.t. ir t.t.

Na taip.... trys mažamečiai vaikai reikalauja nemažai dėmesio... Bet gi ilgai netrunka ir jie paauga. Čia darželis, čia pradinė.... ir nepastebi, kaip greitai prabėga laikas ir jau į penktą klasę žygiuoja. Laikas lekia net per greitai

bet mano atveju kai jau žygiuos į 5tą klasę, man bus jau tiek metų, kad būsiu apkežęs grybas o kai jau pastatysiu vaikus ant kojų, t.y. bent jau baigs vidurinę, būsiu tokia, kuri matyt jau galvosiu tik apie skaudančias kūno dalis arba apskritai ar dar bebūsiu žodžiu, savo gyvenimo pilnatvę užsitikrinau 100 proc ne sau, o kitiems. sau laiko praktiškai nebeliko.

Kaira, o jūsų visi vaikučiai planuoti, ar yra ir netyčiukų? Nesupyk, kad klausiu, tiesiog šiais laikais, mažai kas drįsta susilaukti daugiau nei trijų