Sveikos
Grįžau iš mokslų, pasikroviau ir panorau grįžti prie vienos temos
Laukine, , pameni, kai kurie nepatikėjo Tavo nuotrauka kur nufotografavai ant palangės knygą, lėlę ir pan.? Tada klausiau - ką tokiu atveju daryti, kai realybė atrodo lyg surežisuota? Atsakymą jau žinau

Talentingas kūrėjas (kaip jau minėjau, talentas yra sunkus darbas ir patirtis) moka atsirinkti ko reikia jo kūriniui. Realistinis kūrinys negali būti aklai kopijuojamas, jis turi būti transformuojamas meniškesne forma ir būtina atsirinkti kas yra svarbu, o kas yra nereikšminga.
Jei romanistas kurdamas realistinį romaną aprašys kiekvieną jo veikėjo dieną, veikėjo metų gyvenimas netilptų bibliotekoj... Arba dar - būna, kad veikėjas miršta, bet juk nėra romano, kuriame pagrindinis veikėjas mirtų viduryje kūrinio.
Pamenu iš gyvenimo istoriją - vyras nukrito nuo stogo ir užsimušė, sūnus pakliuvo į avariją ir liko invalidas, sudegė namas. Moteris liko be namų ir su invalidu sūnumi. Žiaurumai? Parašysi apie šią istoriją romaną, sakys žmonės, ką čia rašai, koks čia realistinis kūrinys, taip nebūna. Be abejo, visko yra kūriniuose, bet viskas turi būti įvilkta taip, kad būtų įtikėtina. Kūrėjas turi sukurti realybės fikciją, tarsi kopijuoti, bet nekopijuoti ir visada atsirinkti tai, kas sukurtų realybės jausmą, o ne verstų abejoti.
Fotografijos atveju yra lygiai tas pats, nes nuotrauką pristatei meniniu lygmeniu, tai ne dokumentika, kuriai to vieno kadro neužtektų, nes jis nieko nesako, tik atrodo... lyg būtų statytinis