Stiprybes...
Stiprybės Jums...
Kai gyveni problemom, rupesciais, gyvenimo tempu nezmonisku ir dejuoji, kad viskas gyvenime negerai, nematai, kad tai tera tik tokia smulkmena, toks menkniekis ir tokia laikina tustybe. Galvoju kad tik man taip blogai, kad kazkas nepasiseka, bet is tiesu juk viska gali pakeisti. Ir uzuot dejavusi apsidaurai ir ateina suvokimas- nieko nieko nera svarbiau uz zmogu artima salia taves, tavo seima, vaikus.
Uz ka Dievas siuncia toki isbandyma tom seimom, kurios laukia ir myli savo planuotus vaikus? Uz tai, kad augtu abi sielos? ta siela, kuri per tyra gyventi tokioj baisioj zmoniu kanciu zemej ir tos teveliu sielos, kurioms reikejo tokios pamokos suvokti, kad nebuti savanaudziais? o gal ir tam, kad ir kiti zmones zinotu, kokie yra is tiesu laimingi, nes jie augina savo sveikus vaikus, bet vis tiek yra nepatenkinti. kad gautu stipru sukretima perskaite kokiu kanciu kiti patiria ir kaip sfinkslai prisikelia, stojasi, kabimasi toliau i gyvenima ir islaiko tikejima.
Atsiprasau uz monologa. Labai labai sujaudino istorija, rankos drebejo, o per asaras vos galejau rasyti, nors visas vidus uzvire. is pykcio dievui, o gal ne dievui, nezinau kam... is baimes kad bet kam gali tai atsitikti ir is vilties kad mano pacios bedos yra tik lasas juroj pwlyginus su mamu skausmo asaru vandenynu.
Labai grazus angeliukas, tikras sviesios sielos spindulelis, kazkuo panasus i musiski, su zvaigzdute tarpuakyje.
Zinau tikrai tikrai teisybe parasei, kad tobulos sielos ateina trumpam gyvenimui CIA. Bet issiskyret tik trumpam, visi mes susitiksim amzinybej. Tik vaikutis isejo tobulas, o teveliams teks gyventi, nesioti isiskyrimo skausma ir tobuleti iki kol visi susitiksim TEN. Dabar tik laikas skiria jus...
Uz ka Dievas siuncia toki isbandyma tom seimom, kurios laukia ir myli savo planuotus vaikus? Uz tai, kad augtu abi sielos? ta siela, kuri per tyra gyventi tokioj baisioj zmoniu kanciu zemej ir tos teveliu sielos, kurioms reikejo tokios pamokos suvokti, kad nebuti savanaudziais? o gal ir tam, kad ir kiti zmones zinotu, kokie yra is tiesu laimingi, nes jie augina savo sveikus vaikus, bet vis tiek yra nepatenkinti. kad gautu stipru sukretima perskaite kokiu kanciu kiti patiria ir kaip sfinkslai prisikelia, stojasi, kabimasi toliau i gyvenima ir islaiko tikejima.
Atsiprasau uz monologa. Labai labai sujaudino istorija, rankos drebejo, o per asaras vos galejau rasyti, nors visas vidus uzvire. is pykcio dievui, o gal ne dievui, nezinau kam... is baimes kad bet kam gali tai atsitikti ir is vilties kad mano pacios bedos yra tik lasas juroj pwlyginus su mamu skausmo asaru vandenynu.
Labai grazus angeliukas, tikras sviesios sielos spindulelis, kazkuo panasus i musiski, su zvaigzdute tarpuakyje.
Zinau tikrai tikrai teisybe parasei, kad tobulos sielos ateina trumpam gyvenimui CIA. Bet issiskyret tik trumpam, visi mes susitiksim amzinybej. Tik vaikutis isejo tobulas, o teveliams teks gyventi, nesioti isiskyrimo skausma ir tobuleti iki kol visi susitiksim TEN. Dabar tik laikas skiria jus...
QUOTE(Juraciukee @ 2011 09 10, 17:42)
Raigardukas gimė sveikas, niekas negalejo įtarti kad jam plonoji žarnytė sukasi, kol susisuko taip kad sprogo jo pilvelyje. Kai žarnytė susisuka, ji pradeda nekrozuoti (mirti). Operacijos metu išpjovė mirusią dalį, beveik savaitę gydytojai kovojo už jo gyvybę, bet deja antros operacijos metu pamatė kad liga suniokojo jo beveik visus kitus gyvybinius organus.. Beliko tik susitaikyti ir atjungti kvepavimo aparatą... Šita liga labai reta, pasitaiko 1 is 5000 kudikelių, deja mūsų mažylis buvo tas 1...
Baisu kai miršta kūdikis, bet kai matai kaip jis atmerkia akeles, judina rankytes ir suvoki kad tuoj atjungs kvėpavimo žarnelę ir jo nebeliks... čia yra baisiausia ir sunkiausia...
Paskutinį kartą savo angelelį nuprausėm, aprengėm gražiais rūbeliais, ilgai ilgai laikiau ant rankų, guodėm ji, bandėm suteikti jam stiprybės kad nebijotų išeiti. Kai atjungė aparatus vel laikiau ant savo rankų, kol išleido paskutinį atodūsį... Jam neskaudejo, jis tiesiog miegojo kol užmigo amžiams...
Mūsų angelėlis mus paliko po 20 dienų ir 20 valandų gyvenimo...
Koks jis buvo gražus paskutinėm savo gyvenimo dienom ir minutėm! Angeliško grožio! O kai mus paliko... kaip gali patikėti kad jo nebėra jei jis atrodo tiesiog miega... Miega ant mamytės rankų...
Ieškojom atsakymo ir tebeieškom kodėl? Už ką?.. Rytų dvasinė teorija teigia, kad "žmogaus siela pasirenka kūną, kuriame apsigyvena, mokosi, semiasi patirties, o jeigu jos trūksta - pereina į kitą gyvenimą. Kai kurios sielos yra tokios skaidrios ir tobulos, kad joms nieko nereikia mokytis ir į Žemę jos ateina tik labai trumpam laikui arba tam, kad pamokytų mus pačius. Argi ne laimė prisiliesti prie tokios tobulos sielos, kuriai šiame gyvenime nėra ko mokytis?" Mūsų sūnelis mus išmokė tiek daug! Supratom kad gyventi reikia šia minute, neatidelioti planų, reikia mėgautis gyvenimu, mylėti savo artimuosius, neteisti kitų žmonių vien už tai kad jie gyvena ne pagal tavo nustatytus standartus...
Kai tik atsigausiu po gimdymo ir kiek aprims netekties skausmas, bandysime vėl susilaukti vaikelio. Ir ne vieno! Kokie buvome egoistai manydami, kad užteks vieno vaikelio. Juk vaikai yra gražiausia ir nuostabiausia ką šeima gali tureti...
2011 09 10 Šeštadienis
Šiandien Raigardėliui būtų suėjęs vienas mėnuo... Mintyse įsivaizduoju kaip jis guli ant pilvuko ir gražiai žiūri į mus tvirtai pakėlęs galvytę. Žiūri savo mažom gražiom vaikiškom akytėm... Jis jau pažįsta savo mamą ir tėtį, pamatęs mus linksmai guguoja... Toks turėjo būti šis šeštadienis...
Šiandien taip pat lygiai savaitė kaip mūsų Raigardėlio nebėra... Dar vis jaučiu jį savo rankose, tą šilumą kuri apglėbdavo širdį kai jį priglausdavau prie savęs ... Tas mažas neklaužadas rankytes, padedančias jį maitinti... Juokingai sudėtas i O raidę lupytes kai idėmiai į kažką įsiklausydavo... Koks juokingas ir nuostabus jis tada būdavo! O tas verksmas kai būdavo alkanas! Tas nekantrus žavus krizenimas kad tik greičiau gauti to taip trokštamo pienuko! Garsus vyriškas riūgtelėjimas po to Šiandien lygiai savaitė kaip visa tai prarasta amžiams
Baisu kai miršta kūdikis, bet kai matai kaip jis atmerkia akeles, judina rankytes ir suvoki kad tuoj atjungs kvėpavimo žarnelę ir jo nebeliks... čia yra baisiausia ir sunkiausia...
Paskutinį kartą savo angelelį nuprausėm, aprengėm gražiais rūbeliais, ilgai ilgai laikiau ant rankų, guodėm ji, bandėm suteikti jam stiprybės kad nebijotų išeiti. Kai atjungė aparatus vel laikiau ant savo rankų, kol išleido paskutinį atodūsį... Jam neskaudejo, jis tiesiog miegojo kol užmigo amžiams...
Mūsų angelėlis mus paliko po 20 dienų ir 20 valandų gyvenimo...
Koks jis buvo gražus paskutinėm savo gyvenimo dienom ir minutėm! Angeliško grožio! O kai mus paliko... kaip gali patikėti kad jo nebėra jei jis atrodo tiesiog miega... Miega ant mamytės rankų...
Ieškojom atsakymo ir tebeieškom kodėl? Už ką?.. Rytų dvasinė teorija teigia, kad "žmogaus siela pasirenka kūną, kuriame apsigyvena, mokosi, semiasi patirties, o jeigu jos trūksta - pereina į kitą gyvenimą. Kai kurios sielos yra tokios skaidrios ir tobulos, kad joms nieko nereikia mokytis ir į Žemę jos ateina tik labai trumpam laikui arba tam, kad pamokytų mus pačius. Argi ne laimė prisiliesti prie tokios tobulos sielos, kuriai šiame gyvenime nėra ko mokytis?" Mūsų sūnelis mus išmokė tiek daug! Supratom kad gyventi reikia šia minute, neatidelioti planų, reikia mėgautis gyvenimu, mylėti savo artimuosius, neteisti kitų žmonių vien už tai kad jie gyvena ne pagal tavo nustatytus standartus...
Kai tik atsigausiu po gimdymo ir kiek aprims netekties skausmas, bandysime vėl susilaukti vaikelio. Ir ne vieno! Kokie buvome egoistai manydami, kad užteks vieno vaikelio. Juk vaikai yra gražiausia ir nuostabiausia ką šeima gali tureti...
2011 09 10 Šeštadienis
Šiandien Raigardėliui būtų suėjęs vienas mėnuo... Mintyse įsivaizduoju kaip jis guli ant pilvuko ir gražiai žiūri į mus tvirtai pakėlęs galvytę. Žiūri savo mažom gražiom vaikiškom akytėm... Jis jau pažįsta savo mamą ir tėtį, pamatęs mus linksmai guguoja... Toks turėjo būti šis šeštadienis...
Šiandien taip pat lygiai savaitė kaip mūsų Raigardėlio nebėra... Dar vis jaučiu jį savo rankose, tą šilumą kuri apglėbdavo širdį kai jį priglausdavau prie savęs ... Tas mažas neklaužadas rankytes, padedančias jį maitinti... Juokingai sudėtas i O raidę lupytes kai idėmiai į kažką įsiklausydavo... Koks juokingas ir nuostabus jis tada būdavo! O tas verksmas kai būdavo alkanas! Tas nekantrus žavus krizenimas kad tik greičiau gauti to taip trokštamo pienuko! Garsus vyriškas riūgtelėjimas po to Šiandien lygiai savaitė kaip visa tai prarasta amžiams
Jau beveik 3 metukai
Labai gerai suprantu visa skausma, mano suneliui jau butu beveik 4
Jie su mumis, sirdyse
Gal būt ši istorija kažką įkvėps, kažkam suteiks vilties. Gal būt taip ir nuskries ir užsimirš interneto platybėse... Tik ne man...
Netrukus rugpjūčio 13... vėl važiuosime sveikinti savo Raigardėlį su 6 metukų gimtadieniu... į kolumbariumą... Tik šį kartą važiuosime tryse. Broliukas Leo pirmą kartą sveikins brolį su gimtadieniu. Jis dar mažas, dar savo gimtadienio nei kartą nešventė
Bet pradėkime iš pradžių. Po Raigardėlio mirties už pusmečio pradėjom planuoti mažyli... Tos tuščios rankos varė iš proto... Vis jaučiau sūnelio svorį ant savo tuščių rankų... Išties pastojau greitai, deja po 7 savaičių žirniukas pabėgo... Vėl neviltis ir ašaros
3 metus kas mėnesį neigiamas nėštumo testas, nusvirusios rankos. Einame pas gydytojus ieškoti pagalbos. Tyrimai, eilės... galiausiai sulaukiame operacijos, kadangi echoskope matosi lyg vienas kiaušintakis užsikišęs. Po operacijos gydytojo žodžiai tarsi peiliu į krūtinę: " Jūsų abu kiaušintakiai yra užsikimšę, Jūs NIEKADA pati nepastosite."
Vėl ašaros, begalinis skausmas ir bandymas su tuo gyventi... Įsigijom katiną. Su juo gyvenimas kiek prašviesejo, pagaliau turim kuo rūpintis, ką mylėti... Bet širdy tiek meilės susikaupę... Galvoju apie įvaikinimą, vyras bijo, kad nemylės taip kaip mylėtų savą.. žinau kad tai ne tiesa, bet versti negaliu... Kenčiu tyliai toliau...
Laikas bėga... Kol vieną dieną nesulaukiu to ilgai laukto skambučio iš vaisingumo klinikos. Pagaliau mums skirtas laikas konsultacijai... Ten važiuojame labai susijaudinę, šviečia saulė nors gruodžio 30, ryt mano gimtadienis.. Daktaras labai malonus. Siūlo mums dirbtinį apvaisinimą... Tiesa, tikimybė nėra didelė. Vėl panika ir baimė eilinį kartą nusivilti... Bet vyras švelniai prašo pabandyti...
Procedūros, dūriai, echoskopijos... Kelionės į vaisingumo kliniką... Saulė šviečia kiekvieną kartą, nors dieną prieš lijo ar net žemė su dangumi maišėsi... Pirmas bandymas įvyko. Ilgos 10 dienų laukimo. Testo darymo diena jau ryt... Draugė priverčia pasidaryti testą. DVI juostelės! Rankos, kojos dreba. Ašaros kaip pupos rieda skruostais...
Mūsų sūneliui Leo jau 8 mėnesiai. Auga kaip ant mielių vyrukas. Be galo, be krašto mylimas. Širdis sprogsta iš meilės į jį žiūrint. Tiek metų svajotas ir lauktas. Tiek metų kaupta meilė širdyje... Pagaliau mes turime kam ją atiduoti... su kaupu
Nepraraskime vilties... niekada... Ji yra pagrindinis akstinas į laimę...
Pabudo mano mažylis. Einu apglėbsiu jį savo meile. O Raigardėlis jį saugo iš aukštai ir juokiasi kartu su Leo...
Netrukus rugpjūčio 13... vėl važiuosime sveikinti savo Raigardėlį su 6 metukų gimtadieniu... į kolumbariumą... Tik šį kartą važiuosime tryse. Broliukas Leo pirmą kartą sveikins brolį su gimtadieniu. Jis dar mažas, dar savo gimtadienio nei kartą nešventė
Bet pradėkime iš pradžių. Po Raigardėlio mirties už pusmečio pradėjom planuoti mažyli... Tos tuščios rankos varė iš proto... Vis jaučiau sūnelio svorį ant savo tuščių rankų... Išties pastojau greitai, deja po 7 savaičių žirniukas pabėgo... Vėl neviltis ir ašaros
3 metus kas mėnesį neigiamas nėštumo testas, nusvirusios rankos. Einame pas gydytojus ieškoti pagalbos. Tyrimai, eilės... galiausiai sulaukiame operacijos, kadangi echoskope matosi lyg vienas kiaušintakis užsikišęs. Po operacijos gydytojo žodžiai tarsi peiliu į krūtinę: " Jūsų abu kiaušintakiai yra užsikimšę, Jūs NIEKADA pati nepastosite."
Vėl ašaros, begalinis skausmas ir bandymas su tuo gyventi... Įsigijom katiną. Su juo gyvenimas kiek prašviesejo, pagaliau turim kuo rūpintis, ką mylėti... Bet širdy tiek meilės susikaupę... Galvoju apie įvaikinimą, vyras bijo, kad nemylės taip kaip mylėtų savą.. žinau kad tai ne tiesa, bet versti negaliu... Kenčiu tyliai toliau...
Laikas bėga... Kol vieną dieną nesulaukiu to ilgai laukto skambučio iš vaisingumo klinikos. Pagaliau mums skirtas laikas konsultacijai... Ten važiuojame labai susijaudinę, šviečia saulė nors gruodžio 30, ryt mano gimtadienis.. Daktaras labai malonus. Siūlo mums dirbtinį apvaisinimą... Tiesa, tikimybė nėra didelė. Vėl panika ir baimė eilinį kartą nusivilti... Bet vyras švelniai prašo pabandyti...
Procedūros, dūriai, echoskopijos... Kelionės į vaisingumo kliniką... Saulė šviečia kiekvieną kartą, nors dieną prieš lijo ar net žemė su dangumi maišėsi... Pirmas bandymas įvyko. Ilgos 10 dienų laukimo. Testo darymo diena jau ryt... Draugė priverčia pasidaryti testą. DVI juostelės! Rankos, kojos dreba. Ašaros kaip pupos rieda skruostais...
Mūsų sūneliui Leo jau 8 mėnesiai. Auga kaip ant mielių vyrukas. Be galo, be krašto mylimas. Širdis sprogsta iš meilės į jį žiūrint. Tiek metų svajotas ir lauktas. Tiek metų kaupta meilė širdyje... Pagaliau mes turime kam ją atiduoti... su kaupu
Nepraraskime vilties... niekada... Ji yra pagrindinis akstinas į laimę...
Pabudo mano mažylis. Einu apglėbsiu jį savo meile. O Raigardėlis jį saugo iš aukštai ir juokiasi kartu su Leo...
