Tobulos sielos sūnelis, saugo mus danguje...

Raigardukas gimė sveikas, niekas negalejo įtarti kad jam plonoji žarnytė sukasi, kol susisuko taip kad sprogo jo pilvelyje. Kai žarnytė susisuka, ji pradeda nekrozuoti (mirti). Operacijos metu išpjovė mirusią dalį, beveik savaitę gydytojai kovojo už jo gyvybę, bet deja antros operacijos metu pamatė kad liga suniokojo jo beveik visus kitus gyvybinius organus.. Beliko tik susitaikyti ir atjungti kvepavimo aparatą... Šita liga labai reta, pasitaiko 1 is 5000 kudikelių, deja mūsų mažylis buvo tas 1...

Baisu kai miršta kūdikis, bet kai matai kaip jis atmerkia akeles, judina rankytes ir suvoki kad tuoj atjungs kvėpavimo žarnelę ir jo nebeliks... čia yra baisiausia ir sunkiausia...

Paskutinį kartą savo angelelį nuprausėm, aprengėm gražiais rūbeliais, ilgai ilgai laikiau ant rankų, guodėm ji, bandėm suteikti jam stiprybės kad nebijotų išeiti. Kai atjungė aparatus vel laikiau ant savo rankų, kol išleido paskutinį atodūsį... Jam neskaudejo, jis tiesiog miegojo kol užmigo amžiams...

Mūsų angelėlis mus paliko po 20 dienų ir 20 valandų gyvenimo...

Koks jis buvo gražus paskutinėm savo gyvenimo dienom ir minutėm! Angeliško grožio! O kai mus paliko... kaip gali patikėti kad jo nebėra jei jis atrodo tiesiog miega... Miega ant mamytės rankų...

Ieškojom atsakymo ir tebeieškom kodėl? Už ką?.. Rytų dvasinė teorija teigia, kad "žmogaus siela pasirenka kūną, kuriame apsigyvena, mokosi, semiasi patirties, o jeigu jos trūksta - pereina į kitą gyvenimą. Kai kurios sielos yra tokios skaidrios ir tobulos, kad joms nieko nereikia mokytis ir į Žemę jos ateina tik labai trumpam laikui arba tam, kad pamokytų mus pačius. Argi ne laimė prisiliesti prie tokios tobulos sielos, kuriai šiame gyvenime nėra ko mokytis?" Mūsų sūnelis mus išmokė tiek daug! Supratom kad gyventi reikia šia minute, neatidelioti planų, reikia mėgautis gyvenimu, mylėti savo artimuosius, neteisti kitų žmonių vien už tai kad jie gyvena ne pagal tavo nustatytus standartus...

Kai tik atsigausiu po gimdymo ir kiek aprims netekties skausmas, bandysime vėl susilaukti vaikelio. Ir ne vieno! Kokie buvome egoistai manydami, kad užteks vieno vaikelio. Juk vaikai yra gražiausia ir nuostabiausia ką šeima gali tureti...


2011 09 10 Šeštadienis


Šiandien Raigardėliui būtų suėjęs vienas mėnuo... Mintyse įsivaizduoju kaip jis guli ant pilvuko ir gražiai žiūri į mus tvirtai pakėlęs galvytę. Žiūri savo mažom gražiom vaikiškom akytėm... Jis jau pažįsta savo mamą ir tėtį, pamatęs mus linksmai guguoja... Toks turėjo būti šis šeštadienis...

Šiandien taip pat lygiai savaitė kaip mūsų Raigardėlio nebėra... Dar vis jaučiu jį savo rankose, tą šilumą kuri apglėbdavo širdį kai jį priglausdavau prie savęs ... Tas mažas neklaužadas rankytes, „padedančias“ jį maitinti... Juokingai sudėtas i O raidę lupytes kai idėmiai į kažką įsiklausydavo... Koks juokingas ir nuostabus jis tada būdavo! O tas verksmas kai būdavo alkanas! Tas nekantrus žavus krizenimas kad tik greičiau gauti to taip trokštamo pienuko! Garsus vyriškas riūgtelėjimas po to… Šiandien lygiai savaitė kaip visa tai prarasta amžiams…

neapsakomas skausmas,dar jaučiama šiluma,alsavimas,girdėti balsas...kaip visa tai pažįstama...kaip ir tai,jog sunku rasti paguodos žodžių...tiesiog stipriai stipriai apkabinu...

Stiprybes

Aciu *Ermita* tik kudikio netekusi motina gali tikrai suprasti kitos mamos netekties skausma..

Stipriai tave apkabinu...... Tokiais momentais žodžiai netenka prasmės.....

Nesakykit, kad kiti nesupranta...Jauciu visu vidumi, koks tai butu skausmas... Isgyvenau ir as, tik ne vaiko, o mylimojo mirti, kai 10 metu reikejo, kad skausmas atlegtu. Jis buvo man visas pasaulis. O vaikas tai daug daugiau, simtus kartu skaudziau...
Man labai padejo kitas zmogus, isvare po truputi liudesi, skausma, jis nepakeite to ankstesnio, bet prikele mane gyvenimui.
Linkiu sulaukti kito mazutelio, kuris nepakeis angeliuko, bet, pamatysi, suteiks jegu atsikelti is duobes...
Stiprybes jums... Ir sveikatos, kad istverti visa tai...

Vytuke, atleisk, kad uzgavau tavo jausmus... Tikrai neturejau omeny kad nesupranta, kiekvienas patyres mylimojo, vaiko, tevu, draugu netekti isgyvena didziuli skausma savyje... Kiekvienas isejes zmogus issinesa dali tavo sirdies ir tos tustumos jau nebeuzpildysi, ji lieka su visam... Tikiu, kad anksciau ar veliau ismokstama su ta tustuma gyventi...

Gink Die.... Nieko neuzgavai... Tai Tavo sirdele uzgauta . Taip gaila, kad niekas negalime palengvinti to skausmo .

nežinau kokiais žodžiais guosti, ir žinau kaip skauda

Stiprybės tau ir tavo artimiems...

Baisu kai miršta kūdikis, bet kai matai kaip jis atmerkia akeles, judina rankytes ir suvoki kad tuoj atjungs kvėpavimo žarnelę ir jo nebeliks... čia yra baisiausia ir sunkiausia...
Koks jis buvo gražus paskutinėm savo gyvenimo dienom ir minutėm! Angeliško grožio! O kai mus paliko... kaip gali patikėti kad jo nebėra jei jis atrodo tiesiog miega... Miega ant mamytės rankų...

I Ir ne vieno! Kokie buvome egoistai manydami, kad užteks vieno vaikelio. Juk vaikai yra gražiausia ir nuostabiausia ką šeima gali turet

STIPRYBES.....
KAIP TUREJO BUTU SUNKU ISPLESTI JI IS GYVENIMO... IR LAIKYTI JI SAVO GLEBI, BET NEBETURETI...
KARTAIS TIK TOKIOS BAISIOS NELAIMES, MUS PRIVERCIA SUSIMASTYTI...GAILA, KAD SITAIP ATSITINKA...