Nukorę krūtis, atlapotom suknelėm
Išniro moterys po juodu dangumi
Ir, kaip stambi banda aukojamų patelių
Už jo rikiavos kūnai staugdami
Arba
Plaukai ir krūtys vėjy, svargstanti galvelė,
Puikiausiai lenktyniauja su raiteliais grakščiais
Šarlis Bodleras
Šiaip dabar pastebėjau, kad kartais sumalu fotografiją ir kitas rūšis į vieną krūvą, bet esmė tai ta pati, kalbam apie meną, o ne apie tai, kaip kokybiškai jas nufotografuoti. Be to fotografija labai jaunas menas, lyginant su kitais - tapyba, muzika, poezija, skultūra ir pan. bet papai čia tokios smulkmės, kad oi. Nestebina nė kiek, matyt dėlto, kad visokių kitokių vaizdų prisižiūrėjus, kurie išties siaubą ir šleikštulį sukelia. Bet ir tai, stengiuosi žiūrėti objektyviai, ypač jei kūrėjas ne kažkas iš blog'o, o įvertintas per šimtmečius.
Aišku, gali susidaryti įspūdis, kad kuo žiauriau, šlykščiau, tai jau menas. Nu ne. Bet visa tai ateina iš pačio žmogaus fantazijų, vidinio pasaulio, kuris kaip žinia nėra tik obelų žiedai, pačios žinot.
Pažiūrėjus į Gojos paveikslą "Saturnas ryjantis savo vaikus", atrodo oi, kaip šlykštu, oi išsigimėlis. na taip, meninininkas be savo vidinių problemų, naudojo tokią priemonę parodyti savo asmeninį požiūrį dėl savo šalies, t. y. politikos požiūrio į savo šalies piliečius (savo vaikus).
Rašiau jau prieš tai, kartojuos. Yra daug būdų, yra daug rūšių, yra daug kelių, tik viena, jei š, tai ir liks š, gali nors ir š fotografuoti. Per daug plati tema kuria diskutuoti vėlgi bet kada ir su bet kuo negali.
parodysiu vieną iš būdų, koks gali būti menas. Čia yra pjesė, monologas. Va koks pateikimo būdas (įdomu tiek pjesė, tiek pastatymas, jis pats statė
http://www.youtube.c...feature=relatedYra pjesė ir lietuviškai - Beckett'as "Ne aš".
Alabama, gražu
Brum, labas