Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai

Sveikos, mamytės,

Ieškojau tokios ar panašios temos, tačiau nepavyko rasti. Tikriausiai ne mes vieni susidūrėme su tokiomis problemomis, tad viliuosi, jog atsiras mamyčių su patirtimi ir didesnėmis žiniomis nei mano turimos.

Taigi mūsų istorija: sūnus visą laiką buvo itin jautrus, netgi bailus, tačiau iki 5-erių vis įtikinėjau save, jog išaugs. Pediatrė manė taip pat, darželio auklėtojos, logopedė irgi. Tačiau jau metai laiko, kai motiniška nuojauta man sakė, jog reikėtų kažką daryti.Vasarą praleidom namuose, tad problemų nekilo, užsimiršom, ir štai suėjo 6-eri, vėl į darželį ir vėl tas pats... vakar akys užkliuvo už knygos apie vaikų nerimo sutrikimus ir beskaitant radau socialinio nerimo sutrikimą, simptomai 100proc. atitinka mano vaiką. Rytoj keliausim pas gydytoją, reikalausiu siuntimo pas specialistus (nes žinau, kad ji vėl sakys, jog viskas tam mano vaikui gerai, o aš per daug skaitau).

Mano vaikas bijo visų socialinių situacijų. t.y: bijo kalbėti viešai, bijo kalbėti su mažai pažįstamais, vengia bendros veiklos su kitais vaikais, stengiantis prakalbinti ar įtraukti į bendrą veiklą tuoj pat pravirksta. Pats prisipažįsta, jog tokiais atvejais jaučia didžiulę baimę, kurios negali suvaldyti ir pats nesupranta.... Draugų turi nedaug, sunkiai sekasi užmegzti naujus ryšius, šiuo metu pastebiu, jog draugai iš jo gyvenimo po truputį nyksta (t.y.: jis nebenori su jais draugauti, iš 5 pagrindinių draugų liko tik 2). Labiausiai jam reikia manęs, šeimos. Namuose jis itin kalbus, judrus, meilus ir aktyvus vaikas, tačiau kartais net per daug reikalauja dėmesio, netgi įkyrus...Viešumoje jei esu šalia, slepiasi už manęs, kalbinamas tyli arba sako "tu , mama, pasakyk".
Įtariu, kad ir naktinis šlapinimasis į lovą(kartą per savaitę, kartais rečiau) gali būti su tuo susijęs. Nes vasarą nebuvo tokių problemų, maniau praėjo, bet va po pirmos dienos darželyje - ryte šlapia lova.

Darželio auklėtojos džiaugiasi, kad labai geras vaikas, niekada neišdykauja, taisyklės jam yra labai svarbios, bet pačios sako, kad jautrumas jau neišpasakytas, kai jo paklausia, jis šiaip ne taip atsako, ji pagiria, o jis pradeda verkti
Trukdo šie dalykai ir sūnaus normaliai raidai, ugdymuisi, ir mums dėl nuolatinio streso, kaip bus kai reikės į mokyklą ir manau jo darželio grupei, kai vienas vaikas vis nelaimingas ir žiūrėk ar neverkia kur kamputyje susigūžęs.

Ar kas esate susidūrę su nerimo sutrikimais? Koks gydymas? Ar pavyko nugalėti tas baimes?
Tikrai norėčiau, jog atsilieptų mamos su panašia patirtimi, nes kol pateksim pas specialistus gerai būtų sužinoti daugiau, kad nevarinėtų nežinodami ko imtis (o pas mus taip įprasta) ar aiškintų, kad per ne lyg išlepintas ir tik į kailį reikia gerai duot, praeis kaprizai (sulaukiau per 6 metus ir tokių pasiūlymų).

Na ir prirašiau, bet tiesiog labai aktuali ši tema man šiuo metu. Aišku galima sakyt ieškau vaikui ligų, bet tikrai neramu....

Labas, man 15, aš turiu mutizmą(jo nenustatė bet žinau kad turiu) ir išvis galiu kalbėt tik su vienu žmogum - mama. Bet ir tai ne apie viską ir ji dažnai nesupranta manęs. Bet turiu gyvent kaip normalus žmogus, lankau normalią mokyklą (aišku ten draugų neturiu ir esu atsiskyrelė, pašaipų objektas ir mokytojams keistuolė bet ką padarysi..)
Ir namuose negaliu net su tėčiu kalbėt, ir kai jis yra šalia net su mama negaliu kalbėt tai dėl to daug visokių problemų kyla..Na man nieks nepadeda ir išvis mane tėvai visdar laiko tik nedrasia tai net nežinau ką jum patart..

Ačiū, kad parašei
O tu su mama esi apie tai kalbėjusi? Jei taip, tai blogiausia, jog tėvai tavęs nesupranta ir nieko nedaro, kad tau būtų geriau. Gal reikėtų kokią knygelę ar straipsnį internete jai parodyti Gal tiesiog tėveliai nežino apie tokius sutrikimus.
O kai sekasi mokytis mokykloje? Ar mokytojai kviečia atsakinėti?
Aš ir ilgą laiką nenumaniau, kad vaikai, paaugliai gali turėti tokių problemų....Pasistenk pasikalbėti su mama, sakyk, jog tai trukdo tau gyventi, patark pasidomėti mutizmu ir pasikonsultuoti su gydytojais (tikriausiai pati supranti, jog tau tai būtina ). Tu dar labai jauna, reikia, jog tėveliai skirtų daug dėmesio tau, manau, jog esi šauni mergina, tiesiog tau reikia truputį pagalbos ir būsi visiškai sveika

______________________________________________________________________
Mes kol kas laukiam dar vienos konsultacijos ir tuomet žinosim kas yra sūnui. Labai sunku jį net pas gydytojus nuvesti, nes nekalba jis tada, vis tikisi, kad daugiau niekada nereikės eiti...
Skaitau internete apie sociofobiją/socialinio nerimo sutrikimą ir vis kaltinu save,jog auklėjau jį per daug globėjiškai, nors suprantu, jog šio sutrikimo priežastys būna įvairios ir auklėjau taip, nes jau senai mačiau, jog jis labai nedrąsus.

Biškį kalbėjom, sakiau, kad man gali tas mutizmas būti, tai ji sakė kad čia lietuvoj vistiek nėr kas jį gydytų ir tuo užsibaigė pokalbis. Buvo nuvedę pas psichologę kelis kart, bet nematau prasmės ten pas ją eit, ji tik klausinėja visko, aš atsakau vienu žodžiu ir viskas. Mokykloje jau rašiau kad visada viena būnu, o mokytojai tai elgiasi kaip ir su visais, kviečia atsakinėt ir nežino kad aš kitokia, galvoja kad aš tyli ir tiek

Pirmiausia manau, mama turėtų nuvesti tave pas neurologą, tada būtų aiški diagnozė, nukreiptų pas vaikų psichologą ar psichiatrą. Gydymas tikrai yra, tiktai reikia priversti mamą tuo susidomėti. Gydymo ir terapija ir vaistais.
Nežinau kokiame tu mieste gyveni, gal įmanoma rasti kažkokių atsiliepimų apie gydytojus, kad žinotumėte pas ką geriau eiti.
Manau surinkus daugiau informacijos ir pateikus ją mamai kažką pasiektum. Nors suprantu, kad tau sunku pačiai kovoti už save, bet šiuo atveju, mano nuomone, tu privalai kažką daryti, jog jaustumeisi ir gyventum geriau.

Visuomet svarbiausia rasti gerą specialistą, aš ir jei būčiau nepasidomėjusi būčiau sūnų nuvedusi, pas baisią vaikų psichologę, kuri dažnai vaikams su įvairiomis problemomis siūlo iškaršti kailį. Po tokios konsultacijos tikriausiai irgi nuspręsčiau, jog padėti mano vaikui neįmanoma ir gydymo nėra. Tačiau dabar darysiu viską, kad pasitvirtinus diagnozei mano vaikas nukeliautų pas gerą specialistą.

Todėl manau, Anime44, kad turi nenuleisti rankų, ir mėginti įkalbėti mamą(juk su mama tu gali kalbėtis? ar ir pokalbiai su mama sunkiai sekasi?) kažką daryti. Galiausiai imk verkti ir sakyk, jog tau labai labai sunku ir nori, kad būtų geriau. Tu dar tik paauglė, bet jei jau parašei čia, tai reiškias tau ši tema įdomi.

Tikiuosi neįžeidžiu tavęs savo įkyriu kišimusi į tavo gyvenimą, bet tiesiog galvoju, jog tikrai reikia rasti būdų tau padėti

Na atsakymų matau nepadaugėjo

Mes šiek tiek nusivylę savo gydytoju.... Dabar po mėnesio turime eiti vėl ir nežinau kaip elgtis. Psichologo gero savo mieste kol kas neradom, mielai pasikalbėčiau dar su vienu specialistu.

Taigi nuvedėm vaiką pas psichiatrą, paaiškinau situaciją, pradėjo vaiko klausinėti. Jis žinoma nekalba O ko daugiau buvo galima tikėtis... akyse ašaros... šiaip ne taip įkalbėjau, kad atsakytų kai jo klausia.

Kaip supratau atliko kažkokį raidos testą (man plačiau neaiškino). Po jo, pasakė, jog vaiko raida truputį atsilieka.
Išrašė 2 mėnesius gerti "Sedatif PC" nuo nerimo ir maisto papildą "EYE Q" ir liepė pasirodyti po 2 mėn.

Jokios kalbos apie nerimo sutrikimus, iš kur tos baimės, nebuvo... nežinau, gal aš tiesiog tikėjausi daugiau...

Kol kas vartojam Sedatif, nusipirkom ir EYE Q, pati kiek susigraibiau internete informacijos, mėginu su juo kalbėtis apie tas baimes.

Šiaip matau šiokius tokius pokyčius jo elgesyje, auklėtoja minėjo, jog jau drąsiau elgiasi darželyje ir jau noriai eina į jį. Kol kas nesu tikra, bet rodos, jog miega ramiau, sakė nesapnuoja baisių sapnų, ir naktimis jau lova lieka sausa

Tai tiek, kol kas vis dar mąstau, kad vertėtų pasikalbėti ir su kitais specialistais.

Sveika.Mes irgi turime siu sutrikimu.Mums nustate vystymosi sutrikima.Mums neurologas, tai pamate kai vaikui buvo 1 metukai.Tai is karto paskyre terapijas kaip :psicomotricita,muzikosterapija,elgesio ukdymas,logopedija.Jau beveik 4 metai lankom sias terapijas ir galiu pasakyti ,kad labai pagerejo.Pradeda jau uzrysti kontakta su kitais vaikais,ko anksciau niekada nebuvo.Tiesiog pamates vaikus issigasdavo,pradedavo verkti.Zinau,kad neapsakomai kantrybes reikia su tokiu vaiku,daug demesio reikalauja,daug reikia mokinti,lavinti.Kas to nezino,tai sako, gero dirzo reikia.Tiesa ,darzelyje jis turi spec.aukletoja,kad ji mokintu ,priartintu prie vaiku ir padetu sunkiose situacijose.Bet geriausia terapija tai darzelis.Mes gyvenam Italijoj,tai ir daktarai kiti,gal kiek lengviau.Kiek zinau tai siaip yra labai daug vaiku su siais sutrikimais.iki

Labai ačiū jums, kad atsiliepėte labai džiaugiuosi, kad Italijoje taip puikiai rūpinamasi jūsų vaiku. Deje, Lietuvoje tuo pasigirti negaliu bent jau aš.... ir manau net jei tokių vaikų (o jų tikrai yra) - mažai kam tai įdomu, be pačių tėvų.... O kai jau mokinukai būna tokie vaikai ir prasideda problemos - tada jau ieškoma iš kur tokios problemos pas vaiką... Liūdna iš tiesų, kai man nuolat aplinkiniai aiškina, kad ieškau vaikui ligų, o darželyje, aplinkoje vis girdžiu pastabas, kad jis tiesiog kaip vienturtis per daug išlepęs.... Ir nepasakysi nieko, nes niekam iš tiesų neįdomu, kas jam yra, svarbu pasakyti ką pats galvoji, o ir nebūsiu aš prie jo kiekvieną akimirką, nepaaiškinsiu bet kam, kad jis tiesiog toks....

Buvau nuėjus pas vieną psichologę - kalbėjomės daug, tačiau man įspūdžio nepadarė, nes panašu, jog apie socialinio nerimo sindromą žino ne tiek ir daug ir visą laiką kartojo man, kad labai sunku atskirt tuos nerimo sindromus 6-mečiams, ir gal tai jis tiesiog su laiku išaugs na ir galvoju ar vesti pas ją į konsultacijas savo sūnų, gal vis tiek kažkokios naudos bus, bet ketinu su dar viena susitikti.


O kol kas šeimoje mėginame su juo dirbti, nuolat kalbamės apie baimes, daug laiko skiriame jo ugdymui, tempiamės visur su savimi, kad tik būtų aplink žmonių ir mes kartu, nes manau tai labai svarbu, jis po truputį mėgina bendrauti ir su mažiau pažįstamais žmonėmis. Šiaip atrodo, vienos baimės kaip ir dingsta (pvz. mažiau bijo darželio apskritai, pasisakyti grupėje ne taip baisu, naktimis košmarai baigėsi), bet atsiranda kitos - negali būti vienas kambaryje, darželyje nedaro bendros mankštos su kitų grupių vaikais).
Na žodžiu kaip ir jūs sakėte- kantrybės tikrai reikia. Linkiu ir jums jos , nes nerimo sutrikimas - pati diagnozė- skamba labai nekaltai ir paprastai, tačiau kai susiduri su tuo pasijunti toks bejėgis, nes suvoki, jog niekaip negali įsibrauti į tą savo vaiko pasaulėly ir taip paprastai išmokyti jį nebijoti.

Beje,norejau paklausti kiek jusu vaikui metu?Gal jau i mokykla eina?Maniskis dar darzelinukas,bet jau kitais metais mokykla kvepia.Tai nezinau ar leisti.

maniškiui 6 metai Šiemet priešmokyklinė grupė, kitąmet noriu nenoriu teks į mokyklą keliauti.
O taip pat gruodžio mėn. mūsų darželyje dirbs pedagoginė-psichologinė tarnyba, tai bus dar viena proga pasikalbėti su specialistais, nes pas psichiatrą jau net nesinori eiti.... Tai tikiuosi, jog gausiu kažkokios apčiuopiamos naudos, gal pasiūlys kaip reikėtų su juo mokykloje elgtis, ar reikalinga kažkokia speciali pedagogo pagalba mokykloje.

Psichologę lyg ir radome, kol kas lankomės ir mėginame susipažinti, nes tam, kad pradėtų užsiėmimus pirmiausia reikia su vaiku susipažinti, kad jis jaustųsi gerai su ja. Tai einame kartu, tikiuosi, kad pavyks susidraugauti ir galėsim pradėti užsiėmimus.

vyysnia is kokio Jus miesto? ar psichologo pagalba yra mokama?

Mes kaip buvom gryze,tai lankemes pas labai gera speceliste, vaiku neurologe Bagdanskyte,Panevezyje.Jei netoliese gyvenat tikrai vertetu pas ja apsilankyti.