Taigi, mūsų kelionė po Italiją, Prancūziją ir Monaką baigiasi.
Kaip užsiminiau reportažo pradžioje-šioje kelionėje pasiekėme visas numatytas vietas, tačiau nepamatyta liko dar tiek daug...Bet kai keletą dienų vis gyveni naujais įspūdžiais, užvaldančiais visas mūsų mintis, ateina laikas kai pagalvoji-tiek jau daug pamatėme
gal sustokime ir pasidžiaukime visu tuo ???
Milanas gal tegul lieka kitam kartui- jei kada vėl važiuosime pro šalį, gal vis dėl to ir mes užsuksime, tad visiškai "neskaudančia" širdimi leidžiu vyrui pro jį pravažiuoti...Priekyje dar mūsų laukia meilės miestas Verona su garsiuoju Romeo ir Džiuljetos balkonėliu...
bet jau temsta-palikime šį miestą detalesniam apžiūrėjimui kitam kartui
...o mano viltis pamatyti didžiausią Italijos ežerą-Gardą, "palaidoja" tamsa, taip kaip ir išvysti Dolomitines Alpes.Vis dėl to savo maršruto nekeičiame ir važiuojame link Trento.
Čia savo reportažą galėčiau ir baigti-jei ne dar viena pamoka-važiuoti nemokamu keliu. Mano vyrui artėjant prie Gardos ežero į galvą ateina "geneali" mintis
- gal pabandome jį apvažiuoti ne iš dešinės-autostrada, o pasukime arčiau ir važiuokime iš kairės pusės link Trento.Žemėlapyje kelias pažymėtas, dar aš bandau prieštarauti-čia juk kalnai!!!.
Ne -reikia pabandyti,bandome.Ką gi, kai įvažiuojame į kažkokį kelią ir pasiekėme mums nežinomą kaimelį-navigacija pradeda mus ratais vesti-vis grįžtame į tą pačią vietą, patys nieko, apart kelio nematome-taip tamsu-o čia vis dar pro tą patį baisųjį tunelį kelis kartus pravažiuojame.Na patikėkit-tunelis toks kaip karo laikų-važiuojant jausmas, kad koks tankas tuoj su vamzdžiu priekyje išlįs, o griausmas
...ir jo forma, ir konstrukcijos toli gražu neprimena autostradoje pravažiuotų Italijos tunelių.Mano vyro kantrybė ir senka-kaip galima neišvažiuoti iš to užburto rato, o čia dar Gardos ežeras mums žemėlapyje tai priartėja, tai vėl dingsta.
Apsisprendžiu, stojame prie kažkokio baro ir paklausiu ar iš čia pasieksime Trento: kalbinu patį pirmą pasitaikiusį vyruką (vyras abejingai žiūri, kaip aš čia kalnuose su kuo susikalbėsiu anglų kalba
).Vyrukas angliškai nelabai, bet aš jau šiek tiek itališkai spėju pramokti
-ypač skaičius ir kryptis.Na mums jis paaiškina, kad iki Trento dar 100 km.
, o kai paklausiu ar šiuo keliu jį mes pasieksime, tai Jūs patikėkit, dar dabar jo mostas ranka apie galvą ratu į viršų ir žodis "mountains", "mountains"...prieš akis stovi.Supratome abu su vyru
-jei ieškai ekstremalių pojūčių žiemą, naktį ir dar nežinomoje vietoje, gali bandyti...bet vyruko visa išraiška byloja, kad mums suktis atgal-ką gi teko grįžti į savo pradinį tašką ir jau normaliu keliu važiuoti pirmyn. Pasimokėme kaip reikiant
Tikiuosi, kad gal šiokia tokia mūsų patirtis pravers planuojantiems panašias keliones