QUOTE(Laukine25 @ 2011 09 06, 15:56)
Nevisai, frederica. Ištiesų klausimas/pamąstymai buvo, kad dažnai norint atkreipti dėmesį yra pasirenkama soc. jautri tema. Į ją, nori/nenori reakcija bus, juk esam žmonės, ne robotai. Tai tarsi naudojimas, spekuliavimas, ėjimas lengviausiu keliu. Panašiai yra ir su kūdikiais, gerai g00tė pastebėjo. Ar moterimis. Juk visos ieškom nulieto, lygia oda, gražiais plaukais, grakščiomis galūnėmis, didelėmis akimis (...) moters savo fotografijoms..Kažkaip nepastebėjau, kad kuri būtų fotografavusi stambią, spuoguotą, akiniuotą, na, nepatraukią motėrį, tiksliau, kad dėl tokių foto būtume čia aikčioję.. Nuotraukos, kurios čia sukėlė žavesį, visada buvo su gražiais žmonėmis. Blin, jau visai giliai mes čia. Atsakymą aš gavau į savo klausimą, sulaukiau jo, tačiau kadangi diskusijoje dalyvauja daug žmonių, kiekvienas pokalbio siūlą vis timpleli nauja vaga ir diskusija vingiuoja. Bet ką noriu pasakyti, kad vaikus, nėštukes, na gražų momentą visi esame įpratę paveiksluoti. Visi tą suprantam ir kaip ir nekyla daug diskusijų dėl to. Bet va ligą/mirtį/neįgalumą- aš kartais jaučiu noro atkreipti į save dėmesį prieskonį, norą šokiruoti, t.y. spekuliaciją jaučiu tais žmonėmis. Dar kart galiu pakartoti: UCB reklamą. Pastayk prie baltos sienos jų rūbais aprengtą eilinę porą žmonių. Niekas nekreips į ją dėmesio. O va nufotografuok prie tos sienos vežimėlį sėdinčius/sergančius dauno sindromu dar bet kokius neįgalius- ir booom, visuomenė duzgia kaip bičių avilys. Tai ne drąsa, tai šlykštus pasinaudojimas žmogaus nelaime. Matydama tokias nuotraukas pirmiausia turiu pajausti autoriaus nuoširdumą su modeliu, norą pasakyti kažką ta nuotrauka, o ne paimt nelaimėlį, nufotkint ir va- menas. Dažnai tas daroma su bomžais. Pati ne vieną esu nufotkinus. Renku, kolekcionuoju bomžų nuotraukas. Gal kada atidarysiu parodą tokių 
(čia piktai, ironiškai ir šlykščiai juokauju).
Susisteminant paklodę, manau svarbiausias mano klausimas-pamąstymas kilo, ar pasakymas, kad tam, kad tokios nuotraukos "patiktų", padarytų įspūdį, man pirmiausia turi būti juntamas autoriaus nuoširdumas, įsigilinimas, susigyvenimas su modeliu. O ne pasinaudojimas modelio negalia vardan gero kadro. Kaip ir sakiau: pvz bomžas jau savaime "foto intriga", bet va jei bomžas dar bus koks prisidirbęs į kelnes, gulintis vėmalų klane, nu tai beveik visų fotografų svajonių modelis.
(čia piktai, ironiškai ir šlykščiai juokauju).Susisteminant paklodę, manau svarbiausias mano klausimas-pamąstymas kilo, ar pasakymas, kad tam, kad tokios nuotraukos "patiktų", padarytų įspūdį, man pirmiausia turi būti juntamas autoriaus nuoširdumas, įsigilinimas, susigyvenimas su modeliu. O ne pasinaudojimas modelio negalia vardan gero kadro. Kaip ir sakiau: pvz bomžas jau savaime "foto intriga", bet va jei bomžas dar bus koks prisidirbęs į kelnes, gulintis vėmalų klane, nu tai beveik visų fotografų svajonių modelis.
nu atleisk, aš irgi moku būti stačiokė, bet čia tai nušokai
aš nesuprantu vieno - kodėl pamatę, tarkim, kad ir bomžo fotkes, žiūrovai įtaria autorių būtent nenuoširdumu ir/ar spekuliavimu, o jau smagiausias įtarimas buvo noras išsiskirti ar sulaukti dėmesio.
kodėl kaip tik neįtarus nuoširdumo, noro suprasti, parodyti ką nors, pasakyti ką nors tuo, galų gale, iš šalies dokumentuoti? beje, nuoširdumas niekada nebuvo fotografui privaloma savybė. jam keliami kiti reikalavimai - turėti fotiką, išmanyti kompoziciją, jausti šviesą, bla bla bla, bet nuoširdumas tikrai nėra tas "secret ingredient of a secret ingredient soup". nuoširdumas yra asmens savybė, o ne tam tikrai veiklai taikomas privalomas kriterijus. mano galva taip dėlioja.
ale ne, mūsų visuomenė neįpratus ieškoti teigiamų pusių, mes įpratinti pykti, neigti, ieškoti neigiamų pusių ir, svarbiausia, įtarti bites.
ar tai nėra savo paties požiūrio projekcija įkito žmogaus veiklą?o dar.. pameni, rG neseniai užsiminė apie vaizdo analizę? Kad visiškai nesvarbu, ką autorius darė, pridarė ir padarė, preziumuoju - ir kaip jautėsi ir/arba nesijautė.
