QUOTE(frederica @ 2011 09 06, 14:25)
Aš kiek suprantu, tai Laukinės klausimas( tegul ir retorinis) buvo - kodėl nufotografavus - ligą, skausmą, netektį ( dažnai nesvarbu kaip) sakoma - stipru, menas. Laukine, taip, gerai suprantu Tavo posto atsiradimą temoje?
Kažkaip nujaučiu, kad gerai.
Taigi, jei rimtai, tai nežinau ar reikia šito posto, tiesiog Laukinė man labai artima, daug dalykų matau panašiai, tik Dievas man buvo maloningesnis ir davė šiek tiek daugiau
Nevisai, frederica. Ištiesų klausimas/pamąstymai buvo, kad dažnai norint atkreipti dėmesį yra pasirenkama soc. jautri tema. Į ją, nori/nenori reakcija bus, juk esam žmonės, ne robotai. Tai tarsi naudojimas, spekuliavimas, ėjimas lengviausiu keliu. Panašiai yra ir su kūdikiais, gerai g00tė pastebėjo. Ar moterimis. Juk visos ieškom nulieto, lygia oda, gražiais plaukais, grakščiomis galūnėmis, didelėmis akimis (...) moters savo fotografijoms..Kažkaip nepastebėjau, kad kuri būtų fotografavusi stambią, spuoguotą, akiniuotą, na, nepatraukią motėrį, tiksliau, kad dėl tokių foto būtume čia aikčioję.. Nuotraukos, kurios čia sukėlė žavesį, visada buvo su gražiais žmonėmis. Blin, jau visai giliai mes čia. Atsakymą aš gavau į savo klausimą, sulaukiau jo, tačiau kadangi diskusijoje dalyvauja daug žmonių, kiekvienas pokalbio siūlą vis timpleli nauja vaga ir diskusija vingiuoja. Bet ką noriu pasakyti, kad vaikus, nėštukes, na gražų momentą visi esame įpratę paveiksluoti. Visi tą suprantam ir kaip ir nekyla daug diskusijų dėl to. Bet va ligą/mirtį/neįgalumą- aš kartais jaučiu noro atkreipti į save dėmesį prieskonį, norą šokiruoti, t.y. spekuliaciją jaučiu tais žmonėmis. Dar kart galiu pakartoti: UCB reklamą. Pastayk prie baltos sienos jų rūbais aprengtą eilinę porą žmonių. Niekas nekreips į ją dėmesio. O va nufotografuok prie tos sienos vežimėlį sėdinčius/sergančius dauno sindromu dar bet kokius neįgalius- ir booom, visuomenė duzgia kaip bičių avilys. Tai ne drąsa, tai šlykštus pasinaudojimas žmogaus nelaime. Matydama tokias nuotraukas pirmiausia turiu pajausti autoriaus nuoširdumą su modeliu, norą pasakyti kažką ta nuotrauka, o ne paimt nelaimėlį, nufotkint ir va- menas. Dažnai tas daroma su bomžais. Pati ne vieną esu nufotkinus. Renku, kolekcionuoju bomžų nuotraukas. Gal kada atidarysiu parodą tokių
(čia piktai, ironiškai ir šlykščiai juokauju).
Susisteminant paklodę, manau svarbiausias mano klausimas-pamąstymas kilo, ar pasakymas, kad tam, kad tokios nuotraukos "patiktų", padarytų įspūdį, man pirmiausia turi būti juntamas autoriaus nuoširdumas, įsigilinimas, susigyvenimas su modeliu. O ne pasinaudojimas modelio negalia vardan gero kadro. Kaip ir sakiau: pvz bomžas jau savaime "foto intriga", bet va jei bomžas dar bus koks prisidirbęs į kelnes, gulintis vėmalų klane, nu tai beveik visų fotografų svajonių modelis.
O dė Dievo dovanų.. Na, dar nesutikau tobulo žmogaus. Tegu toks meta į mane akmenį
Tu man irgi artima, Tavo reakcijos nebijau, nes yra kas supranta, supranta dalinai ir visai nesupranta ką, kaip ir kodėl rašau. Paskutinė grupė man neįdomi, bet dėl pirmų dviejų, verta pasistengti
(Atsiprašaų visų, kam ši diskusija nusibodo. Man ji vėl pasidarė įdomi ir kadangi kažkieno yra rutuliojama, aš vis galvoju toliau ta tema..)
QUOTE(dosa @ 2011 09 06, 14:52)
Blin, žinai ką padarei? Tik pikšt ir nurengei mane,- vienu botagėlio pliaukštelėjimu.
Dėl gero kadro formulės tai ne, tokios neieškau, bet dėl noro suprast( tiksliau dėl analizės, minčių, kylančių tokiose diskusijose, vėliau dėliojimo, atsirinkimo ir įpinimo į savo dienoraščius), dėl sąmoningo drėbtelėjimo- taip ir yra, maladec Tu
Ir is to, ka sakei apie nusokusi fokusa (kad per didele diafragma gal kalta), nesusidaro ispudis, kad teoriskai tau jau viskas aisku. Paskaityk teorija 1-oj zinutej, padaryk likusius namu darbus - daug kas paaiskes. Is savo patirties sakau 
Kitus 2 ikelsiu greit
