QUOTE(Dona27 @ 2011 10 10, 07:17)
Labutis mergaites,
as viska suprantu...kad kiekvienos gedulas kitoks, ir laiko uztrunka skirtingai. Bet prisidelioti nuotraukyciu...nezinau kam? Gal as stengiuos to nedaryti del savo sunaus??? Kazkaip noriu as ji apsaugoti nuo to skausmo. Atrodo kai sesutes netekom, jam buvo dar tik 2.5m, atrodo nieko nesuprato....Bet prabego metai, o jam vis kyla klausimu....kada sesyte gris? jei koks ruzanas daiktas namie - klausia ar cia sesytes buvo? Tai kam prisideti ant akiu dar daugiau dalyku, kelianciu prisiminimus?
kaip tu pati ir rasai, Dona27, kad kiekvienai gedulas kitoks. Man tiesiog dar per mazai laiko praejo, kad galeciau suneli nesiotis tik sirdyje. Kol kas dar nesu pasiruosusi su juo atsisveikinti, todel ir noriu kuo dazniau matyti ji bent jau nuotraukose... O kai palieciu jo kojyciu ir rankyciu atspaudus, ar plauku sruogele paglostau, tai atrodo ji pati palieciu, tokia siluma per kuna pereina, atrodo tomis akimirkomis jis buna salia manes. Iki siol mintyse dekoju reanimacijos sesutei, kad pasiule pries atsisveikinant su suneliu padaryti grazius spalvotus kojyciu ir rankyciu antspaudelius, paimti plaukuciu sruogele... Tada kai visa tai darem, atrode kad zaidziam su suneliu zaidima, kad nereikes su juo atsisveikinti po poros valandu...
10 metu svajojau apie savo suneli, o kai svajone issipilde... Dieve, kokie mes buvom laimingi! Tik kodel kodel taip trumpai? Kodel?
Meilė tau, mano sūnau, kaip visata, spindinti begale žvaigždžių, kurių viena - esi tu...