Malonu susipazinti su visom
Idejau viena foto 
idesiu daugiau veliau 
Kazkodel pradejau ziuret nuo Ermitos..
Ir mamytes ir ju vaikuciai labai grazus
Laba
Malonu susipazinti su visom Idejau viena foto idesiu daugiau veliau
Kazkodel pradejau ziuret nuo Ermitos..
Ir mamytes ir ju vaikuciai labai grazus
Malonu susipazinti su visom
Idejau viena foto idesiu daugiau veliau Kazkodel pradejau ziuret nuo Ermitos..
Ir mamytes ir ju vaikuciai labai grazus
Gal but jau visos skaitet, radau kitoje temuteje ir is karto panorau su jumis pasidalinti:
Nezinomos gedincios motinos sukurti zodziai... "kas yra NORMALU dabar"..
Normalu yra, kad uz kiekvienos sypsenos slepiasi asaros, kai tu supranti, kad tavo seimos gyvenime ir ivykiuose kazkio asmens truksta
Man normalu yra svarstyti, ka nesti i kapines per Kaledas, Naujuosius Metus, Velykas, Valentino diena ir tt
Normalu yra geriau jaustis ir moketi elgtis per laidotuves, nei per vestuves ar gimtadienius... taip pat pajust skausmo smugi sirdyje uostant geles ir pamacius karsta
Normalu yra jausti, kad daugiau negali ramiai sedeti ne minutes, kad norisi keltis ir rekti, kad tiesiog negali ramiai issedeti
Normalu yra nemiga, nes tiek daug "kas butu jei" ir "kodel" pastoviai sukuriuoja tavo mintyse
Normalu yra vel ir vel atsikurianti ta diena akyse ir mintyse, kai stengiesi prisiversti nebegalvoti apie tai
Normalu yra tik izengus i namus ijungti televizoriu, kurio triuksmas isgelbetu nuo kurtinancios tylos
Normalu yra spoksoti i kiekviena vaika, kuris yra panasaus amziaus i tavo, jei jis butu gyvas, ir bandyti nesekmingai isivaizduoti, kaip atrodytu tavo vaikas tokio amziaus. Tada nusistebeti, kam reikia tai isivaizduoti, juk tas niekada neivyks
Normalu yra, kad kiekvienas laimingas mano gyvenimo ivykis uzgoziamas liudesio, slypincio visai salia, suzeistoje sirdyje
Normalu yra pasakoti savo vaiko mirties istorija kaip apie iprasta, kasdienini dalyka, tada pamatyti siauba kazkieno akyse, nes tai taip baisiai skamba. Tada su pasibaisejimu suvokti, kad man tai jau tapo normalu
Normalu yra tai, kad kiekvieni metai atnesa sunku uzdavini - kaip pazymeti savo vaiko gimtadieni, kaip isgyventi tas dienas. Pasistengti surasti baliona ar veliavele, kuri tiktu tam ivykiui. "Laimingo gimtadienio?" Tikrai ne.
Normalu yra, kai sirdi uzplusta dziaugsmas, kuris ,deja, veliau senka, pamacius kazkoki daikta, kuri tavo vaikas ypatingai mego. Galvoji, kaip vaikas dziaugtusi zaisdamas, bet dabar jo cia nera
Normalu, kad yra zmoniu, kurie bijo pamineti mano vaiko varda
Normalu yra noreti isitikinti, kad mano vaika dar atsimena
Normalu yra kad po laidotuviu visi skirstosi po namus gyventi savo gyvenimu, o mes liekame su savo skausmu ir gedejimu amzinai
Normalu, kad praejus savaitems, menesiams, metams skausmas po pirmojo soko, sirdgela kartais padideja, bet niekada nesumazeja
Normalu yra neklausyti zmoniu, kurie bando sulyginti savo skausma ir netekti su jusu, nebent ir tie zmones neteko kudikio. Prarasti tevus yra baisu, bet laidoti vaika - nenaturalu
Normalu yra gerti vaistus ir stengtis neverkti kiauras dienas, kad apsaugotum savo psichika
Normalu yra suvokti, kad verki kiekviena diena
Normalu yra nepakesti juoku apie laidotuves, mirti, arba kai mirusiuju kunus vadina lavonais, kai suvoki, kad jie buvo kazkieno kazkada mylimi
Normalu visada ir su visais buti nekantriu, tik ne su tais, kurie taip pat isgyveno vaiko praradimo skausma
Normalu yra jausti tvirta rysi su draugais anapus kompiuterio ekrano, nors ju niekada gyvenime nebuvai sutikes
Normalu yra nauja draugyste su kita gedincia motina, kalbant ir verkiant kartu del savo vaiku ir naujo gyvenimo
Normalu yra neklausyti zmoniu, kurie viska pateisina Dievo valia. As myliu Dieva, zinau, kad mano vaikas danguje, bet girdeti, kaip zmones sveiku kudikiu paemima is sios zemes pateisina Dievo valia, neguodzia gedincios motinos
Normalu yra buti per daug pavargusiai, kad rupintumeisi nesumoketais mokesciais, namu tvarkymu, lyginimu, maistu
Normalu yra svarstyti kaip pasakyti - ar tu turi tris vaikus ar du, nes kalbi su zmogum, kurio tu niekada daugiau nesutiksi, ir del to neverta jam pasakoti, kad tavo vaikas danguje. Taciau kai noredama isvengti problemu sakai, kad turi du vaikus, jautiesi baisiai, lyg isdaves savo kudiki
Normalu yra vengti Mcdonaldu ir kitu vaiku pamegtu vietu, kad nematytum to, kas taip drasko tau sirdi, kai tu matai juos
Normalu yra klausti Dievo, kodel jis pasieme tavo vaika, o ne tave, taip pat klausti, ar Dievas isvis yra
Normalu yra zinoti, kad niekada nesusigyvensi su siuo praradimu, ne tik po metu, bet ir po milijono
Ir pagaliau - normalu yra slepti tuos dalykus, kurie tau tapo normalus, kad aplinkiniai manytu, jog tu normali.
Nezinomos gedincios motinos sukurti zodziai... "kas yra NORMALU dabar"..
Normalu yra, kad uz kiekvienos sypsenos slepiasi asaros, kai tu supranti, kad tavo seimos gyvenime ir ivykiuose kazkio asmens truksta
Man normalu yra svarstyti, ka nesti i kapines per Kaledas, Naujuosius Metus, Velykas, Valentino diena ir tt
Normalu yra geriau jaustis ir moketi elgtis per laidotuves, nei per vestuves ar gimtadienius... taip pat pajust skausmo smugi sirdyje uostant geles ir pamacius karsta
Normalu yra jausti, kad daugiau negali ramiai sedeti ne minutes, kad norisi keltis ir rekti, kad tiesiog negali ramiai issedeti
Normalu yra nemiga, nes tiek daug "kas butu jei" ir "kodel" pastoviai sukuriuoja tavo mintyse
Normalu yra vel ir vel atsikurianti ta diena akyse ir mintyse, kai stengiesi prisiversti nebegalvoti apie tai
Normalu yra tik izengus i namus ijungti televizoriu, kurio triuksmas isgelbetu nuo kurtinancios tylos
Normalu yra spoksoti i kiekviena vaika, kuris yra panasaus amziaus i tavo, jei jis butu gyvas, ir bandyti nesekmingai isivaizduoti, kaip atrodytu tavo vaikas tokio amziaus. Tada nusistebeti, kam reikia tai isivaizduoti, juk tas niekada neivyks
Normalu yra, kad kiekvienas laimingas mano gyvenimo ivykis uzgoziamas liudesio, slypincio visai salia, suzeistoje sirdyje
Normalu yra pasakoti savo vaiko mirties istorija kaip apie iprasta, kasdienini dalyka, tada pamatyti siauba kazkieno akyse, nes tai taip baisiai skamba. Tada su pasibaisejimu suvokti, kad man tai jau tapo normalu
Normalu yra tai, kad kiekvieni metai atnesa sunku uzdavini - kaip pazymeti savo vaiko gimtadieni, kaip isgyventi tas dienas. Pasistengti surasti baliona ar veliavele, kuri tiktu tam ivykiui. "Laimingo gimtadienio?" Tikrai ne.
Normalu yra, kai sirdi uzplusta dziaugsmas, kuris ,deja, veliau senka, pamacius kazkoki daikta, kuri tavo vaikas ypatingai mego. Galvoji, kaip vaikas dziaugtusi zaisdamas, bet dabar jo cia nera
Normalu, kad yra zmoniu, kurie bijo pamineti mano vaiko varda
Normalu yra noreti isitikinti, kad mano vaika dar atsimena
Normalu yra kad po laidotuviu visi skirstosi po namus gyventi savo gyvenimu, o mes liekame su savo skausmu ir gedejimu amzinai
Normalu, kad praejus savaitems, menesiams, metams skausmas po pirmojo soko, sirdgela kartais padideja, bet niekada nesumazeja
Normalu yra neklausyti zmoniu, kurie bando sulyginti savo skausma ir netekti su jusu, nebent ir tie zmones neteko kudikio. Prarasti tevus yra baisu, bet laidoti vaika - nenaturalu
Normalu yra gerti vaistus ir stengtis neverkti kiauras dienas, kad apsaugotum savo psichika
Normalu yra suvokti, kad verki kiekviena diena
Normalu yra nepakesti juoku apie laidotuves, mirti, arba kai mirusiuju kunus vadina lavonais, kai suvoki, kad jie buvo kazkieno kazkada mylimi
Normalu visada ir su visais buti nekantriu, tik ne su tais, kurie taip pat isgyveno vaiko praradimo skausma
Normalu yra jausti tvirta rysi su draugais anapus kompiuterio ekrano, nors ju niekada gyvenime nebuvai sutikes
Normalu yra nauja draugyste su kita gedincia motina, kalbant ir verkiant kartu del savo vaiku ir naujo gyvenimo
Normalu yra neklausyti zmoniu, kurie viska pateisina Dievo valia. As myliu Dieva, zinau, kad mano vaikas danguje, bet girdeti, kaip zmones sveiku kudikiu paemima is sios zemes pateisina Dievo valia, neguodzia gedincios motinos
Normalu yra buti per daug pavargusiai, kad rupintumeisi nesumoketais mokesciais, namu tvarkymu, lyginimu, maistu
Normalu yra svarstyti kaip pasakyti - ar tu turi tris vaikus ar du, nes kalbi su zmogum, kurio tu niekada daugiau nesutiksi, ir del to neverta jam pasakoti, kad tavo vaikas danguje. Taciau kai noredama isvengti problemu sakai, kad turi du vaikus, jautiesi baisiai, lyg isdaves savo kudiki
Normalu yra vengti Mcdonaldu ir kitu vaiku pamegtu vietu, kad nematytum to, kas taip drasko tau sirdi, kai tu matai juos
Normalu yra klausti Dievo, kodel jis pasieme tavo vaika, o ne tave, taip pat klausti, ar Dievas isvis yra
Normalu yra zinoti, kad niekada nesusigyvensi su siuo praradimu, ne tik po metu, bet ir po milijono
Ir pagaliau - normalu yra slepti tuos dalykus, kurie tau tapo normalus, kad aplinkiniai manytu, jog tu normali.
QUOTE(Juraciukee @ 2011 10 08, 02:55)
Normalu yra spoksoti i kiekviena vaika, kuris yra panasaus amziaus i tavo, jei jis butu gyvas, ir bandyti nesekmingai isivaizduoti, kaip atrodytu tavo vaikas tokio amziaus. Tada nusistebeti, kam reikia tai isivaizduoti, juk tas niekada neivyks
Normalu yra, kad kiekvienas laimingas mano gyvenimo ivykis uzgoziamas liudesio, slypincio visai salia, suzeistoje sirdyje
Normalu, kad yra zmoniu, kurie bijo pamineti mano vaiko varda
viskas teisingai susakyta...juk normalu gedeti savo vaiko...nors kitiems atrodo, kad cia gailestis sau...jie nesupranta, kad dienos , menesiai, metai neuzslopina ilgesio sirdyje...ir kaip jiems tai paaiskinti, ka??? 
vat vakar pasiemiau knyga, skaitau kazkokia pastraipa apie negimusius kudykius...ir ka...verkiu, kaukiu...nors anksciau, kazin ar tai butu sukele kokiu emociju, nes dbr skaitant stovi pries akis man Vaikas, nelaimingas gimdymas,ausyse skamba neitiketini gydytojos zodziai: VAISIUS ZUVES...
Juraciukee tesiai i desimtuka 
Sladama malonu susipazinti grazi jusu seimyna ir kaip gaila kad tokiom graziom seimom tenka isgyventi toki skausma.
grazi jusu seimyna ir kaip gaila kad tokiom graziom seimom tenka isgyventi toki skausma.
[quote=Juraciukee,2011 10 08, 00:Normalu yra klausti Dievo, kodel jis pasieme tavo vaika, o ne tave, taip pat klausti, ar Dievas isvis yra
Normalu yra zinoti, kad niekada nesusigyvensi su siuo praradimu, ne tik po metu, bet ir po milijono
Tikrai Normalu
Normalu yra zinoti, kad niekada nesusigyvensi su siuo praradimu, ne tik po metu, bet ir po milijono
Tikrai Normalu
QUOTE(tanler @ 2011 10 08, 12:00)
Sladama malonu susipazinti grazi jusu seimyna ir kaip gaila kad tokiom graziom seimom tenka isgyventi toki skausma.
grazi jusu seimyna ir kaip gaila kad tokiom graziom seimom tenka isgyventi toki skausma.Man ir malonu visas matyti "gyvai"
atrodo viskas normalu kai kasdien apie tai galvoji ir bandai susigyventi, bet is tikro kaip nenormalu kai zmogus tiek pazenges moksle ir negali numatyti ivairiu atveju ir ju isvengti kad veliau tokie dalykai nevirstu normaliais...
QUOTE(Laureanza @ 2011 10 08, 21:36)
Lygiai prieš devynis mėnesius-guluos ant operacinio stalo,o drebu...lyg kažko bijau...lyg kažką jaučiu...negero
Tikrai... kai pagalvoju mane irgi visa laika persekiojo keistas nerimas... Naktim pasokdavau is lovos patikrinti ar angelelis saugiai miega. Kai gime toks neitiketinai grazus pamenu vel persmelke keistas nerimas, kad toks grazus! Vis vijau tas mintis. O ta vakara kai pravirko nuo skausmo tai kojas rankas pakirto, nesiojau ji raminau ir drebejau... Nuojauta nepaleido ir reanimacijoj... O kai veze antrai operacijai lydejau akimis kol chirurgai pasuko uz kampo ir sirdyje jauciau kad palydziu ji tam kad sulaukciau baisaus gydytoju verdikto... Niekam to nepasakojau, net vyrui... Perskaiciau tavo zodzius Laureanza ir drebet pradejau, visi tie nerimo prisiminimai iskilo
QUOTE(Laureanza @ 2011 10 08, 21:36)
Dar pabrezei kad blondine
aciu aciu 
Man ir malonu susipazinti
Papildyta:
Laureanza degu zvakute tavo Gerdutei
Sveikutės
Čia ta pati Lina31m..
Su rudeniu grįžo slogi nuotaika ir vis dažniau užeinu pas jus - pasiskaitau... Vis naujos mamytės, nauji angelėliai.. Kada visa tai baigsis....
Žinok pas mane tas pats buvo - visus 9 mėnesius kol ją auginau, ką bedarydavau, kažkaip vis galvodavau kad neturėsiu jos... Kad neužauginsiu... Kad nepinsiu kasų.. Pati išsigąsdavau tų minčių, bet tarytum kažkokia nematoma jėga vis traukdavo dažniau apkabinti, pasūpuoti...
Čia ta pati Lina31m..
Su rudeniu grįžo slogi nuotaika ir vis dažniau užeinu pas jus - pasiskaitau... Vis naujos mamytės, nauji angelėliai.. Kada visa tai baigsis....
QUOTE(Juraciukee @ 2011 10 09, 00:18)
Tikrai... kai pagalvoju mane irgi visa laika persekiojo keistas nerimas... Naktim pasokdavau is lovos patikrinti ar angelelis saugiai miega. Kai gime toks neitiketinai grazus pamenu vel persmelke keistas nerimas, kad toks grazus! Vis vijau tas mintis. O ta vakara kai pravirko nuo skausmo tai kojas rankas pakirto, nesiojau ji raminau ir drebejau... Nuojauta nepaleido ir reanimacijoj... O kai veze antrai operacijai lydejau akimis kol chirurgai pasuko uz kampo ir sirdyje jauciau kad palydziu ji tam kad sulaukciau baisaus gydytoju verdikto... Niekam to nepasakojau, net vyrui... Perskaiciau tavo zodzius Laureanza ir drebet pradejau, visi tie nerimo prisiminimai iskilo
Žinok pas mane tas pats buvo - visus 9 mėnesius kol ją auginau, ką bedarydavau, kažkaip vis galvodavau kad neturėsiu jos... Kad neužauginsiu... Kad nepinsiu kasų.. Pati išsigąsdavau tų minčių, bet tarytum kažkokia nematoma jėga vis traukdavo dažniau apkabinti, pasūpuoti...
