Angelų mamų svetainė

ievoole su tinku su zvelsa, o ir is savo patirties galiu pasakyti, kad naujas kudikelis nepakeis prarastojo ir neturi pakeisti.Tik tau viskas susiplaka dabar i viena nes to laiko tiek tepraeje.Nors atrodo, kad skausmas jau iveiktas, bet pirmuosius metus buna netiketu duobiu. Galbut naujas laukimas jas susvelnins.Ir ne noredama istumti Azuoliuka tu laukiesi dabar, bet noredama uzpildyti nors kiek ta beprotiska tustuma, kuri liko jam isejus. Nereik atsiprasineti, tu ir noredama niekada jo neistumsi

Laba

Tikrai nepasakysiu nieko daugiau... va ir vakar be reikalo liezuvi kystelejau... jau norejau istrinti savo pasisakyma, bet pamaciau kad per velu... gal nesupyks ji... o siaip nebedaug jau liko laukti... prabegs keli menesiukai ir teuresim stebukliuka dar viena


Antuke degu paveluotai ir as zvakeles

Sveikutės,
buvom vakar pas gydytoją. Sveriame 5400 g. ir ūgis 58 cm. Auga mano pupsiukas . Ramutė, gražutė panytė, bet kartais nelemtas pilvelis paskauda. Bet ištversime viską .

Dėl baimių visokių, tai jos vis įsivelia į tą mano džiaugsmą ir paranojiškai persekioja. Kartais prisigalvoju visokių baisybių. Atrodo, kad geriau į internetą nelįsti ir nieko neskaityti, nes viską pritaikau sau


Bet gyvenimas vis vien yra gražus . Linkiu, kad visoms jis toks būtų .

Dėl nėštukių slapukių, tai aš pati pasisakiau tik, kai man buvo berods 22 sav...

Labutis visoms
Kokia siandien grazi sauleta diena, bent jau Kaune
Kazkodel as jauciuosi visai kitaip....Prisiminimai manes ne kiek nedziugina, as stengiuos net vengti tokiu minciu....Praejus metams prisiminimai vistiek mane labai skaudina Po siai dienai negaliu ziureti nuotrauku kompe, nei filmuotos medziagos...nieko.....kas primintu dukryte Kartais atrodo, kad as pati nuo saves begu ir negaliu pabegti!!!

A mes tavęs kumpienę ir netraukiam už liežuvio O beto nežinom ką tu turėjai omenyje. O slapukė kai norės pati pasisakys



lairam, ta baimė persekioja mus kaip chroniška liga Tai paūmėja, tai ir nebejaučiam jos, bet ji ko gero išliks visą gyvenimą... Bet juk tas džiaugsmas viską atperka


Dona, brangute, dar tau nedaug laiko tepraėję.... Ir man gal metus, o gal ir ilgiau tie prisiminimai varstė širdį kaip su peiliu...... Bet bėgant metams supratau kad tie prisiminimai tai vienintelis išlikęs nuostabus dalykas, siejantis mane ir mano mergytę............. Buvo laikas kai norėjos kalbėti apie ją, daug kalbėti - be liūdesio, skausmo, su džiaugsmu prisimint kokia ji buvo, ką veikė Tik aplinkiniams tai buvo nesuprantama, jie pasijusdavo nejaukiai. O man norėjos tiesiog kalbėt, tarsi nieko ir nebuvę - be užuojautos žvilgsnių...
Laikykis

Sveikutes
Sveikinimai visoms naujoms ir nelabai naujoms Ramaus Jums laukimo
O musu adreso gandrai neranda, nes praeita karta jis kitas buvo
Pas mus nieko naujo... Isijauciau i darbus, kad kuo maziau galvojimui laiko liktu O vakare, kai nereikia dirbt visi prisiminimai iskyla - nuo gimimo iki paskutines minutes
Keista, bet man atrodo, kad musu visu patirtys visiskai skirtingos, taciau artimesniu jausmu saviesiems nerandu niekur kitur, tik sioje temoje ... Todel esu "tylioji" nare Seku sia tema jau senai, nes visada zinojau, kad kada nors cia prisijungsiu

Man sitoks noras is pradziu buvo ir iki siol nedingo... Tik kalbedama pastebiu, kaip nepatogiai pasijaucia aplinkiniai

Aš irgi užsimiršusi vis pradedu apie Benediktą kalbėti. Be jokių ašarų ir graudesių, bet tiesiog leptelnu, kad būtų jau toks ir toks, darytų tą ir aną. Tada pamatau, kad šalia esantys labai susinepatogina...

O vakar apsiverkiau, nors jau seniai neverkiau...Klausė vyrai mano vaikiškų dainelių ir įjungė "Aš labai myliu savo mamą". Ir užgniaužė kvapą, nes prisiminiau pavasarį vykusią mamyčių šventę darželyje. Pagal tą dainą vaikučiai šoko, o aš žiūrėdama į juos pagalvojau, kad mano Benediktukas niekad taip netryksės. tada apsipyliau ašarom darželyje... O vakar - tiesiog prisiminus darželį...

http://dainutekstai....-savo-mama.html

sveikutės visos ,prajuokinimui



Sako, kad advokatai turi auksinę taisyklę, kad
nereikia užduoti klausimą, į kurį atsakymo nežinai pats.

Vieno mažo miestelio prokuroras teisme kviečia liudyti savo pirmą
liudytoją - seną senutę. Pradeda apklausą:
-Misis Džouns, ar jūs mane pažįstate?
-Žinoma aš jus pažįstu, misteri Viljamsai. Aš jus pažinojau dar mažą
berniuką ir, tiesą pasakius, aš esu jumis nusivylusi. Jūs meluojate, esat
neištikimas savo žmonai, manipuliuojate žmonėmis ir šlykščiai apkalbate.
Jūs galvojat, jog esat didelis žmogus,bet jums tiesiog neužtenka smegenų,
kad suprastumėt, jog esat tik menkas biurokratas...
Prokuroras šokiruotas. Nežinodamas, ką daryti toliau, jis pirštu parodo į
advokatą, sėdintį kitam salės gale, ir klausia:
-Misis Džouns, o jūs pažįstate advokatą?
-Žinoma, kad taip. Aš jį pažįstu irgi nuo mažens. Jis tingus,
nepakenčiamas ir turi problemų su alkoholiu. Jis nesugeba bendrauti su
žmonėmis, o jo advokatų kontora - viena blogiausių mūsų valstijoje. Jau
nekalbant apie tai, jog jis neištikimas savo žmonai su trimis
skirtingomis moterimis. Beje, viena iš jų - jūsų, prokurore, žmona. Taip,
aš jį pažįstu.
Advokatas - nei gyvas, nei miręs.
Teisėjas pakviečia prieiti prokurorą ir advokatą ir tyliai tyliai:
-Jeigu kuris nors iš jūsų, idiotai, paklaus jos, ar pažįsta mane, aš jus
abu pasiųsiu į elektros kėdę!

Seniai labai seniai Dievas nulipdė 10 Adomų. Bet greitai jiems tapo
nuobodu rojuje ir jie pasipasakojo apie tai savo sutverėjui.
Dievas davė jiems tešlos ir pasakė:
- Tegul kiekvienas iš jūsų nusilipdo tokią moterį, kokios nori. Bet
nepamirškit įdėti į tešlą po gabalėlį cukraus iš šitos lėkštelės, kad
gyvenimas su žmona būtų saldus. O aš įkvėpsiu gyvybę į jūsų kūrinius.
Kai visos moterys buvo jau nulipdytos, Dievas pažiūrėjo į lėkštutę ir supyko:
- Čia buvo 11 cukraus gabaliukų. Kažkuris iš jūsų sukčiavo ir paėmė du
gabaliukus. Kas tai padarė?
Adomai tylėjo. Tada Dievas paėmė jų moteris ir, įkvėpęs į jas gyvybę,
išdalino kiekvienam ne tą, kurią jis nusilipdė, o kokia pasitaikė.
Nuo to laiko devyni vyrai iš dešimties galvoja, kad svetima žmona
saldesnė, nes joje daugiau cukraus. Ir tik vienas iš dešimties Adomų
žino, kad visos moterys vienodos, nes atliekantį cukraus gabalėlį jis pats ir suvalgė

Pradzioje man atrode, kad po metu as visai kitaip jausiuosi. Bet dabar galiu pasakyti, kad jauciuosi taip pat, kaip tada po kokiu 2 menesiu. Kalbeti apie dukryte su aplinkiniais retai kada iseina. Nebent su tais kurie mano istorija zino. Ir zmones is tikruju, ne karta pastebejau, jauciasi nepatogiai, net akis nukreipia.....Atrodo, kad kaip i beprote paziuretu....ko as cia taip laisvai kalbu.

Papildyta:


As sutinku su tavimi, musu istorijos visu skirtingos, todel ir skausmas visu kitoks....bet mus jis risa, nes mes MAMOS is didziosios raides. Stiprios, drasios ir optimistes Vienos gandrus isdrista prisisaukt anksciau, kitos veliau, o kitos (tokios kaip as) kantriai laukia....kada ta baime pabegs

Dona27, lygiai taip pat ir į mane žiūri.. vyro šeimai tai neįmanoma užsiminti ar prisiminti koks jis nerealus buvo ar su kuo palyginti.. sako "Ieva, kam tu taip kalbi?" arba kokią nuotraukėlę prisiminimui parodau ar fb ant sienos užmetu su gražiais žodžiais, kai man jausmų antplūdis būna, tai mano šeima pasidžiaugia koks jis dailus buvo, kaip jo pasiilgo ir t.t., o jie ignoruoja, o kai susitinka sako "Kam tu tai mums rodai?".. žžžžodž debilai, beširdžiai.. bijau tos dienos, kai pamatys jog laukiuosi, nes prasidės smerkimo dienos.. džiaugiuosi tik su savo artimaisiais ir ačiū Dievui, kad jų turiu labai daug, nes mama iš 7vaikų šeimos, tai mylimų pusbrolių ir pusseserių per akis turiu, o ir tetos su dėdėm myli, kaip ir savo vaiką manau atlaikysiu jų nesamones, padės visa šeima savo palaikymu ir džiaugsmu