QUOTE(tanler @ 2011 09 23, 14:09)
ačiū ačiū
QUOTE(Juraciukee @ 2011 09 23, 14:11)
Taip, svarbi kiekviena minute. O mus pirma karta atvykus i ligonines priemimo skyriu parsiunte atgal namo... Buciau zinojusi, buciau rekusi, klykusi, kad darytu visus imanomus tyrimus... Negalima, tiesiog negalima vien paspaudus pilvuka nuspresti kad tai viso labo diegliukai! Iki siol kai pagalvoju, toks pyktis ir beviltiskumas suima... Rasysim skunda tai ligoninei, prasysime vidinio tyrimo. Vienintelis musu reikalavimas, patobulinti savo darbo kokybe. Musu mazylio nebera, bet yra daugybe jau gimusiu ir dar gimsianciu kudikeliu, kuriam nors is ju irgi gali zarnytes susivyti, todel musu tikslas atkreipti ten dirbanciu gydytoju demesi, kad visada turetu omenyje si atveji, kad atvezus verkianti ar vemianti mazyli, istirtu deramai..
aš taip klykiau, kai po Ąžuoliuko mirties tą pačią naktį paguldė mano sesytę, kri tik mėn vyresnė ir jai kitą dieną pradėjo darytis tas pats kas mažyliui ir kai pamačiau, kad jie nieko nedaro rankas ir kojas pakirto.. pradėjau klykti, keiktis ir net rankom ore mosikuotis kai dabar pamenu nesuprantu, kaip aš tai atlaikiau..
kaip man dabar palengvėjo, gydytojas, kuris priėmė Ąžuoliuką, priims mane ryt savo privačioje klinikoje, nereikės pas savo gyd. keliauti tik kitą sav., o jau ryt sužinosiu ar tikrai tikrai tikrai ten tupi naujas džiaugsmas