Mano šeimai gandrus teko kviestis ilgokai, nes jie buvo akli ir kurti kartkartėm, tačiau 2010m gruodžio 15d. drebančiose rankose išvydau gandrienės žinią. 
Žinią, kad po naujųjų metų mudviejų gyvenimas keisis...
Žinią, kad po naujųjų metų mudviejų gyvenimas keisis...Matyt po tiek pastangų pastojant negalėjau patikėti gana lengvu nėštumu. Ir pati sau graži buvau, ir jaučiausi gerai. Ir taip gera buvo dūšioje visiems atsakyti į klausimą "Kaip tu?" tiesiog "Nuostabiai". Tačiau tuo pačiu, su kiekviena III-čio trimestro diena augo nerimas...o gimdymas irgi bus nuostabus? Taip ir laukiau šv.Baltramiejaus dienos, nerimaudama ir nekantraudama...Kad nebūtų taip ilgu, pradedu vaikščioti į baseiną...Sutvirtėti prieš pasimatymą kaip sakant
Rugpjūčio 10d (trečiadienis).
Jau pakeliui į baseiną jaučiu nemalonų skausmą strėnose einant, tačiau jis liaujasi kai atsisėdu ir pilvukas nebekabo. Raminu save, kad tiesiog mano nugarytė jau pavargo nuo pilvuko svorio. Baseine taip gera ir man, ir nugarai, ir pilvuko gyventojai.
Rugpjūčio 11d (ketvirtadienis).
Vėl visą dieną jaučiu tą skausmą, tik dabar jis lokalizuojasi ties kairiu inkstu. Po galais spėju pagalvoti, dar pora savaitėlių liko, negi kokios bėdos prasidės.
Raminuosi, gulinėju..kol 17val pajuntu skausmelius... Vienas, kitas, paimu laikrodį, nereguliarūs, dar keli ir praeina. Hm. Paruošiamieji? Nea. Matyt nuovargis.Rugpjūčio 12d (penktadienis).
Susitinku su drauge. Mišrainių vakavimo maratoną pabaigiau, tai nutariau dar "pasižmonėti". Vaikštant Vingio parke, vėl suima strėnas. Nu koks velnias jose apsigyveno?
Juk dar ne laikas, o ir skausmas toli gražu ne mėnesinių. Kad tik ne inkstai. Juk visgi tiek nedaug liko. Vėliau su drauge atsisveikinant ji pajuokauja, kad po pasimatymo su ja, visos nėščios į trečią parą pagimdo. 
Pajuokavo??? Jūs ją prisiminkit.Grįžusi namo randu "želė" gabalėlį. Kamštis? Baikit juokus, po tiek jo nebūna.
Ateina 17val ir vėl keisti maudenimai, vėl imu laikrodį...nereguliaru...netikra. 18 val jie baigiasi. Rugpjūčio 13d (šeštadienis).
Stoja pilnatis. Per ją gimdančiųjų padaugėja, bet aš dar nepasiruošusi tam. Dar ne mano eilė. Ot naivumas.
Strėnas maudžia dar ryte lovoj begulint. Vyras kalbina išlėkti su nakvyne į gamtą, o aš jau "deruosi" likti namuose. Išsideru, bet lieka ir jis. Dar pajuokauju, kad su vaiku tartūsi, kad negimtų 13 dieną. Aišku mano vyras net nepriima tokios žinios, nes juk man dar visas 10 dienų iki termino. Koks gimimas? Juk ir darbų yra dar neatliktų. Vėliau pasiguodžiu, kad vis dar noriu Meksikietiškos sriubos mėgstamoj picerijoj. Tai nupirkę mažylei kaldrytę važiuojam jos "laistyti". Sėdint picerijoj, strėnas vėl atleido. Taip gera be skausmo. Taip ramu. Tiek mieste, tiek širdyje.
Rugpjūčio 14d (sekmadienis).
Naktinis vaikščiojimas į WC pribaigs. Šiąnakt mušu "rekordus" - kas pusvalandį
Parėjus į lovą po vieno "vizito", pajuntu skausmą pilve. O! Kažkas naujo. Ale ilgokas jis. Laukiu. Ateina sekantis. Imu telefoną - 4.14. Nuo tada seku "skausmus". Jie kartojasi kas 6-7 minutes, bet trunka jau ilgai 1.30min
6.43 imu užsirašinėti laiką bei trukmę nes jau neatsimenu. Sarėmiai kas 10min, išsitraukiu Nėštumo Bibliją pasitikslinti kada gi jau važiuoti. Oi dar kiek laukti.
7.13 sarėmiai padažnėjo - kas 7 minutės. Jau įdomu.
Taip "skaičiuodama" minutes pralaukiu dar valandą, tada žadinu vyrą, kuris sekmadieniui buvo susiruošęs meškeres, nes tai buvo puiki diena žvejybai ir jis norėjo pabėgti į gamtą nors per dieną. Pažadinu jį ir pasidalinu savo įtarimais, kad gali tekti važiuoti į ligoninę. Iš jo per miegus dar teišgirstu "O ko?"
Sakau, "Panašu, kad mažoji krapštosi lauk" Būsimasis tėtis labai tikėjo termino data (nors ginė mums sakė jog mes visa savaite didesnės) ir man pasako "Mergos, nedurniuokit. Nelaikas dar" Kažkaip įdomu dūšioj pasidaro, tai kas mane į ligoninę veš jei vyras nesiruošia gimdyt. Verčiuosi ant kito šono, įsijungiu TV ir sarėmiauju toliau. 8.59 Jokio reguliarumo 5-9minutės. Trukmė ta pati 1-1.30min. Skausmas intensyvėja. Vyras pagaliau pamato ir pajaučia ranką ant pilvo uždėjęs, kad aš nejuokauju. Tačiau vistiek iš lovos lipa abejingom akim. Gi jo žmonai gimdyti dar ne laikas.
10.01 Sarėmiauju toliau. Niekas nesikeičia apart mano veido rimtėjimo. Vyras per tą laiką užmarinuoja žąsį kepimui. Na mes nutarėm išvakarėse, kad norim gurmaniško sekmadienio. Oi neteks man tos žąsies valgyt.
11.02 Per valandą sąrėmiai padažnėjo, 5-4 minutės. Aš perkratau dar savo tašę. Tarpuose tarp sarėmių įsidedu ko trūko. Vyras per tą laiką dar atsiuva keletą merliukų į ligoninę juk jie dar neparuošti, man dar ne laikas...
12.03 Sarėmiai jau kas 4-3 minutes, einam vonion "grožio procedūroms". Taip skausmingai dar niekada nesigražinau ir vyro rankos dar taip nedrebėjo, todėl užtrunkam.
12.20 Paskutinis įrašas namie. Imam daiktus ir važiuojam į ligoninę. Išeidama pro duris spėju pagalvoti jog paskutinį kart išeinam tik dviese...
Per kiemą stengiuosi eiti oriai, iš lėto, bet vyro nešami krepšiai išdavikai - juk akivaizdu kur vykstam.
13.00 Skaminam į VGN priimamojo duris. Atidaro jas mažutė moterytė - priimamojo Dievas. Ji nužvelgia mane "sveriančiu" žvilgsniu:
"-Gimdysim?"
"-Bandysim"
Ji vėl užrakina paskui mus duris ir įsakmiu balsu paragina eiti. Priimamajam dar spėja pabarti, kad per anksti atvažiavau. Guldo matuoti tonų, nes be jų ji negalinti jokio gydytojo kviesti. Matuojant tonus vėl pabara, kad širdutės nesigirdi, tik paskui Dievas supranta iš diagramos, kad sarėmiai buvo. Pagaliau galima kviesti gydytoją. Ateina iš pažiūros gana jaunas gydytojas irgi abejingu veidu. Kas per diena, kad visi abejoja mano gimdymo galimybe. Apžiūri ir... Valio - 4cm (liko vistik mažiau) Leidimas kilti į gimdyklą duotas.
13.20 Praveriam gimdyklos Nr.2 duris. Prisistato akušerė Vilija, gaunu kateterį, antibiotikus. Matuojam tonus, o taip noriu dar "palakstyti" - bet guliu.
Apie 14.20 Apžiūra. Vis dar tie patys 5cm Ei kur pražioplinom tą 1 cm??? Gydytojo bandau prašyti epidūro jei reikalai taip nejuda, bet mane "nukalbina" kad gal ir nereiks. Nu ir gerai. Juk ir nenorėjau. Suleidžia gimdos kaklelį minkštinančius vaistus. Ir paleidžia pasiganyti po palatą. Gaila, kad "ganyklos" plotas mažas. Randam su MB legendinius baltus "botus" po kriaukle ir bandom paspardyti kamuolį. Neįdomus jis kažkoks.
Apie 15.20 Gydytojas nuleidžia vandenis, pamatuoja tonus, ir vėl ant kamuoliuko. Kadangi epidūro nedavė, tai suleido į veną nuskausminančiųjų - kad jie velniai nors kiek veiktų. Sarėmiai tokie patys tik va tarpe jų snūdas suima, tai vyras turi laikyt, kad užmigus nenukrisčiau. Burbu ant gydytojo.
Apie 17val. Apžiūra. Atsidarymas visas 10cm.
"-Ar jau galėsiu stumt?"
"-Dar ne" Ir palieka mudu gerai valandai dar sarėmiauti iškvėpuojant stūmimo norą ir pačius skausmus.
Sarėmiai šoka iki 140, tiek mato vyras aš beveik ištisai sėdžiu ant kamuolio užsimerkusi lyg kokiam transe. Tarpe sarėmių atrodo protas palieka kūną, bet neilgam, vėl kitas sarėmis ir vėl abu kvėpuojam iki apsvaigimo. Po valandėlės atrodo jau nebesulaikysiu stūmimo, todėl akušerė rioglina mane ant kėdės, kviečia reikalingą personalą.
Apie 18.15 Galvytė dar kiek aukštai, tačiau parodo kaip reiktų stumti ir leidžia keletą kartų pabandyti, deja mažoji juda labai lėtai, todėl dar kelis sarėmius liepia "iškvėpuoti". Sudėtinga, ***, noriu, negaliu. Iš trijų stūmimų per sarėmį kokybiškas pavyksta tik vienas. Ir kodėl stumti taip nepatogu? Rankos šlapios nuo prakaito slysta, kojos irgi.
Mažylės tonai krenta... Kartą, du, tris. Gydytojas išjungia aparatą ir nutaria mudviems padėti. Tenka panaudoti vakuumą. Per nėštumą priaugau 20kg, todėl visi tikėjosi didelio vaikelio. Žinoma patempiu lūpą, bet kita alternatyva turbūt cezaris... 
Iškviečiamas ir kūdikių gydytojas, nebesuskaičiuoju kiek žmonių aplinkui. 18.45 Dar vienas stūmimas ir užgimsta galvytė, akušerė prašo nebestumti, dar kelios sekundės ir mūsų vaikas daro kulverstį akušerės rankose, perkerpama virkštelė ir mažė keliauja pas gydytoją. Gimdykloje nuskamba nustebimas, kad vaikutis nėra toks didelis kaip tikėjosi.
"-Ot apgaulingas pilvukas"
Šalia manęs stovėjusios sesutės klausiu:
"-Mergytė?"
"-Žinokit nepastebėjau" Tačiau akušerė linkteli galvą ir tuo metu pravirksta mūsų vaikas, gydytojas duoda jai deguonies, ir tuojau priėjęs prie mūsų pasako jog viskas gerai, tik reikėjo truputį paniurkyti, kad verktų.
Taigi turim "įskaitinę žuvytę".Neilgai džiaugiuosi mažylės ašarytėm, užgimsta placenta ir deja dalis jos lieka. Gydytojas "nudžiugina' kad laukia pilna narkozė, bet abejo vėl neapsidžiaugiu, deruosi, kad tik dalinę duotų, bet gydytojas nepalaužiamas. Ateina dar du žmonės ir aš, narkozei tekant jau venomis, sugebu pradėti niūniuoti lopšinę, kurią mokiausi dainuoti mažylei... OUT. Kol mane tvarkė, vyras kalbėjo su mano mama telefonu koridoriuje, o aš, paveikta narkozės, sugebėjau ant viso koridoriaus suklykti kaip agonijos ištikta, tuo priversdama mano brangųjį rimtai sunerimti.
Apie 20val Pamatau pramerkusi akis, jog už lango jau kitas paros metas, pajuntu, kaip "protas grįžta namo", matau vyras stovi prie mažylės palinkęs ir erzina mane kad akys rudos. Ot apgavikas. Mažąją pasveria: 3470gr, 54cm ūgio.
Praeina dar kelios minutės kol aš galutinai prabundu ir atneša mūsų mažylę susipažinti, bandom valgyti, valgo. Alkanas vaikas tik labai išvargusi kaip ir mudu. Skambina mama, tuo pačiu bandau nupasakoti kaip mažoji atrodo, bet sunkiai dar rezgu sakinius. Tik pamatau kad mažoji gimė su idealiais pirščiukais ir tobulu "prancūzišku manikiūru".
20.19 Siunčiame oficialius pranešimus apie pasikeitusį mūsų šeimos statusą. Dauguma negali patikėti - juk man dar ne laikas buvo.
Po valandėlės keliaujame į kitą aukštą, pažindinamės su kitais rėksniukais ir ilsimės. Mažylę guldo šalia manęs, o man dar taip sunku patikėti, kad per 9 mėnesius manyje užaugo bendro triūso vaisius ir jis toks idealus. Esu išvargusi, bet kol laukiu vyro sugrįžtančio iš namų žiūriu į tą mūsų mažylę ir neatsistebiu jos veido grimasomis, o štai ir pirma tebūnie nevalinga, Šypsena. Dabar jau galiu ir snausti...
Trečią saulėtą ir šiltą parą mus atsiauginusias beveik tą patį gimimo svorį išrašo iš ligoninės, ir važiuojam namo...
Bet dabar jau trise.
