QUOTE(ragnez @ 2011 12 08, 14:56)
jei ligonis atsisako psichologo pagalbos, kodel jums nesikreipus psichologo pagalbos sau?
Būtent! Gerai sako ragnez. Ne tik ligoniui reikia psicholohinės pagalbos, o visų pirmą artimiesiems. Ligoniui ir taip tūkstantį kartų sunkiau, jis negali pabėgti nuo savo bėdų. Artimųjų pareiga yra padėti kiek tik jėgos leidžia ir suprasti sergantį. Kad ir kaip sunku, bet jam sunkiau, ir tai ne jokios užgaidos ar kokie ožiai. Aplinkiniai turi taip pat išmokti gyventi kartu ir padėti sergančiam, jeigu savaime to neišeina reikia paglbos prašyti kad kas paaiškintų padėtų. Tam ir yra psichologai.
Tiesa psichologiniai metodai kartais irgi būna skaudūs, kad kartais norisi primušt aną. Bet kartais tokie būna reikalingi, kad žmogus kitas atsibustų, kad susiimtų, čia aš apie sveikuosius. Kad šypsotūsi kai reikia šypsotis, kad ramintų kai nereikia šypsotis. Kad tiesiog būtų šalia kai žmogui jūsų sunku. Nes jam yra sunku neįsivaizduojamai labaiu negu sveikam.
Dažnas sveikas šalia labai gaili savęs nes tikrai nelaimė atrodo didelė, visas gyvenimas aukštyn galva, visi planai, lūkesčiai, nupūsti kaip nebuvę. Viską reikia pakeisti savo gyvenimę, o jei dar prisiplanavę smarkiai ir viskas viskas griūva. Tai taip būna gaila visko ir savęs. Bet reik atsimint kad jau nebesi svarbiausias čia, tavo artimas žmogus serga ir jam yra blogai, jam skauda, o mano pareiga mylėti užjausti padėti kiek tik jėgos leidžia. Gal būt visą gyvenimą. Duok diev.