Onkologinės ligos (34 tema)

bbg23 simtu procentu teisi. Reikia isiklausyti i nuomone zmoniu, kurie TAI isgyveno - bbg23, something else, Rasu lanka ir pan. Ka cia apgausi tyledamas??? Visi i savo kiautus sulinde, visi kencia atskirai, ar ne verciau susiemus uz ranku eiti pasitikti to, kas lemta. Gailestis ir kalte uzgrius po to nepakeliama nasta, kad nebuvai salia, nepasakei, kad myli, nepadovanojai demesio. Dar man atrodo - dabar svarbiausia mama... Apribokit darbus, pasiimkit nemokamas, ir bukit kartu su mama.

Taip, ir ta išlyga -- be galo svarbi. Todėl čia negali būti jokių privalai!, nes kiekviena situacija skirtinga, kiekvienas atvejis -- savitas. Tiesiog derėtų ieškoti geriausio sprendimo, tą akimirką pamirštant save ir skiriant visą dėmesį artimui savo...

Herėja, dar paatvirausiu, gal padės tas dalinimasis patirtimi... Mano tėtis irgi į mamos ligą reagavo be galo jautriai. Iš tos praktinės pusės -- iš jo buvo daugiau vargo nei naudos, ir visada žinojau, kad atėjus lemiamai akimirkai negalėsiu juo kliautis, kad išskys. Bet kaip klydau! Mano mamai pablogėjo staiga (tas "staiga", žinoma, sąlyginis...) ir tuo metu tėtis kaip tik buvo išvykęs į užsienį. Kai į širdį įsėlino nuojauta, kad gal JAU artėja, dėkoju Viešpačiui, kad anas apšvietė man protą ir paskambinau tėčiui, jog nedelsdamas grįžtų. Tam jam prireikė dviejų parų. Bet jis spėjo! Ir tas atsisveikinimas, nors mamukas praradinėjo nuovoką, buvo toks jautrus, toks turiningas, toks... Būčiau apvogusi tėtį (ir, žinot, labiausiai, matyt, save), jeigu būčiau pasidavusi ligtolinei nuomonei, kad "ką jau jis čia...."....

Arunes nuoroda iš kito puslapio

http://www.delfi.lt/...php?id=38092349

aciu, saulelydi, norejau ir cia ideti - aplenkei...

Atsiprašau

ir zinokit paradoksalu, nepaisant to, kad as viska meciau ir visa laika skyriau mamai.. ta diena, kaip tycia nuavziavau i darba.. ir manes salia enbuvo.. ebt buvo tetis ir brolis..
ir tai as ant saves pykau, kodel tadien nuvaziavau.. kam to reikejo..

ir beto.. as mamai iki pat paskutines dienos melavau..jeigur eiektu sugryzhti, manau nemeluociau.. pasakyciau, kad bloga situacija.. nros ka gali zhinot.. as manau, kad mama pati viska zhinojo

geras straipsnis.. skaiciau ir atrode, kad ne lietuvoje tai vyksta...

visgi manau, kad kepenu vezys, zarnyno vezys, skrandzio vezys dar labai nepazhenge..

hereja,
įsivaizduoju kaip dabar jautiesi... pas mane panaši situacija, mamą gydo matyt tik tam, kad dar gydytų, nes viskas plečiasi, liga nukeliauja vis toliau. Plaučiuose yra mts, tikriausiai dėl jų mama garsiai kvėpuoja, nors nedusina, bet labai greit pavargsta, kol pereina per kambarį širdis pradeda baisiai plakti, silpna, turi atsigulti. Išvis dabar jai geriausiai yra gulėti lovoje, dažniausiai taip ir būna. Tramadolio nebegeria jau kokias 2 savaites, atradom kitą vaistą, kuris ir temp. numušo ir rankos nebeskauda. Na mano akyse ji labai sublogusi, geria megace, nes buvo dingęs apetitas.. Kažkaip man į galvą lenda tik blogiausios mintys, o vilties jau žinau, kad ir nebėra.
Mama į viską turbūt žvelgia kitaip. Atrodo, nors kartu einam, tą patį girdim pas gydytojus, bet ji matyt kažkaip atmeta, negirdi tų blogų žinių. Na taip, labai verkė, kai tikėjosi, jog gal per patikrą viskas bus dar labiau sumažėję, o čia šast - gydymas nebepadeda. O ji taip tikėjosi ir tikėjo, kad ji jau bus sveika. Toks smūgis jai, nors aš jaučiau, kad taip ir bus. Bet ji tikrai dar planuoja net ne mėnesį, o tolimą ateitį į priekį ir aš tikrai nežadu jai sakyti, kad tu greičiausiai net vasaros gali nesulaukti, niekaip neišdrįsčiau kalbėti su ja apie mirtį, man baisios tokios mintys, aš jų baidausi be galo. O ir pati matau, kad ir po šių ašarų prie manęs (oj aš jų kiek dar nematau) ji būna nuliūdusi, o kam to reikia, geriau matyti ją besišypsančia, bejuokaujančią.
Tik nežinau ką daryti su sese, gal reikia po truputį irgi nušviesti visą situaciją, bet taip nesinori... bet ir stebuklų būna
HEREJA, gydytojai TIKRAI negali pasakyti kiek liko tavo mamai, mano seneliui irgi buvo pranašaujama kelios dienos, bet lovoje dar kiek mėnesių pragulėjo.. o niekas nesitikėjo. Linkiu stiprybės stiprybės ir dar kartą stiprybės

Sveikos


Aciu uz palaikyma, nuomone, mintis

bbg23, gal netyciom suklaidinau, bet mano sesuo viska zino. Mes tik del tecio svarstom su ja. Kol kas jis nezino padeties rimtumo.
Jis labai sunkiai pernese ta zinia apie mamos liga, tai nezinau ar gerai butu pasakyti jam viska.
Sakot - lai paiima atostogu ir buna pas mama. Bet jis ten nuvaziaves TYLI. Mama pati priekaistauja, kad turi dar ji linksminti, nes atvaziuoja i ligonine, sedi kampe ir tyli... Mamai sunku toki ji matyti, tai sako, kad jai geriau telefonu kas diena su juo sneketi. Jau kaip rituala turi, apie 19val susiskambina jiedu ir snekasi.

Su sese vaziuojam istisai pas mama. Bent jau as su mama susiskambinu po 3-5 kartus per diena, ilgai kalbames, kiekviena savo diena nuo-iki issipasakojam. Lankytoju jai irgi netruksta, kartais jau klausiu jos - ar nevargina, nes kai pradeda nuo ryto eit, tai tik vakare paskutinieji iseina. Be to palatoje guli dar viena moteris, tai mes negalim ten "apsigyventi

Siandien kalbejau su vedeju. Issiunte i JAV mamos visa ligos istorija, tyrimus, isvadas. Prasys leidimo kazkokiems vaistams, LT nera registruoti, nekompensuojami. Pavadinimo neprisimenu. Sake, kad galima juos derinti kartu su chemija, sansai nedideli, nesiekia 10%, bet bandysim...O GAL...

Sake, kad kraujo kritimas nera toks tragiskas, kad hemoglobinas laikosi, trombocitai arti normos, tik leukocitu nera.

Echoskopavo siandien del kandidozes vidaus organu, ieskojo zidiniu, bet nerado, viskas grazu.

Mama pati linksma, valge neblogai, skaito knyga... Ir pati siandien gerai jauciausi pas mama budama

Nezinau ar gerai padariau, bet nupirkau ir nuveziau mamai visa komplekta papildu (Cordicepso preparatai). Sako - skestantis ir siaudo griebiasi. Manau, kad blogiau nuo ju nebus. Be to ir mama labai tvarkingai susirase ant pakuociu, ka kada ir kaip vartoti, tas mane dziugina, kad nenuleidzia ranku.
Gydytojo klausiau apie juos, tai tik numyke, kad neverta bandyt. Mes pabandysim.

Dar drauge pasiule pazistama kuniga. Bendrauja ji su juo, tai papasakojo, kad yra kazkoks ligonio patepimas (ne tas paskutinis), bet tiesiog pokalbis su kunigu, palaimina, papraso Dievo sveikatos, stiprybes...net nezinau visu niuansu. Be jokiu ten sutanu galima butu nusivezti ji pas mama. As visai noreciau pabandyti. Tik manau, kad kazkaip reiketu atsiklausti mamos, suku galva kaip tai padaryti.


Tokios musu naujienos.

Mirties temos kol kas nelieciam




Labai man artimos sios mintys...apkabinu , laikykites

Keliskart rašiau apie savo patirtį ir keliskart tryniau. Pasistengsiu trumpai. Vyrui liga atsinaujino po 4 metų remisijos. Kai mes manėm, kad liko 1-2 metai, gydytojas pasakė, kad 1-2 savaitės. Jam pasakiau, nuo savaitės iki 2 mėnesių. Išgyveno šešias savaites. Parvažiavom namo (turėjom siuntimą į slaugos ligoninę, nevažiavom) ir dieną naktį buvau kartu. Išsakė visus pageidavimus. Kol pradėjo drumstis sąmonė, pamažu tvarkėme reikalus, laikėmės mūsų mėgstamų ritualų ir pamažu su jais atsisveikinom. Jis nenustojo siekti išgyvent kaip galima ilgiau, darė viską, kad iškovotų iš lemties dar vieną kitą valandą, laikėsi tvirčiau už titnagą, aš išskydau tik vieną kartą, kai pasakė: Visai neturiu jėgų. Jau nenueisiu į universitetą. Palaukiau, kol užmigo, tada verkiau verkiau. Mums kartu buvo likusios 3 dienos ir 4 naktys
Jei susirgčiau, nenorėčiau, jog nuo manęs būtų slepiama diagnozė ir išgyvenimo prognozė, norėčiau kiek įmanoma sutvarkyti visus žemiškuosius reikalus, atsisveikinti su brangiais žmonėmis.
10 proc. Jūsų situacijoje - daug. Stiprybės Jums... Žinau atvejų, kai gydytojai nurašo, neduoda jokios vilties, o žmogus išgyvena daug metų.