Onkologinės ligos (34 tema)

Čia kraujo vėžys....

Deja labai pazistama situacija, tik teciui gydytojai buvo dave 4-6 men, o pragyveno metus. Daug girdejau, kad sios ligos atveju jokiu tiksliu prognoziu negali buti... Pasistenkit kuo prasmingiau su mama praleisti likusi laika, ypac kol dar neblogai jauciasi. As taip nepadariau, o dabar gailiuosi..

Herėja, ir aš pasisakysiu iš savo varpinės -- maximaliai išnaudokite laiką, kurį galite praleisti kartu.

Ir dar -- jei jau lauksite blogiausio (nors tam tikrais atvejais, kažin, ar ligonio išėjimą galime vadinti blogiausiu...), gal būtų galimybė mamai būti namuose, savo lovoje, su savais žmonėmis greta...

Stiprybės ir sveikatos.

Hereja... gaila man labai Nieko jus cia neisgalvosit. paklauskit pas mama ar nori namo. Man atrodo kad viska ji jau zino. kai gulejau lligoninej viena moteris juokavo ir buvo matyt kad viska zino, na kad jau pabaiga sio gyvenimo, ir vistiek juokavo ir stengesi kryziazodzius sprest.. ir numire po keliu valandu.
Nida nu ka cia tempt. Kiek istempsi ir kaip?

o su kraujo tas neveikia?

as nzn...

Hereja,

Svarbiausia, priimti mirti kitaip.. Kaip kazka naujo... As tarkim gailiuosi, kad mano mama norejo pakalbeti apie mirti ir klausdavo "o kas bus jeigu as mirsiu", o as visada rpadedavau "nermirsi, nemirsi, issikapstysi, viskas bus ok"...
O gal jinai norejo pakalbeti su manim apie mano baimes...

Po ilgo laiko cia sugryzhau.. Kazkuri momenta man buvo sunku ir negalejau.. Vos tik bet kokia istorija, galeciau apsiverkti..
Tik akrtais galvoju, ar galiu buti kuo nors naudinga cia... Jums..

Aciu visoms palaikancioms ir suprantancioms

Prie draugu stengiuosi neissiduoti ir nekalbeti apie tai. Gal net atsiriboju savotiska siena, nenoriu kalbet. Si ryta ir taip vos akis ejo atmerkti, tokiom uztinusiom akim nuo asaru neatsimenu kada esu buvusi

Mane neramina keletas klausimu.

Kaip pasakyti ir ar isvis sakyti apie tai teciui? Jis suzinojes apie mamos liga sunkiai sureagavo, nevalge, tylejo savaite. Net mamos nelanke ligoninej. Maniau, kad jam paciam tuoj reikes pagalbos, is pradziu nesuvoke situacijos, o paskui depresavo tikrai.
Su sese pasnekejom (sesuo jaunesne uz mane, gyvena pas tevus, as jau atskirai), kad gal kol mama neblogai jauciasi, tol ir tecio neklibinam, lai galvoja, kad gal pasveiks. Nezinau, ar taip yra gerai, ar teisinga?


Del pacios mamos. Sakot - kalbekit apie mirti. AS NEGALIU APIE TAI KALBETI SU MAMA. Mano sirdis verkia vien i mama ziurint, o apie kalbejima net nera kalbos. Be to kaip suprantu, mama galvoja, kad dar taip blogai viskas nera. Joi zino, kad nebera gydymo, kad nepasveiks, bet manau net nenujaucia, kad kalba eina apie toki trumpa laika. Tiesiog is kalbos issirutulioja, visokie planai pora men i prieki ir t.t..
Tai velgi, gal lai geriau ji ir galvoja, kad yra laiko absciai, kam jos pecius slegti tuo zinojimu ir kalbom apie mirti?

Del namu. Mes jos namo neturim galimybiu pasiimti. Kiap minejau - i centrine vena kakle yra ivestas kateteris ir daugiau nei 12val per para ji buna prijungta prie lasiniu. Namie nebutu salygu sulasinti, priziureti... Uzvakarykstis kraujo paselis dar parode, kad isaugo auksinis stafilokokas Butent del to kateterio kakle. Be to mano tetis dirba 6 dienas per savaite, sesuo dirba, o as viena su 2 viakais Palangoje gyvenu (tevai Klaipedoje).
Mamos drauges ja lanko kas diena, bet gal per daznai. Prisibijau, kad neuznestu jos kokio viruso mamai.
Skyriaus vedejas sake, kad namuose be lasiniu pratemptu mama tik kelias dienas ir sugriztu su dar blogesne bukle. Tai klausimas - ar verta isvis namo vykti.


Zodziu...prirasiau...mintys padrikos, uz klaidas atsiprasau, asarotom akim ne kazin ka matau

Hereja, laikykis stenkis negalvoti apie pabaigą, jei bus lemta, ji pati taip ar taip ateis. Be to, daktarai dažnai klysta, kartais, atrodo, įvyksta tai, apie ką buvo kalbama kaip apie neįmanoma... Žinau, kad Tavo Mama labai stipri moteris, manau, geriau jai nesakyti apie situacijos rimtumą - kol žmogus turi vilties, tol jo kūnas kovoja... O dėl draugių - gal yra ir geroji pusė, Mamai optimizmo jos gal prideda? O tavo tėtei, manau, sakyti visos tiesos nereikia, gal tik dalį... Sunku, rašau ir pati žliumbiu... Laikykis...
P.S. Jei daktarai rankas nuleido, gal verta ieškoti žolininkų? Gal nebepakenks?..
P.P.S. Ta tema su niekuo nešneku - žinai juk, apie ką aš...

Hereja

Na tikrai, apsiverkiau ir as

As irgi manau, kad geriau lai zmogus buna optimistiskas, nei kad imt svaiciot jam is karto apie realybe, kad liko tiek ir tiek, ir neisisvajok
Mano tetes balsas irgi pasikeites, liga dave savo.. toks pasidare duslus,pasenes

Jusu tete zino nemazai, gal ir jam neaitrint visko dar labiau, su lig diena apsipras ir jis su situacija, o mamyte tegul gyvena su viltim
Zinau.. tas jausmas, kad zmogus dar cia ir lyg atrodo, jog viskas gerai, ir tas jausmas, kad esi bejegis ir nieko negali padaryti.. Bet mums belieka tik kuo daugiau laiko prabuti salia ir nesti jiems sviesa

Hereja,

Kodel tu apei su niekuo nekalbi? Pati nori is proto issivaryti?? Tai enra akzkokia geda ri panasiai ir tokioj situacijoje tave zmoens turi surpasti.. Nesuprantu tavo atsiribojimo nuo draugu... Gal jos tau akzkuo padetu?

Kitas dalykas del tavo klausimu:

Turi pasakyti teciui..Kaip ten bebutu turi pasakyti teciui... Nes jis po truputi prades "dirbti su ta mintim"... Kitas dalykas, vyrai dazniausiai pabega nuo problemu.. Kai mano mama susirgo tai tevas prisigere.. Kitas dalykas, jis turi mama palaikyti ir leisti jai gerai pasijausti... Jis turi ja apglebti siluma ir meile, skriti visa laika ir demesi.. Geriausia butu jam pasiimti atsotogu ir visa laiak leisti su ja... Poto jis save kaltins, kad nepakankamai laiko skyre.. Sakau is patirties..
Depresija yra normalus reiskinys..Vyrai ypac sunkiai isgyvena tokius dalykus, ebt isgyvena..

Del seses.. Privalai sesei pasakyti!!!!!!!!!!!!! Jinai poto gailesis ir pyks ant taves, kad tu jai to nepasakei!!! Jinai rigi turi mamai skirti demesio ir su ja buti... Cia nera net kalbos..

AQs nezinau, ar cia tavo pasiemtimas, ar cia mano toks reiklumas ar kitoks suvokimas.. Bet seimoje engali buti paslapciu... Ir visada paklausk saves, kaip tu noretum praleisti laika, kurio tau vis mazhiau? Ligoninej su draugem? prie teliko? Skaitant knygas? Kaip?
Turi sesei pasakyti, cia ner kalbos..

jeigu engali kalbeti su mama, nekalbek apie mirti... Gal jai isejimas nebaisus? Manau jinai tikrai ta suvokia... Tai svarbiausia, akd jinai depresuotu ir kuo geriau graziau praleistu laika! Is tavo pasakojimu suprantu, kad mama pozityvus zmogus! Tas gerai! Bukit, juokites kartu, kalbekites!!! Kalbekites!!!

Apie laika gali ri nekalbeti.. Jinai pati rpades jausti, kada kaip bus.. Patikek, ligoniukai viska jaucia..

As suprantu, kad tu turi du mazhus vaikus, bet sioje situacijoje turi kreiptis i gimines, draugus ir prizirueti mama.. As negaliu taves priversti, bet as tau tiesiog patariu..
Kai mire mano mama as paklausiau saves, ar as viska padariau del jos ir ar as padariau viska, kad jinai iseitu meileje, rmaybeje ir rupestyje..

Beabejo, ligonineje jai geriau, ten vitaminai, vaistai ir kitos priemones.. Kol ligonine laiko,tegul buna ligonineje.. Gali buti, kad po kazkiek laiko pasiimsite namo..

As enzinau, as gal cia kazkaip uzsipuoliau ar kaip.. As nuosirdziai noriu patarti, nezinau ar elgiuosi teisingai..


Papildyta:
ziuriu mano nuomone kitokia.. sioje situacijoje..
taip rasiau, kad milijona klaidu pridariau..

as tau pritariu.



hereja, stiprybes ir kalbekites kalbekites kalbekites - su mama, su teciu, su seserimi... niekas nezino, kiek laiko mama dar bus su jumis - praleiskite ta laika taip, kad neliktu nuoskaudu, neissakytu jausmu ir minciu...

Laba,

Hereja, aš savo nuomonę tau vakar kitoj aplinkoj pasakiau, bet paskui ilgai galvojau ir vakar, ir šiandien.....

Vistiek galvoju, kad sveikų ir sergančių mastymas skiriasi. Ir mes gal negalim suprasti to ką supranta, jaučia ir ko nori jie....

Man kažkaip yra įstrigę a.a.Tėvo Stanislovo žodžiai, kad laimingi tie, kurie turi laiko pasiruošti ir atsisveikinti. Bet tai gali padaryti tik labai stiprūs ir brandūs žmonės....

Ko gero viskas tuo ir pasakyta.

.....................


Ištrauka iš straipsnio:

"Pasiruošimas mirčiai svarbus etapas kiekvieno žmogaus gyvenime. Kai žmogus žino, kad jam iš tikrųjų nedaug liko gyventi, jis pradeda ruoštis mirčiai. Ir jis nori apie tai kalbėti. Labai dažnai visų aplinkinių reakcija šiuo klausimu būna neigimas. Kodėl? Nes mums yra labai baisu kalbėti apie mirtį. Tai tema, kuri artima kiekvienam žmogui, baisu dėl galimos sergančiojo reakcijos, ir dar juk norisi kažkaip optimizmą ir viltį išlaikyti... Štai todėl ir nenorime apie tai kalbėti.

Kai žmogus ruošiasi mirčiai, jam yra svarbu apie tai kalbėti dėl to, kad, kaip sakė vienas mano ligonis, jis turi paruošti savo naujus namus. Kur ir kaip būsiu palaidotas? Kaip mirsiu? Kur mirsiu? Ką norėčiau matyti šalia savęs? – tai klausimai, kurie kyla paliatyviniam ligoniui, ir jis nori apie tai pasišnekėti.

Jeigu mes su žmogumi apie tai kalbame, leidžiame jam apie tai kalbėti, tai padeda jam susidėlioti savo mintis. Juk reikia testamentą paruošti, atsisveikinti. Jie ruošia sau amžino poilsio namus.

Kaip šituo atveju galime dirbti su mintimis? Žmonės neretai labai bijo numirti kančiose ir skausme (dažnai ligonius gąsdina ne pats mirties faktas, o galimas skausmas). Bijoma mirti vienatvėje, tarp svetimų sienų, svetimų žmonių. Mes apie tai kalbamės. Kalbamės su gydytojais apie nuskausminimo galimybes, kurių arsenalas dabar labai platus. Kalbame apie galimybes, kurias turi pats sergantysis. Mirti jis gali ligoninėje ar namuose, jis pats gali pasirinkti."

http://www.bernardin...bVC6tY.facebook

Papildyta:


ir aš.

pritariu nereikia slėpti nuo tėčio,o ypač dabar turit kalbėtis apie tai.nenori su svetimais,bet tarp savęs privalote.paskui bus sunkiau,kai liks daug nepasakyta,neiškalbėta žinau,nes teko tai išgyventi