Šeimos poilsis Graikijos Olimpinėje Rivjeroje

Sveiki!!!
Man artėjančios atostogos visuomet suteikia daug vilčių, noro daug ką pamatyti ir pačiai nustebinti savo šeimos narius. Mūsų šeima keletą metų jau taip pat "užsikrėtusi" kelionių virusu, pavyko apkrėsti ir kitus Tačiau iki šiol keliavome tik vieni savo automobiliu, t. y. be draugų kompanijų, nesinaudodami nuomos paslaugomis. Kol kas viskas pavyksta.O man pačiai laikas nuo laiko yra malonu prisiminti keliones, pervesti nuotraukas, pasidalinti įspūdžiais su draugais. Daug kas iš draugų ir pažįstamų paprašo pasidalinti patirtimi, parodyti nuotraukas.O man patinka paskaitinėti ir peržiūrėti kitų keliautojų įspūdžius.Pasisemti idėjų kitų metų kelionėms.

Na štai aš pati sėdžiu prie kompiuterio kelinta diena ir stengiuosi jau mintyse sudarinėti kitų metų atostogų maršrutą.Skaitydama Supermamoje kelionių įspūdžius ir fotoreportažus, pagalvojau gal, kad ir man būtų laikas aprašyti paskutinę mūsų šeimos kelionę, gal kam pravers šis reportažėlis. Gana rašyti tik po keletą brūkštelėjimų temose, nes nesimato vientisumo, nuotaikos ir patirties.
Kadangi šis reportažas nebuvo iš anksto planuotas, gaila kad negalėsiu nustebinti daugeliu nuotraukų iš važinėjimų kalnų serpantinais, nacionalinių virtuvių patiekalais ir pan.Šie įspūdžiai likę tik galvoje.Bet jei reportažas pavyks-pažadu kitais metais nuotraukose akcentuoti daugiau kitiems keliautojams svarbių dalykų.


Taigi, gal jau laikas pereiti prie mūsų kelionės.
Antri metai iš eilės mūsų šeima renkasi pažintines keliones derindama su poilsinėmis, nes turime mažą dukrytę. Jai šiais metais kelionės metu buvo tik suėję 1 metukai ir 6 mėnesiai. Stengėmės atsižvelgti ir į vaiko interesus. Man Graikija nuo vaikystės buvo viena iš tų šalių, kurią norėjau pamatyti.Graikijos Olimpinė Rivjera garsėja savo švariais, smėlėtais paplūdimiais, švelniu klimatu- tai mūsų šeimai buvo labai aktualu.Atstumas taip pat pasirodė nesunkiai įveikiamas automobiliu-2120 km. iki vietos( mes gyvename nuo Lenkijos sienos tik 30 Km atstumu, tai Lietuva važiuoti ilgai netenka).Nors mūsų šeimai taip pat nepatinka gulėjimas paplūdimiuose, tačiau šį kartą nutarėme pabandyti ir tai. Laiką pasirinkome,kad dar nebūtų pats sezonas ir nebūtų karščiai-tad birželio pirmas dešimtadienis mūsų atostogoms pasirodė idealus.P.S. pamiršau paminėti, kad šią kelionę jau pradėjau planuoti praėjusių metų lapkričio-gruodžio mėnesį, pradėjau tuo pačiu dairytis ir viešbučio.Kai galutinai apsisprendėme, kad šis variantas tinka, jau metų pradžioje- sausio 2 d. rezervavome trivietį kambarį viešbutyje Paralia miestelyje - Piera, Katerini regione.Kad nereiktų atsikėlus rūpintis visos šeimos pusryčiais-užsisakėme iš karto su viešbučio pusryčiais.
Na o likusį laiką dėliojome tik detales-važiuoti su dviem, ar su viena nakvyne, kur geriau apsistoti. Kelionės maršrutą iš karto nusistatėme per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją ir Makedoniją.Kiek buvau domėjusius-Serbijoje ir Makedonijoje keliai yra tikrai geresni, nei važiuojant per Rumuniją, Bulgariją.
Kadangi mano vyrui patinka vairuoti naktį, tad nutarėme, kad tik su trumpais sustojimais turėtume nuvažiuoti apie 1700 km. Nors man neatrodė, kad Serbijoje ir Makedonijoje yra labai saugu, norėjosi šias šalis pravažiuoti kuo greičiau, tačiau pasirinkimo neturėjau.Tad rezervavau vieną nakvynę Serbijoje, Leskovac miestelyje.Rinkausi, kad viešbutis turėtų uždarą, saugomą teritoriją ( tai pasiteisino visu 100 %, bet apie tai vėliau).
Likus kelioms dienoms iki atostogų pradžios, pasirinkusi dar informacijos, pasitarusi su šeima, nusprendžiau, kad idealiausias variantas mums grįžtant iš Graikijos bus pamatyti vieną iš seniausių pasaulyje ežerų Ohridą Makedonijoje.Likus kelioms dienoms iki išvykimo, nuo Ohrido 10 km. atstumu Galičicos nacionalinio parko teritorijoje esančiuose svečių namuose rezervavau taip pat vieną nakvynę.Na ką gi, kelionė lyg ir suplanuota.Visi planai Graikijoje vykti į Atėnus, po to Delfus ir Jonijos jūros pakrante grįžinėti atgal į namus, atkrito. Tai atidėjome kitiems kartams, nes su mažu vaiku gal ir per daug važinėjimo, stoviniavimo viešbučiuose.Nutarėme pagal situaciją aplankyti Salonikus, būtinai nuvažiuoti prie Olimpo kalno, žinoma pamatyti Meteorų vienuolynus.Toliau gal tiek nesiplėsiu, nes atsibos skaityti.Pasistengsiu trumpai išdėstyti kai kuriuos faktus su nuotraukomis.

Labai įdomu, laukiu tęsinio Galvoje jau sukasi mintys apie kitų metų kelionę, gal Jūsų pasakojime atrasiu vietas, į kurias norėsis važiuoti...

Gražią šalį pasirinkot ir šaunu, kad su lėlyte keliaujat, užauginsit kelionių mėgėją

Iš kur tie mitai vis dar plaukioja, kad Serbijoj, Makedonijoj nesaugu. Pas mus kai kuriose vietovėse kur kas nesaugiau, nei ten

Pasistengsiu aprašyti, kad būtų įdomu skaityti, bet be pagražinimų tik, kad dukrytė prie kompo leistų normaliai prieiti jai taip patinka tuos klavišus ir į nuotraukas žiūrėti.
Papildyta:


Na taip, jei nori dukrytę nuraminti, tai jau dabar užtenka pasakyti, kad sėsk, važiuojam
O dėl nesaugumo, tai Makedonijos mitas tikrai sugriautas, o dėl Serbijos-abejonių dar yra.

Pagaliau atėjo ir mūsų kelionės diena. Visų nuotaika puiki, oras puikus, daiktai jau automobilyje, tad po sočių pietų namučiuose su minimaliomis maisto atsargomis, 12.00 val. dienos iš kiemo išvykstame Lenkijos kryptimi.
Svarbiausia pasižiūrime, ar turime visi pasus, jų kopijas ir banko korteles, o jei ką ir pamiršome visa kita gi galima nusipirkti . Na ir aišku pasirūpiname, kad navigacijoje būtų visi žemėlapiai, tačiau kadangi jau iš patirties žinome, kad ji kartais ir ryšio nepagauna ir ne visada gerai nuveda, tad turime atsispausdinę ir reikalingų vietų žemėlapius.Na aš jau taip pat iš patirties pasiimu atsispausdinus visus viešbučių užsakymus, kad matytųsi rezervavimo data, įmokėti pinigai ir aišku sutarta suma.
Šį kartą pasirinkome ne įprastą maršrutą per Lenkiją-Varšuva- Krokuva-Slovakijos pasienis, o važiavome Bialystokas-Lublinas-Krosno-Slovakijos pasienis.Kiek pasistudijavau žemėlapyje, per šią pusę įvažiavus į Slovakiją ir po to Vengriją-Vengrijoje praktiškai visą laiką pravažiuoji autostrada iki Serbijos pasienio.Per Lenkiją viso reikia pravažiuoti apie 700 km., tačiau aišku ir ši pusė savo keliais nenustebina, tad vienu žodžiu judame su trumpais reguliariais sustojimais link pirmo tikslo- Slovakijos pasienio.Su vyru kiekvieną kartą susitariame, kad jis nekeiksnos Lenkijos kelių, tačiau ir šį kartą jiems skirtų riebių keiksmažodžių nepavyksta išvengti Tačiau apie Lenkijos kelius galima būtų ir atskirą temą atidaryti , tad aš neužimsiu vietos.Ilgesniam sustojimui, maždaug apie 20,00-21.00 val. renkamės prie miško įsikūrusioje aikštelėje esančią užeigėlę su žaidimų aikštele vaikams.Iki Slovakijos pasienio gal dar virš 100 km.Pavalgome sočią vakarienę, aišku Lenkijos maisto kainos, kaip ir visada tikrai nešokiruoja, ir judame toliau.Bet tik įvažiavus į kalnuotas apylinkes, pradėjo temti.

Taigi, likę kilometrai per Lenkiją labai prailgo.Kelias siauras, duobėtas ir vis ženklai pakeliui:"Atsargiai miško žvėrys".Vieną iš tokių žvėrių ir mes sutikome, bet vairuotojo patirtis leido išvengti susidūrimo.Tik akys sužibėjo ir spruko nuo mūsų tolyn į mišką.
50 km. važiavome gal kokią valandą, kol pagaliau po vidurnakčio pasiekėme Slovakiją. Aišku, iš pradžių kelias nuo Lenkijos paskutinės atkarpos nelabai skyrėsi, tačiau tuoj pagerėjo ir nepraėjus porai valandų mes jau Vengrijos pasienyje.Nuo šiol važiavimas vienas malonumas, net nejautėme kaip pralėkėme Budapeštą ir visu greičiu artėjome link Szeged.Tiesa,taip ilgai be poilsio vairuoti mano vyras jau negalėjo, tad nusprendėme sustoti dar Vengrijoje kurioje nors aikštelėje pailsėti.Kažkaip į Serbiją norėjosi žvalesniems įvažiuoti. Tokių aikštelių Vengrijoje nemažai ir tokių pat besiilsiančių taip pat sutikome. Prasnaudę apie2,5-3,00 val. vėl į kelią.
Diena tiesiog puiki. Aišku gerai dienos pradžiai reikia ir gerų pusryčių, tad netoli pasienio esančioje degalinėje su maitinimo įstaiga sustojome papusryčiauti:užsisakėme karštų sumuštinių, bandelių, arbatos. Atsiskaitinėjome kortele.Kai pavalgėme ir pradėjome važiuoti į priekį, pradėjo veikti smegenys: už šiuos pusryčius ko tai brangokai sumokėjome. Aišku kainas buvome pasižiūrėję, Vengrijos forinto kursas su Euru ant didelės pakabinamos lentelės buvo iškabintas, lyg viską pasiskaičiavom.Na vyras dar kartą žvilgt į čekį-ogi mus apgavo, tik ar tyčia, ar per aplaidumą:sumuštinių, kuriuos ėmėme kaina buvo 696 forintų, o mums įmušė taip, kaip kasininkė nuo savo pusės žiūrėjo-969 !!! kodėl to anksčiau nepastebėjau, supykome ant vengrų siaubingai-negana to kad kainos pas juos jau tuoj Austrijos kainas lenks, o čia dar toks plėšikavimas.Aišku atgal nesisukome aiškintis, bet nusprendėme pas juos daugiau nevalgyti. Na bet tai nuotaikos daug nesugadino ir pakylėti mes jau ryte prie Serbijos pasienio.Eilėje tik keletas automobilių, mes greitai paruošėme pasus ir 5-7 min. mes jau Serbijoje !!!Nors buvau skaičiusi Serbijos oficialiame tinklalapyje turistams, kad įvažiuojant į šalį reikia pildyti deklaracijas ir pažymėta ką deklaruoti, niekas pildyti jokių deklaracijų neliepė.Svarbiausia, pasakėme, kad vykstame į Graikiją, na vienu žodžiu tranzitu per jų šalį, tai tik ranka pamojo, supraskit-važiuokit toliau.
Na ir ką mes Serbijoje, nė karto nematytoje šalyje.Dairausi aplinkui, aišku kol kas gamtos peizažai širdies nedžiugina, bet nors kelias geras, iš pradžių kiek duobėtas, bet remontuojamas intensyviai.

Važiavimo per Serbiją viso apie 600 km. , bet mūsų šios dienos planas-nepilni 500 km. ir po to poilsis apie 30 km į pietus nuo Nišo, prie Veternicos upės, kalnų slėnyje įsikūrusiame Leskovace. Jis yra Jablanicos apygardos centras, turi 78 tūkst. gyventojų. Lietuvių kalba radau tik šią informaciją: Leskovacas – vienas svarbiausių ir seniausių Serbijos tekstilės pramonės (kanapių perdirbimo, medvilninių, vilnonių audinių) centrų. Vyksta tarptautinės tekstilės mugės. Metalo apdirbimo, chemijos, stiklo, maisto pramonė, apylinkėse – sodininkystė ir daržininkystė. Yra cerkvė pastatyta 1839 m. Miestą 1999 m. bombardavo NATO pajėgos Kosovo operacijos metu. Jų oficialiame puslapyje susiradau, kad mieste yra Hisaro kalva, ant kurios užlipus atsiveria nuostabus miesto vaizdas. Aišku viešbutį užsakiau netoli šios kalvos- miesto pakraštyje. Skubame kuo greičiau į šį miestą. Serbijos sostinę Belgradą, nors ir vykdomi kelio darbai, pravažiuojame be didelių trikdžių. Na tuoj ir Nišas, o už jo pavažiavus apie 40 km., nusukimas nuo autostrados į Leskovacą.Ir dar 10 km. ir mes šiame mieste.Gerokai po pietų-15,00-16,00 val.Jau skrandžiai reikalauja pietų, nes iki tol buvome sustoję gal poroje degalinių tik atsigerti kavos ir užkąsti.Bet nutariame iš karto važiuoti į viešbutį, ir neapsirinkame. Mieste automobilių judėjimas ir eismo ypatumai kaip tikruose pietuose, tik spėk į šonus dairytis ir pypsėjimų klausytis.Miestas atrodo taip kaip ne 1999 m., o 2009 m.bombarduotas, pastatai siaubingi. Na jau tuoj būsime vietoje, judame link miesto pakraščio.Pasirodo mūsų viešbutis naujame dar tik statomame rajone, jo aplinka ir vidus tai kaip karaliaus rūmai lūšnynuose.Labai apsidžiaugėme, kad čia nusprendėme apsistoti. Viešbutyje mus pasitiko administratorius-pusamžis labai malonus vyriškis.Didžiam mūsų nusivylimui jis rusiškai nekalba, vokiškai šiek tiek gaudosi.Pakvietė kažkokį vyriškį, kuris supranta angliškai.Dar visus reikalus baigėme tvarkyti kalbėdami su kažkokia moterimi, kuri moka angliškai.Na vienu žodžiu įsikūrėme nuostabiame triviečiame kambaryje su balkonu ir mini baru.Vakarienę mes užsisakėme į viešbutį.Patiekalus pasirinkome savo jėgomis ir paklausydami minėto serbo. Kol įsikūrėme, nusiprausėme ir persirengėme, vakarienė buvo pristatyta į viešbučio valgomąjį.Likome sužavėti jų nacionaline virtuve, o ypač šviežiai keptomis duonelėmis-neišpasakyto skonio.
Pasistiprinę išėjome pasidairyti po miestelį.Pirmiausia atkreipėme dėmesį, kad viešbučio kieme ne mūsų vienų automobilis, buvo ir itališkais numeriais, ir graikiškais-pagalvojome, ko gero čia viskas gerai jei žmonės apsigyvena.Tik išeinant mums keistai pasirodė minėto serbo pusamžio vyriškio (jo pareigos šiame viešbutyje supratau kaip minimum administratorius) įbrukta kortelė su visais kontaktais-kaip pasakė-čia tam, jei prireiktų jo pagalbos.

Tik išėjus prie mūsų viešbučio vyko motorolerių naujos parduotuvės atidarymas, viskas buvo gražu-viduje furšetas, pasipuošę žmonės, išorė balionais papuošta. Bet tik išėjus į kitą gatvelę vaizdas jau pasirodė nykokas, Hisaro kalva kaip pamatėme mums tikrai nepasiekiama, kažkokie žolynai, pakelėje palikti nevažiuojantys automobiliai, ir keisti vietinių žvilgsniai į mūsų šeimyną.Aš pati aišku per visą kelionę niekam įtarimų nesukėliau, kad vietinė, bet vyras ir dukrytė tokie gražiai šviesiaplaukiai, tai taip ir traukė visų akeles.Tiesa pasakius, man fotografuoti ten nelabai jauku pasirodė, bet keletą kadrų vis viena padariau:
Štai čia mūsų viešbutis ir šalia parduotuvės atidarymo šventė:



Na o čia vaizdelis, kurį pamatėme tik išėję į kitą gatvelę:


Papildyta:
Na ir dar keletas vaizdelių:





Vaizdas iš viešbučio balkono.Atkreipkite dėmesį kaip pastatai vienas arti kito pastatyti. Aš iš viešbučio vonios kambario per langą laisvai galėjau užlipti ant kito namo stogo, na ir toliau aišku.

Kol galiu-tęsiu savo reportažėlį toliau. Pinigų į Serbijos dinarus mes nekeitėme, turėjome tik eurus, todėl šiek tiek nusipirkti užkandžių ir gėrimų vakarui nusprendėme prekybos centre.Gatvėje buvo pardavinėjama daug vaisių, tačiau jų pirkimas atkrito vien dėl to, jog neturėjome grynųjų. Netoli namų esantis prekybos centras, nors pagal dydį primena tik kaimo parduotuvėlę, mums pasirodė tinkamas.Išsirinkome keletą produktų, vyras su vaikais išėjo laukti į gatvę, o aš likau nuobodžiauti eilėje- trys kasos , niekur neskubančios kasininkės, be eilės užlendantys pirkėjai tik su viena preke, kaip supratau tokia ten kasdienybė. Tarpai tarp kasų tokie mažyčiai, kad pirkėjai vienas su kitu vos sėdynėmis prasilenkia.Kai padaviau atsiskaityti banko kortelę, pasirodo atsiskaitymo aparatas prijungtas tik prie vienos kasos-aišku ne prie tos, kur aš stovėjau. Tad kasininkei teko pakilti iš savo vietos ir keliauti prie kitos kasos, tačiau kaip nekeista piktų žvilgsnių nesulaukiau.Na ką gi, dar po to aplankėme porą vietinių mažų parduotuvėlių prie viešbučio ir su dukryte pažaidę viešbučio kieme, grįžome į kambarį ilsėtis.
Už lango dar ilgai vyko furšetas, tačiau ne tai sutrikdė mūsų ramybę: apie 21.00 val. prasidėjo malkų pjovimas elektriniu pjūklu, na ir taip iki 23,00 val. , bent aš iki tiek girdėjau, kol neužmigau (čia jų laiku), na o vyras sakė, kad pjovė dar ilgiau. Pagalvojau jei taip būtų Lietuvoje, ko gero greitai policijos ekipažas būtų prisistatęs.Bet aišku mūsų nuotaikos ir tai nesugadino. Rytas išaušo taip pat labai gražus. Mano vyras atsikėlė anksčiau nei mes, tad nusprendė kojas po kelionės krosiuku pamankštinti.Labai jau įtartinai į jį ten vietiniai ankstyvi 'paukšteliai " žiūrėjo. Aišku pats viešbučio administratorius ir liko nustebęs, jis kaip supratom-įsivaizdavo, kad čia mes vos ne pašėlti užsukome.Tai išsiaiškinome tik ryte, jis vyro bandė išsiklausinėti ką mes veikėme, tai labai nustebo, kad tik ilsėjomės.Pasirodo jo ta kortelė buvo reikalinga tam, kad jei mus kas užkalbintų, ar įvyktų koks nesusipratimas, ar neblaivius iš kokio baro parvežti reiktų-jis mūsų paslaugoms. Tik nežinia kiek po to jis už tai būtų iš mūsų pareikalavęs atsiskaityti. Be to jis ryte vyrui aiškino kaip pas jį saugu, rodė į graikiškais numeriais kieme paliktą furgoniuką, paaiškindamas, kad šis asmuo visuomet čia apsistoja , nes žino, kad niekas nei jo neapiplėš, nei nebus apiplėštas, sugadintas automobilis. Na bet apie viską iš eilės:
nakvynę mes buvome užsisakę su pusryčiais, paprašėme, kad ji būtų paruošta 8,00 val., atėjus į valgomąjį tokiu laiku iš virtuvės priėjusi mergina paklausė ko pageidausim-išvardino kiaušinienę gal trijų rūšių, karštus sumuštinius, kai išsirinkome, paklausė ar jogurto, ar sulčių pageidaujam.Sūnus ir aš užsisakėm jogurto, vyras su dukryte sulčių. Aišku pusryčiai buvo sotūs, stalas ne švediškas, bet kai nesulaukėme nei arbatos, nei kavos, supratome, kad ko gero čia jos neduos, teks paties užsisakyti.Kai užsisakėme atnešė, bet vėliau ji buvo paskaičiuota atskirai.Na šiaip mums dar niekur nebuvo tekę susidurti, kad kava ir arbata į pusryčių meniu neįskaičiuota. Bet mano vyrui minėtas administratorius dar prieš pusryčius pasiūlė brendžio 50 gr., aišku jis atsisakė, bet taip ir nesupratom-čia į kainą įskaičiuota ar ne, kodėl prieš pusryčius, o ne vakare sugalvojo pasiūlyti, gi žinojo, kad jis vairuoja.(prieš tai pats vakare pasakojo, kad nors ir yra leistina nedidelė alkoholio norma kraujyje, tačiau į užsieniečius žiūrima visai kitaip-vienu žodžiu jei ką, susimokėtume nemažai).
Na ir ką gi, papusryčiavę, daiktus susidėję, beliko tik atsiskaityti už viešbutį, vakarienę ir į kelią.Na o jau mano minėtas malonus administratorius prie savęs lapą ranka prirašytą skaičių turi ir kaip matau jo lape galutinė suma apie 20 EUR. didesnė nei buvome skaičiavę Jis mums tą sumą ir pasakė-aišku vakarienės kaina tiko, bet viešbučio para jau buvo apie 20 EUR didesnė nei sutarta, bandėme aiškintis, kad ji neatitinka, buvo sutarta tokia tai tokia. O jis savo: pliul plius miestelio mokesčiai, dar po to plius apsauga kažkokia, na vienu žodžiu, kad čia Jūs sveiki, gyvi išvažiuojate ir dar kažkokią garantinę kortelę kiša, kad sėkmingai iki sienos nuvažiuotume. Aišku, jau ir anglų k. kalbantis vyriškis jam nereikalingas, kad viską paaiškint. Na ir čia mano visagalis lapas su atspausdintu viešbučio elektroniniu laišku viską išsprendė- administratorius šratinuku iš savo lapo braukė, braukė skaičius kartodamas minus, minus, ir liko mūsų sutarta suma, valio.!!! Na jau dabar į kelią.

Išvažiavus iš Leskovac miesto, autostrada greitai baigėsi.Už kelius Serbijoje mokėjome keturiose vietose: tai yra už keturias nuvažiuotas atkarpas, man jie brangūs nepasirodė, viso išverčiant į litus gavosi gal 72 Lt. Mokėjome eurais, bet buvo galima atsiskaityti ir banko kortele. Na o jau toliau kelias vedė per kalnus, kuo arčiau Makedonija, tuo vaizdai gražesni. Vis kilome ir leidomės, tačiau nors keliai siauroki, man jie pasirodė pakankamai saugūs ir geri.Makedonijos pasienį pasiekėme gal už 1,5-2 val. važiavimo.:



Eilių praktiškai jokių, patikrinimų taip pat, jokių deklaracijų pildymo ir mes Makedonijoje!!! Kuo toliau, tuo gamta buvo gražesnė, vietovės kalnuotesnės. Gaila, kad neturiu foto. Mamų reportažuose mačiau nemažai užfiksuotų panašių vaizdelių ir kitose Balkanų šalyse , todėl manau, kad labai nenuskriausiu savo reportažėlio skaitytojų. Žinau, kad kelias per Makedoniją tikrai neprailgs-kelias geras, atstumas apie 180 km., o besikeičiantys vaizdai neleis nuobodžiauti. Netrunkame nei 2 val. ir mes jau apie pietus pasienyje su Graikija. Kadangi Makedonijoje kuro kaina ženkliai mažesnė nei Graikijoje-0,50 EUR. cnt., tai užsipilame pilną baką degalų ir pailsime šiek tiek aikštelėje.Per tą laiką įdomu buvo stebėti panašius vaizdelius, kurie vyksta pas mus pasienyje su Baltarusija ar Kaliningrado sritimi-iš Graikijos pusės eilutė, kuras pilamas ir į bakus, ir į plastikines talpas. Tačiau čia degalinėse viską atlieka patys operatoriai, vairuotojui nereikia rankų terštis.
Mūsų poilsis neužsitęsia, pravažiuojame kontrolės punktus ir pagaliau Graikija!!! Tiek nedaug beliko -TIK 120 km.

Kadangi viskas sekasi puikiai, tad šiandien suplanavę aplankyti dar ir Salonikus.Suprantu, kad tai nėra pats geriausias sumanymas, nes tokiam miestui bent dvi dienas reikėtų pašvęsti, o ne kelias valandas.Tačiau mes retai kada renkamės muziejų lankymus, tad ir šį kartą nusprendėme apsieiti be jų-svarbiausia pamatyti patį miestą, žmones, miesto centre esančius antikinius paminklus ir panašiai.Oras vis dar puikus. Tačiau liekant vis mažesniam atstumui iki Salonikų, dangus pradeda niauktis ir prapliumpa toks lietus, kad nesimato net priekyje važiuojančių automobilių. Vos ne per 5 minutes turime apsispręsti-nusukti nuo kelio ir važiuoti link Paralia-iki savo galutinio tikslo, o į Salonikus atvažiuoti kitą dieną (atstumas tik 70 km), ar vis dėlto rizikuoti- visgi jūra, gal debesys tuoj prasisklaidys.Na aišku nuo plano nenukrypome ir per didžiausią liūtį įvažiavome į Salonikus.Iš karto važiavome krantine link miesto simboliu vadinamo Baltojo bokšto.Beviltiškai ieškojome vietos, kur būtų galima pasistatyti automobilį-viskas užimta!!!Sukome tuomet į gretima gatvę ir pamatę patį pirmą garažo tipo parkingą netoli Baltojo bokšto, stojome prie jo. Viskas gerai-vietų yra. Iš automobilio mus išlaipina aikštelės darbuotojas, vos spėjame reikalingus daiktus išsiimti, nes jau už mūsų laukia kiti su pypsėjimas. Ir tik pamatome kaip mūsų mašinytė rankinio neatleidus, apipylusi juodais dūmais už jos stovintį baltutėlį "mersą" nurieda į požeminį garažą.Na ką gi-lietus jau netoks stiprus, dukrytė vežime ir pirmyn!

Pirmiausia atsiprašau už nuotraukų kokybę, lauke vis dar lyja, vietoje stovėti negalime, o užfiksuoti aplankytas vietas vis viena reikia, tad fotoaparatas kiek gali tiek dirba paslėptas po skėčiu. dabar vartau savo nuotraukas Salonikuose ir galvoju, kurias čia įkėlus, kur vaizdas gražesnis, ten aišku mūsų šeimyna puikuojasi, na nesam pabaisos, bet gal dėl atsargumo poroje nuotraukoje veidelį patušuosiu ir parodysiu.. Nes kaip čia dabar Baltojo Bokšto neparodysiu ar kt, gražių vietelių.
P.S. tuo metu kai lankėmės Salonikuose, pas juos ir buvo piketuojama, palapinės buvo kaip tik išstatytos prie Baltojo bokšto.

Na štai ir Baltasis bokštas:



Aristotelio aikštė ko gero geriausiai matosi šioje foto, įkelsiu ir kitų (vis dar lietus):







Aristotelio gatvės fragmentai





Laikrodžio kompozicija iš gėlių: