Sveiki, prieš savaitę su draugų kompanija grįžome iš Kroatijos kemperiu. Kasdien rašiau blogą, todėl sutrumpintą variantą su patarimais keliu jums. Tikiuosi, jog tai padės tiems, kurie planuoja praleisti savo atostogas šioje nuostabioje šalyje
Lietuva Lenkija Čekija Austrija Slovėnija Kroatija
2015 m. rugpjūčio mėn. 14 d.
Šeši draugai, trys poros, dvi sesės, 18 val. pradėjome savo kelionę į Kroatiją iš Vilniaus. Kelionė nusimato neįprasta visi pirmą kartą keliaujame kemperiu. Pasiėmę jį buvome ne itin maloniai nustebinti, kadangi kemperis mums buvo perduotas nešvarus. Prieš tai keliavę žmonės jo neišvalė ir nesutvarkė, o kemperio savininkas Michailas to taip pat nesugebėjo padaryti. Tai buvo pirmas iššūkis mums, kaip kompanijai, švariai ir greitai išskuobti naujuosiu namus. Gerą valandą ir valėme kemperį, ir dėliojomės daiktus. Buvome smagiai nusiteikę įdomiai kelionei, o nuotaiką dar labiau pakėlė į kiemą prisistatę policijos pareigūnai. Jie atvyko teigdami, jog gavo iškvietimą, kadangi kemperis stovi ant žolės, o jauni piliečiai triukšmauj. Vienam iš mūsų vyrukų susitarus su maloniai nusiteikusiais pareigūnais, šie paliko mus palinkėję geros kelionės, o mes greitai susipakavome likusius daiktus ir užkūrėmė kemperio variklį. Pirmasis vairuotojas it drąsus karys čiupo kemperio vairą ir lėtėėtaaaiiii, labai lėėtai pajudėjo Vilniaus gatvėmis. Kiti kemperio keliautojai susėdo į vietas, tačiau čia ir prasidėjo smagumynai. Su kiekvienu posūkiu iš lentynų krito daiktai, įrankiai, žaidimai. Su smagiais nuotykiais pajudėjome muitinės link....
Kol vyrai besikeisdami vairavo mūsų kemperį, pavadintą Pupa, mes, merginos, laiką leidome žaisdamos stalo žaidimus. Minutėlei sustoję Veivėje atsikvėpėme, užlipome į apžvalgos bokštą ir padarėme pirmąsias bendras nuotraukas su mūsų Pupa.
Apie 22 val. Įvažiavus į Lenkiją, mus pasitiko ne pats maloniausias kvapas. Juokaudami kalbėjome, jog kvepia tikra Lenkija. Kokie keliai toks ir kvapas, mat dėl tvarkomų kelių turėjome pasirinkti kitą maršrutą keliauti šunkeliais.
Vos tik antrajam vairuotojui atsisėdus už kemperio vairo, šim pirmajam teko pajusti Pupos gabaritus ir siaurame kelyje apsisukti. Sėkmingai tai padaręs, toliau vykome Lenkijos šunkeliais Čekijos link.
Pirmoji naktis važiuojančiame kemperyje buvo siaubinga. Užmigti buvo neįmanoma dėl siūbuojančio, tarškančio ir barškančio kemperio. Gale bandę miegoti keliautojai šokinėjo tarsi ant batuto, o priekyje gulėję keliautojai, panorėję pamatyti vaizdą pro langą, atitraukė užuolaidėlę ir čia tuoj patt pasmirdo pašvinkusia žuvimi.
Prieš įvažiuojant į Čekiją, degalinėje įsigijome vinjetę (10 d. kainavo 70 zl).
6 val. Ryto pasiekėme Čekiją. kurioje Pupa pradėjo rodyti savo kaprizus: tualetas leido vandenį, šaldytuvas neveikė, o kamera nustojo šaldyti. Pupą labai troškina kelionėje geria 15 l/km. Susisiekus su Pupos savininku, šis teigė nežinąs apie tai, jog Pupa tokia aikštinga. Žinoma, jis nežinojo ir apie Pupos čiužinius, kurie prisikaupę pelėsių ir mums miegant savuose pataluose skleidžia ne itin malonų kvapą.
2015 m. rugpjūčio 15 d.
Anksti ryte, sustoję Čekijos degalinėje užsipilti kuro, tęsėme savo kelionę. Čia prasidėjo antroji mūsų kelionės diena.
Naujai tiesiami Čekijos keliai, kaip ir Lenkijos nebuvo sėkmingi. Mums ir čia teko paklaidžioti, tačiau neilgam. Per Čekiją, Austriją, iki pat Slovėnijos vairavo antarsis vairuotojas, o kiti kelionės draugai krito it lapai rudenį visi užmigo miegoti, palikdami vairuotoją vienut vienutėlį.
16 val. Atvykus į Slovėniją, mus pasveikino apsiniaukęs dangus ir lietus. Pupa mus truputį buvo išgąsdinusi, kadangi baiginėjosi degalai, o degalinės niekur nebuvo matyti. Tačiau viskas baigėsi laimingai, iki kol sužinojome, jog maisto nebeturėjome, kadangi šaldytuvas neveikė ir visi ten esantys maisto produktai sugedo. Šalyje šią dieną nedirbo net pagrindiniai prekybos centrai, tokie kaip Lidlas, kadangi ir pas juos šventė.
17.20 val. Pasiekėme Bledą ir prieš akis atsivėrė nuostabus miesto vaizdas. Apsistojome Bled'o kempinge (susimokėti turėjome išvažiavę asmeniui kaina 15,5 eur). Kadangi visi buvome pavargę iš po paros keliavimo, nusprendėme miestą apžiūrėti kitą dieną. Susitvarkę, pavakarieniavę nuėjome miegoti.
2015 m. rugpjūčio 16 d.Ryte atsikėlėme ganėtinai anksti. Visą naktį lijo, todėl ryte buvo šlapia, bet oras buvo maloniai gaivus.
Bledo kempingas mus labai nuvylė. Tai turėjo būti vienas geresnių mūsų išsirinktų kempingų per visą kelionę, tačiau apsistoję čia skaičiavome tik minusus. Plotas kempingo didelis, tačiau čia vietos nesužymėtos, dėl tos priežasties, visi statosi mašinas, kemperius, palapines kur nori. Kempinge nėra virtuvės, yra įrengtos tik kriauklės išsiplauti indams. Dušai ganėtinai švarūs, tačiau ne visada bėga karštas vanduo. Šiukšlių konteineris per visą kempingą yra vos vienas, prie receptiono, kadangi apsistojome toli nuo jo, turėjome problemų. Visa kompanija nusprendėme, jog kempingas tikrai nevertas tokių pinigų 90 eurų šešiems asmenims parai.
Ryte oras buvo geras, švietė saulė, nors temperatūra galėtų būti kiek aukštesnė, kadangi norisi išsimaudyti žaliajame Bledo ežere.
Kiek paniurusiomis nuotaikomis palikome kempingą ir išvažiavome apsipirkti maisto į Lidlą ir vėl grįžome atgal į Bledą. Kol vykome iš parduotuvės į Bledą, merginos greitai suruošėme užkandžių. Atvykę į miestą, kemperį pasistatėme kiek atokiau nuo miesto centro, Už 12val. Stovėjimą aikštelėje sumokėjome 5 eurus.
Bledo miestas ypatingas tuo, kad miestas ir ežeras pavadintas vienu vardu, o ežere esančioje salelėje stovi bažnyčia. Aplinka aplink ežerą labai tvarkinga ir gražiai sutvarkyta čia įrengti suoliukai, pastatytos skulptūros, ant ežero kranto įsikūrusios mažos kavinukės bei valčių nuomos punktai. Ant kranto čia įprasta yra matyti vaikščiojančias gulbes ar antis. Visi turistai turi galimybę iki salelės nuvykti įvairiu vandens transportu irklentėmis, turistus plukdančiomis valtelėmis arba pačių turistų irkluojančiomis valtimis. Pasirinkę pastarąjį variantą, už šešiavietę valtį, valandai sumokėjome 20 eurų. Nuplaukę į salelę kiek užtrukome, todėl grįžome tik po dviejų valandų ir turėjome mokėti 10 eurų priemoką. Bendroje sumoje gavosi 30 eurų šešiems asmenims.
Bledo salelė pasižymi aukštumoje stovinčia bažnyčia ir dideliais laiptais. Prisišvartavę, išlipome ir ėjome apžiūrėti salos. Aukštumoje yra įsikūrusi kavinukė ir maža parduotuvėlė, parduodanti įvairią Bledo miesto atributiką, suvenyrus bei atsigaivinimui - ledus. Mus labai sužavėjo dideli laiptai, o jais nulipus yra įrengta maudymosi zona su liepteliu. Kadangi oro temperatūra ženkliai šoktėliojo į viršų, vyrai nieko nelaukę nusmaukė šortus žemyn ir šoko į vandenį.Grįžę į žemyną, užmatėme turgelį, todėl nukrypome jo linkme.
Turgelyje įsigijome medaus brendžio. Keli mūsų draugai paragavo jo, jiems patiko, todėl ilgai nesvarstę, įsigijome keletą mažų buteliukų lauktuvėms. Pardavėjas pasirodė itin malonus, todėl be didelių pastangų dar ir nusiderėjome.
Prieš aplankant Bledą, domėjomės, ką ten galima pamatyti ir nuveikti, tokiu būdu sužinojome apie tradicinį Bledo pyragą, vadinamą Bled cake cream. Jo galima rasti bene kiekvienoje Bledo kavinukėje. Kaip ir įprasta prie pagrindinio traukos centro ežero kavinukių, kaina yra didesnė. Čia pyrago gabaliuko kaina 3,60 4 Eur. Einant toliau iš centro, galima įsigyti du pyrago gabaliukus už 4 eurus. Tačiau pigiausias ir turbūt, jog šviežiausias variantas būtų tokį pyragą paragauti perkant kepyklėle. Joje, du gabaliukus pyrago parduoda už 1,60 eur.
Apskritai, Bledas yra kurortinis miestelis, kuris siūlo begalę daug įvairiausių pramogų, todėl drąsiai galima vykti čia praleisti savo atostogas ir su vaikais.
Apie 17 val išvažiavome iš Bledo ir vykome prie Vintagro tarpeklio. Palikę savo Pupą, ilgą kelią ėjome iki kroklio. Tai buvo mūsų klaida, kadangi tiek automobiliu, tiek kemperiu buvo galima privažiuoti iki krioklio. Čia yra labai aukštas krioklys, įsikūrusi kavinė, kuri šiandien sekmadienį neveikė. Vanduo čia beprotiškai šaltas, tačiau jo nepabūdo mūsų vyrai, užsilipę ant didelio akmens, šoko į ledinį vandenį, o išnirę spiegė nuo šalčio, sakydami, jog jaučiasi kaip Titaniko keleiviai atsidūrę vandenyne.
Grįžus į kemperį, vsiiems norėjosi kavos su pyragu iš Bledo, todėl važiuodami sustojome degalinėje nusipirkti kavos. Gavus jos, pyrago neliko vos per kelias minutes. Bledo pyragas nebuvo itin saldus, sakyčiau, labiau gaivus, bet skanus. Ypatingai su kava. Kiekvienam verta jo paragauti.
Apie 18 val. Palikome Slovėniją ir keliavome Kroatijos link.
21. 40 val. Pasiekėme Kroatijos sieną. Pagal mūsų maršrutą, turėjome pasiekti kempingą esantį prie Plitvicos ežerų. Kadangi ten atsidūrėme tik prieš vidurnaktį, naktį teko praleisti stovėjimo aikštelėje
2015 m. rugpjūčio 17 d.Apie puse 12 val. Vidurnakčio sustojome aikštelėje netoli Plitvicos ežerų. Visą naktį lijo. Šalia buvo kempingas, todėl ryte pabudę, nelegaliai naudojomės jo teikiamomis paslaugomis tualetu, dušu, vandeniu, elektra.
Šios dienos pagrindinis tikslas buvo aplankyti visų taip giriamus Plitvicos ežerus. Pažįstami ir draugai mums davė daug naudingų patarimų, kurių vienas buvo į Plitvicos ežerus važiuoti kuo anksčiau ryte, todėl nusprendėme 7 val. Ryto jau būti vietoje.
Atvykome į Plitvicos ežerus. Studentui bilietas kainuoja 110 kunų (15eur), suaugusiams 180 kunų (25eur). ISIC kortelės neprireikė, priėmė mūsų lietuvišką studentų pažymėjimą. Ežeras yra suskirstytas į tam tikrus maršrutus pagal jo ilgį/ vaikščiojimo trukmę. Ežerai nustebino savo žalios spalvos vandeniu ir mažų žuvyčių gausa. Važiavome autobusu, plaukėme ir mažais laiveliais, persikeldami iš vienos krantinės į kitą. Užtrukome kone 4 val. Pavargę, išalkę (patartina įsidėti pavalgyti, kadangi nelabai kur yra įsigyti maisto, o jei ir yra kainos didelės. Pritrūkome vandens, todėl už jį sumokėjome 4 eur). ir išsekę grįžome į kemperį ir patraukėme į Splitą. Ilgai netrukus, kelyje įvykus avarijai, susidarė spūstys, todėl beveik valandą laiko prastovėjome vietoje. Tuo tarpu, laiko negaišome ir susitvarkėme kemperį.
Buvo kilę minčių naktį praleisti Splite ir atsikėlus ryte persikelti į Hvarą, tačiau 20.30 val. Buvo keltas į Hvarą, todėl juo ir persikėlėme. Jau temo, todėl išplaukiant miestas buvo labai gražiai apšviestas. Ore tvyro ne tik šiltas oras, bet ir romantika. Merginos gėrėme vyną, vaikinai į draugiją pasiėmė ir Jacką.
Apie 23 val atvykome į labai tvarkingą ir gražų, tačiau ganėtinai brangų Hvaro saloje esantį Vira Camping.
2015 m. rugpjūčio 18 d.Rytas buvo itin lietingas. Griaudėjo, žaibavo. Manėme, kad toks oras sugriaus visus dienos planus, nes turėjome visą dieną praleisti prie jūros. Tačiau vidurdienį dangus pragiedrijo, oras įkaito.
Kempinge išsinuomavome motorolerius parai. Vieno jo kaina 200 kunų. Gerą pusdienį važiuodami motoroleriais apžiūrėjome Hvaro salą. Grįžę, išsimaudėme Adrijos jūroje. Po jos, pavalgėme ir išsiruošėme motoroleriais apžūrėti naktinio Hvaro. Apie Hvar miestą, esantį tokiu pat pavadinimu pavadintoje saloje, girdėjome puikius atsiliepimus apie tai, jog dieną vakarą ten verda gyvenimas. Ir tai buvo visiška tiesa. Pagrindinė gatvė yra prie krantinės, o prie jos prisišvartavę prabangųs ir dideli laivai visiems mums stebino akį. Pagrindinėje gatvėje žmonių spūstys, kavinė prie kavinės, o jos pilnut pilnutėlės lankytojų. Nosį kuteno ir skrandį lengvai erzino skanūs kvapai, sklindantys iš restoranų virtuvių. Planavome užsukti pavakariaunieti vienoje iš jų, taip atšvėsti Ligitos gimtadienį, tačiau kainos kavinėse be proto didelės. Gatvė nutiesta kioskeliais, kuriose pardavinėjami įvairūs suvenyrai su Kroatijos atributika. Kainos čia yra labai didelės, pigiau galima įsigyti Omiše. Nusprendėme, jog neverta ten išleisti pinigų, kadangi visa tai labai suturistinta ir kitą dieną užsuksime į konobą (taip vadinamos kroatiškų patiekalų kavinukės) ir paragausime kroatų tradinicinio maisto. Buvome alkani, todėl grįžome atgal į kempingą išskepti burgerių.
2015 m. rugpjūčio 19 d.
Šįryt ir vėl Kroatijoje dangus apsiniaukęs, o įdienojus pradėjo stipriai lyti, griaudėti ir žaibuoti. 12 val. Turėjome grąžinti motorolerius, dar buvo šiek tiek laiko, todėl išvykome jais pasivažinėti. Artimiesiems nupirkome atviručių su gražiais vaizdais ir su linkėjimais juos išsiuntėme. Rašydami juokavome,jog siunčiame linkėjimus iš saulėtosios Kroatijos, kai tuo tarpu, čia kasdien lija. Užsipylėme kuro ir nustatytu laiku pridavėme motorolerius.
Pagal mūsų suplanuotą kelionės maršrutą, šiandien turėjome nardyti, tačiau nepavykus susisiekti su nardymo centru, šios pramogos teko atsisakyti, o tai keitė mūsų planus. Todėl žadėjome dieną praleisti prie jūros, bet dėl lietaus nusprendėme išvykti iš Hvaro ir apžiūrėti Splitą, o vakarop važiuoti į Omišą.
Atvykę į Hvar uostą, nespėjome į keltą, todėl daugiau nei 3 val. reikėjo laukti kito. Laiko veltui neleidome ir nuėjome paisvaikščioti po uostą. Šalia buvo didelis Tommy prekybos centras, ten supirkome didelę dalį lauktuvių, pažaidėme žaidimų ir grįžome atgal į kemperį. Ilgai laukti kelto nebereikėjo, o sulaukę jo pasijutome išvargę, todėl nuėjome miegoti.
Deja, bet Splito vėl nepavyko apžiūrėti, kadangi buvome išvargę ir nebeturėjome pernelyg daug jėgų ieškoti kur pastatyti kemperio. Šiek tiek paklaidžioję Splito miesto gatvėmis, išvykome į Omišą. Nuo Splito iki Omišo tik 25 km atstumas, todėl netgi kemperiu mes greitai atvykome į vietą. Omiše jau buvo sutemę, tačiau pagrindinėje miesto gatvėje žybsėjo lemputės, dirbo parduotuvės, kioskeliai, o turistų buvo pilnos gatvės. Kaip ir minėjau, Omiše kainos ženkliai mažesnės nei Hvare, todėl čia įsigijome ir rankų darbo rėmelį sau. Apskirtai, kainos Omiše žymiai mažesnės nei kituose miestuose tiek kempingų kainos, tiek įvairiausių suvenyrų, tiek maisto kavinėse. Bevaikščiodami gatve, priėjome paplūdimį, kuriame stovėjo lauko Grill'is. Baigę apsipirkinėjimus, grįžome prie laužavietės ir ten išsikepę vištiena skaniai, jūros ošimo apsupti, pavakarieniavome. Oras buvo labai vėsus, kas labai nebūdinga Kroatijai, todėl net vietiniai kroatai atėjo pasišildyti rankas prie mūsų užkurto laužo.
Lietingą naktį praleidome aikštelėje.
2015 m. rugpjūčio 20 d.Naujas rytas Kroatijoje mus ir vėl pasitiko apsiniaukusiu ir vėjuotu dangumi. Šįryt kėlėmės anksti, kadangi ryte turėjo atvažiuoti mūsų pasiimti iš aikštelės, kurioje miegojomoje, tačiau dėl blogo oro perkėlėme raftingą į popietinį laiką. Atkėlę raftingą, vykome į kempingą. Važiuodami itin siaurais keliais ir staigiais posūkiais, kilome į aukštą kalną. Pasidarė kiek neramu, jog kempingas tokioje neįprastoje vietoje, todėl dar kartą susitikrinome adresus ir pasirodo, jog navigacija mus nuvedė ne tuo keliu. Tačiau mes buvome aukštai kalnuose ir prieš mūsų atsivėrė plati Adrijos jūra ir Omišo miestelis, todėl nsuprendėme, kad tai bus puiki vieta pusryčiams. Dar kartą nustatę adresą į kempingą, jį radome lengvai. Šį kartą pasirinkome Omiše esantį kempingą, pavadinimu Auto Camp Delfin. Jo kaina, palyginus su prieš tai buvusiais kempingais mums pasirodė esanti juokinga 8, 30 eurų žmogui nakčiai. Tai tvarkingas kempingas, o iki jūros vos keli žingsniai. Nors dušai tvarkingi, deja ne itin patogūs. Viskas labai atvira, mažai privatumo, todėl savo daiktus reikia itin saugoti. Tualetuose WC popieriaus ir muilo nėra, todėl reikia turėti savo. Omiše, palei jūra yra labai daug kempingų, todėl manome, jog dėl konkurencijos jų kainos nėra didelės.
Iki pietų laiką praleidome prie jūros, mėgavomės karšta saule, šilta jūra ir vandens pramogomis išsinuomavome vandens motociklą. 15 min. vandens motociklo kaina 200 kunų. Nesvarbu, plaukia vienas ar du žmonės. Buvo labai smagu, lėkdami ant vandens pasiekėme maksimumą 50 mylių per valandą. Deja, bet nuo motociklo krito tiek Ligita su Arnoldu, tiek Justė su Luku. Papramogavę ir šiek tiek pasideginę, linksmai nusiteikę grįžome į kempingą šiek tiek susitvarkyti ir susiruošėme plaukti raftingu.
Deja, bet raftingas mus stipriai nuvylė. Ši pramoga buvo išreklamuota kaip itin ekstremalių pojūčių suteikianti veikla, tačiau tai buvo galima prilyginti su mūsų Lietuvoje populiaria pramoga plaukimu baidarėmis/kanojomis/kajakais. Raftingą sudarė du lygiai pirmas paprastesnis, o kitas ekstremalus. Pirmajame lygyje visi nuobodžiavome ir buvo susierzinę, jog tai nebuvo tai, ko tikėjomės. Antroji buvo šiek tiek įdomesnė, su kliūčių ruožais ir kiek sraunesne upe. Tačiau mokėti žmogui 200 kunų tikrai neverta, jei jis yra bent kartą plaukęs Lietuvos upe. Kartu su mumis plaukė ir instruktorius, kuris mums visiems labai patiko šnekus ir linksmas. Iš jo nemažai sužinojome apie Kroatiją, nepraleidome progos paklausti kur galima skaniai pavalgyti, nesuturistintoje vietoje. Jis mums pasiūlė konobą miestelyje pavadinimu Kukučina (Kučice), kuriame pats gyvena. Atvykus į miestelį, mus sužavėjo vynuogių, alyvuogių laukai, o kone prie kiekvieno namo vietiniai pasistatė staliuką su jų gaminamais alkoholinaiis gėrimais. Sustoję prie vieno iš jų, moteris mums siūlė vyno, rakijos, likerio. Už vieną litrą vyno ji prašė 25 kunų. Jos patalpos atrodė ne itin jaukiai, todėl ilgam pas ją neužsibuvome, tačiau Ligita spėjo gėrimų tiek prisiragauti, kad visą vakarą vaikščiojo įkaitusiais žandais. Toliau važiavome į miestelį. Prie baro pamatę, geltonos spalvos Renault 1987 m. apklijuotą gėlėmis, supratome, jog jame sėdi mūsų instruktorius. Šis mus pamatęs parodė kur yra jo nurodyta konobą, kadangi pasirodo, mes ją buvome pravažiavę. Už draugiškumą ir pagalbą jam atsidėkojome lietuvišku Vorutos vynu. Apsisukę, grįžome prie instruktoriaus rekomenduotos konobos Kunjak. Buvome nustebinti, kad po konobos teritoriją vaikšto asilas, vištos, ožkos. Išsiaiškinome, kad tai šeimos konoba čia jie turi savo gyvūlių, savo daržovių ir juos patiekia klientams. Tėvai sukasi virtuvėje, du sūnūs padavėjai, o sesuo dirba rūsyje, svečiams pristatydama šeimos gaminius - vyną, medų, aliejų, sūrį, rūkytą mėsą. Taip pat jie gamina ir 100 % natūralią kosmetiką, o žiemą, kuomet nėra klientų ir kavinei nedirbant, mama užsiima rankdarbiais neria servetėles, gamina papuošalus. Jų asortinemntas itin platus, tačiau kainos taip pat labai didelės. Pavyzdžiui, už litrą medaus buvo prašoma 110 kunų, 100 g kumpio 45 kunų, ožkos sūrį 35 kunas. Iš jų įsigijome medaus ir vyno, o dovanų gavome medaus šnapso. Užsisakėme jų vietinio maisto Pekos (ant laužo troškinta įvairi mėsa ir daržovės), Ligita ragavo ėriuko, o Edvardas kiaulienos raudoname padaže. Mūsų vakarienė buvo labai skani, nieko nepalikome lėkštėse. Sumokėjome ne pigiai, tačiau maisto kokybė viską atpirko.
Skaniai pavalgę, grįžome į mūsų kempingą Delfin, kur praleidome priešpaskutinę naktį Kroatijoje.
2015 m. rugpjūčio 21 d.Vakar vakare visi susitarėme, jog kelionei artėjant į pabaigą, leisime sau ilgiau miegoti ir pailsėti, tačiau šįryt visi kilome ganėtinai anksti. Susitvarkę savo kemperį, nuėjome prie jūros pasideginti, pasimėgauti karštu oru ir taip praleisti dieną.
Viena mūsų keliautojų pora prie mūsų prisijungė vėliau, kadangi dviese išėjo pasivaikščioti po miestą. Omišo miestelio centre jie išbandė senamiestyje esančią kavinę Restoran Milo, kurioje papietavo. Jame jiie užsisakė keturių mėsų tipų patiekalą (80 kunų ir grilyje keptą kotletą su sūrio įdarų (65kunos). Porcijos didelės, bet kotletas pasirodė kiek perkepęs (arba peršildytas). Pastarojo 4 mėsų patiekalas buvo itin skanus. Salotos, kurias pasiėmė kaip garnyrą, jiems pasirodė nekokybiškos, buvo per daug aliejaus. Kas labai nustebino, tai malonus ir paslaugus restorano personalas, meniu 5 skirtingomis kalbomis, o padavėjai šneka jomis visomis. Aplinka labai tvarkinga bei jauki. Reziume- restoraną įvertintume 7 balais.
Pasideginę, neplanuotai sugalvojome nuvykti iki Makarskos. Planuodami kelionę, Makarskos neįtraukėme į savo maršrutą, nes skaitėme, jog šis miestas yra labai suturistintas ir ten pamatyti nelabai yra ką, apart paplūdimio, kuris jau 14 sezonų pripažintas gražiausiu. Kadangi nuo Omišo iki Makarskos vos 25 km, o Omiše jau praleidome du vakarus, nusprendėme kelioms valandoms nuvažiuoti į jau minėtą Makarską ir susipažinti su šiuo kurortiniu miesteliu.
Makarska nėra didelis miestas, o pagrindinė ir aktyviausia gatvė, pilna kavinių ir suvenyrus pardavinėjančių kioskelių ir palapinių yra visai šalia paplūdimio. Einant šia gatve matosi Adrijos jūra. Čia, kaip ir Omiše kainos yra panašios, čia galbūt kiek brangiau, tačiau nežymiai. Prekeiviai siūlo įvairias pramogas, ekskursijas, plaukimą laivu, įvairias vandens pramogas su motociklais ar parašiutu.
Makarskos miestelyje yra daug mašinų stovėjimo aikštelių. Kaina priklauso nuo to, kiek arti yra jūra. Kainos už valandą svyruoja nuo 6 iki 20 kunų. Šį kartą visi išsiskirstėme kelioms valandoms. Buvome alkani, todėl pavaikščioję pagrindinėje gatvėje, nuėjome kiek atokiau nuo centro, kur radome Dany kavinukę, kurioje pagaliau išbandėme jūros gėrybes iš Adrijos jūros. Šia kavinuke rūpinasi šeima tėvai ir sūnus su dukra. Išsirinkę fish plate for two, gavome didelį rinkinį žuvies, kalmarų, aštunkojų, midijų, vėžių su bulvytėmis fri. Kadangi mes nesame jūros gėrybių dideli mėgėjai, ne itin mėgavomės savo išsirinktu patiekalu. Buvo skanu, tačiau kasdien to nevalgytume. Kaip sakėme, buvo smagu pabandyti.
Kiti mūsų draugai nuėjo pabandyti italų kavinės Braschutto, įsikurusią pagrindinėje miestelio gatvėje ant jūros kranto. Visas personalas tikri italai, kurie itališku akcentu kiek skubino užsisakyti patiekalus, mat visi staliukai buvo užimti. Užsisakę spaghetti ir lasagne jų sulaukė labai greit- vos už 10min. Maistas buvo labai skanus. Visi pavakarieniavę laimingi ir sotūs ėjome susitikimo su kitais keliautojais taško link.
Visi jau esame pavargę, daromės suirzę. Po truputį mintimis grįžtame į namus ir į darbą. Grįžę iš Makarskos nuėjome miegoti.
2015 m. rugpjūčio 22 d.Naktis visiems kėlė nerimą, kadangi visa naktis prilygo audrai pūtė itin smarkus vėjas, stipriai lijo, griaudėjo ir žaibadvo. Atėjus rytui vėl viskas nurimo ir išlindo saulė, vėl diena tapo karšta, o dangus giedras. Paskutines laisvas valandas praleidom prie jūros besidegindami ir išbandėme dar vieną vandens pramogą sklandymą virš jūros. 10 min. porai kainavo 350 kunų,. Nusprendėme pasklandyti dvi poros, todėl nusiderėjome iki 600 kunų abiems poroms. Buvo smagu pakilti iki 50 m virš jūros, ir iš viršaus pamatyti Adrijos jūrą ir jos krantus.
Papramogavę grįžome į kempingą, pradėjome ruoštis kelionei atgal į namus.
Išvažiavę iš Omišo 15 val., dar sustojome Zagrebe apsipirkti parduotuvėje, ten užtrukdami apie valandą laiko.
12 val.Pasiekę Austrijos sieną, sustojome degalinėje permiegoti. Šiandien nuvažiavome 500 km.
2015 m. rugpjūčio 23 d.
Anksti atsikėlę važiavome toliau. Pagal mūsų kelionės planą, šiandien turėjome Slovakijoje dieną praleisti akvaparke, tačiau visi nusprendėme ten nebevykti, todėl vakar naktį pralėkėme Slovakiją ir pasiekėme Austriją.
Dieną keliavome per Austriją.
Diena tapo nuobodi iki kol mūsų vienas iš vairuotojų, mėgindamas pažiūrėti kiek kemperis spaudžia, numynė greičio pedalą iki dugno, taip pasiekdamas 140 km/h, tačiau tuo metu išgirdome sprogimą. Vienas mūsų draugų yra mautomechanikas, todėl sustojus Čekijos pasienyje, jis pats pirmas puolė tikrinti, kas galėjo atsitikti kemperiui. Mūsų specialistas iškart pamatė, jog sprogo padanga, todėl pradėjome ieškoti būdų, kaip išspręsti susidariusią problemą ir pasikeisti padangą. JIs nė kiek nesidrovėdamas puolė skambinti mūsų visų mylimam Michailui ir išdėti į šuns dienas kemperį. O Micha, kaip ir visuomet, nesugebėdamas ką patarti, išlemeno tik žodžius, kurie mums visiškai neturėjo naudos: neturiu jokio supratimo, ką daryti. Raktas ratams atsukti buvo nepritaikytas šiam kemperiui. Tas pats raktas turėjo būti skirtas ir pakėlimo įrenginiui, todėl turėdami nepilną komplektą, negalėjome su turimais įrankiais pasikesti padangos. Gana greitai susisukome ir su lenko fūristo pagalba pasikeitėme padangą. Atsidėkodami jam, įteikėme lietuviško alaus butelį ir toliau tęsėme kelionę į siaubo kambarį, esantį Lenkijos mieste Krakow.
Vykstant į Krakow, susisiekėme su siaubo kambariu, tačiau jie pranešė. jog negali mūsų priimti, nes užimta. Taigi, pagal planą neįgyvendinome ne tik pasipliuškenimo akvaparke, bet ir baugių įspūdžių iš Lenkijos siaubo kambario.
Todėl, važiavoe toliau praleisdami minėtą miestą. Bevažiuojant radome aikštelę, kurioje sustoję pasigaminome vakarienę ir ten pavalgėme.
Likus maždaug 50 km iki Varšuvos, sustojome degalinėje pernakvoti. Buvome susiradę ir kempingą, kurie čia nėra labai brangūs, tačiau mums tereikėjo dušo, todėl jį radome degalinėje, kur ir nusiprausėme
Šiandien nuvažiavome beveik 600 km.
2015 m. rugpjūčio 24 d.
Išaušo paskutinis, saulėtas ir šiltas, mūsų kelionės rytas. Nusiprausę, nuėjome papusryčiauti į šalią esantį Mcdonalds. Grįžus, jau visi buvo prabudę, o apsitvarkius visi nuėjome į restoraną.
Važiuojant Lenkijos keliais ir vėl smirda fekalijomis. Pasidarė įdomu, kodėl būtent tik šioje šalyje toks kvapas, kadangi niekur kitur kvapai mūsų nosies nedirgino. Matyt, ne iš piršto laužti anekdotai apie Lenkiją ir jos kvapą.
Dieną vėl praleidžiame kemperyje žasidami. Įdienojus iki Vilniaus liko 360 km.
Į Lietuv§ įvažiavome 16.10 val
