QUOTE(sheila102 @ 2011 09 11, 01:51)
labas merginos,
as cia naujoke, bet mano situacija daugiau maziau panasi i jusu. tikiuosi priimsit ir mane . as ir po LP , ja dariausi rugpjucio vidury. as tai labai greit atsigavau trec dare, o jau sestadieni i darba nulekus buvau pirmad pilnumoj dirbau. ko labiausiai bijojom to nerado - kiausintakiai pratekemi taciau rado I st endo sake keli zidinukai buvo juos sutvarke ir ji tipo nieko blogo dar nespejo pridaryti, na nezinau kaip ten istikro , nes per savo ziopluma nepasiemiau israso is ligonines. laukiu apikrizes kad atsiustu i namus, kazi kada ja atsius ???? tiksliai zinociau kas kaip. su vyru nesisaugom jau du metus na o labai intensyviai darbuojames jau beveik metus tik kaip ner taip ner o taip laukiam, kaip ir jus visos. stengiames galvoti tik apie geriausia , bet man jau depresija prasidejo kadangi mes su vyru dirbam vienam darbe, tai dar sunkiau , nera nei kur paliudeti, issiverkti, stengiuosi neparodyti silpnumo , nes vyras neleidzia nuleisti ranku. ir savo problemu nesinori viesai paskoti... tiesiog nesinori. net tevams nesakem tiek laiko, tik pries operacija pasisakem. tai tevams soka ivarem, o jie tikejosi, kad mes tinginaujam, daug dirbam esam pavarge ir tiesiog neturim tam laiko . jie nuliude, bet labai palaiko ir kiekvienakart susitike nebeklausia kada anukai... na o kai ateinu cia paskaitau atrodo viskas taip pazistama, visi jausmai, visos nuotaikos, tada jauciuosi geriau nes suprantu, kad jus suprantat, nes tikrai niekas kitas taip negali suprasti tik kaip tai isgyvene zmoguciai. tad isdrisau ir as parasyti. labai sirdi draske, kad si men sulaukiai mmm... abu su vyru naiviai tikejomes kad Lp iskart suveiks. na bet mane operaves gydytojas patare tris men bandyti naturaliai. o jau menuo praejo. skaitau jusu istorijas ir asaros bega , kolkas negaliu net pagalvoti, kad savo stebukliuko galiu ir nesulaukti....
as cia naujoke, bet mano situacija daugiau maziau panasi i jusu. tikiuosi priimsit ir mane . as ir po LP , ja dariausi rugpjucio vidury. as tai labai greit atsigavau trec dare, o jau sestadieni i darba nulekus buvau pirmad pilnumoj dirbau. ko labiausiai bijojom to nerado - kiausintakiai pratekemi taciau rado I st endo sake keli zidinukai buvo juos sutvarke ir ji tipo nieko blogo dar nespejo pridaryti, na nezinau kaip ten istikro , nes per savo ziopluma nepasiemiau israso is ligonines. laukiu apikrizes kad atsiustu i namus, kazi kada ja atsius ???? tiksliai zinociau kas kaip. su vyru nesisaugom jau du metus na o labai intensyviai darbuojames jau beveik metus tik kaip ner taip ner o taip laukiam, kaip ir jus visos. stengiames galvoti tik apie geriausia , bet man jau depresija prasidejo kadangi mes su vyru dirbam vienam darbe, tai dar sunkiau , nera nei kur paliudeti, issiverkti, stengiuosi neparodyti silpnumo , nes vyras neleidzia nuleisti ranku. ir savo problemu nesinori viesai paskoti... tiesiog nesinori. net tevams nesakem tiek laiko, tik pries operacija pasisakem. tai tevams soka ivarem, o jie tikejosi, kad mes tinginaujam, daug dirbam esam pavarge ir tiesiog neturim tam laiko . jie nuliude, bet labai palaiko ir kiekvienakart susitike nebeklausia kada anukai... na o kai ateinu cia paskaitau atrodo viskas taip pazistama, visi jausmai, visos nuotaikos, tada jauciuosi geriau nes suprantu, kad jus suprantat, nes tikrai niekas kitas taip negali suprasti tik kaip tai isgyvene zmoguciai. tad isdrisau ir as parasyti. labai sirdi draske, kad si men sulaukiai mmm... abu su vyru naiviai tikejomes kad Lp iskart suveiks. na bet mane operaves gydytojas patare tris men bandyti naturaliai. o jau menuo praejo. skaitau jusu istorijas ir asaros bega , kolkas negaliu net pagalvoti, kad savo stebukliuko galiu ir nesulaukti....
Mes irgi tėvams nieko nesakėme, nors susilaukti vaikučio nesiseka jau irgi apie 2 metus. Lapkričio pabaigoje man paskirta LP. Net neįsivaizduoju kaip pasakyti tėvams. Kai nusprendėme, kad jau laikas turėti vaikučiu, susitarėme, jog tėvams pasakysime, kuomet būsių . Po meų pradėjome tirtis. Aišku, aš nuėjau pas paprastą ginę, tai ji man tepasake" išgersi Duphaston ir pas tave viskas susitvarkys", o vyrui spermograma nieko gero nežadėjo. Metus laiko gydėme vyrą. Aišku vyras tuoj uždraudė bent kam sakyti, kad pas mus bėda. Na jis gi vyras, o čia... Šį rugsėjį nuėjau pas kitą gydytoją. Tyrimų aibė. ( o pas paprastą ginę buvo tik vienas vienintelis pagal kurį ji nusprendė, jog užteks Duphastono ir viskas. ) Hormonų tyrimai, chlamidijos, gimdos nuotrauka, dabar paskyrė LP. Suprantu, kad jau šito nebenuslėpsiu nuo tėvų. Galvoju, gal pasakysiu tik prieš pat LP, kad tuos porą mėnesių nesijaudintų... Net nežinau kaip pasielgti.. o mama dar medikė. Jau nuo jos nieko nenuslėpsi. Nenoriu, kad ji dėl mūsų taip pergyventų... Kaip jūs mergytės, ar savo tėvams esate pasakiusios savo bėdas?