Mano pirmasis pasimatymas

Dar ir dabar, kaip dieną prisimenu savo pirmąjį pasimatymą. Manau, to aš niekada nepamiršiu, nes tai įsimintiniausias 1-asis pasimatymas. Kai prisimenu iškart pradedu juoktis, nes tai ir juokinga, ir vėjavaikiška. Na, tai pradėsiu pasakot:


Kai buvau jaunesnė, naršiau po internetą. Man parašė visai nieko toks vaikinukas, kuris tiesiog paprastai paklausė- "Ką veiki"? Nieko nepamaniau, tiesiog atrašiau iš mandagumo. Jį aš pažinojau. Mačiau vieną kartą parduotuvėje, ir šiaip dažnai matydavau vaikštant su draugais. Per didelio dėmesio į jį neatkreipiau, bet iš matymo pažinojau. Jis man patiko, nes kelis kart kai buvau su drauge buvo galimybė su juo pasikalbėti. Vaikinukas- SUPERINIS, su geru humoro jausmu, moka prajuokinti, o tai man labiausiai ir patinka. Pradėjome susirašinėti per kompiuterį, vėliau- per telefoną. Kiekviena žinutė man reiškė tiek daug ... Telefono negalėjau padėti niekur, visur nešiojausi su savimi, nes laukiau, kol jis parašys. Susirašinėjome 3 dienas, galiausiai jis pasiūlė susitikti. Buvau dar nepatyrusi, tad šis pasimatymas su mieluoju vaikinuku man būtų pirmas. Jaudinausi vien per SMS, ką jau kalbėt kas būtų realybėj. Susitarėme susitikti 16: 00 (parke). Kai atėjo lauktoji diena pradėjau puoštis. Kruopščiai išsiploviau galvą, pasileidau plaukus, nusilakavau nagus, gražiai ir gundančiai apsirengiau. Buvau visai buka mergina, kad taip dėl to stengiausi. Pasikvėpinau, pasidažiau. Atrodžiau tikrai "Visai nieko". ir buvau pasiruošusi viskam ... Nežinojau ką reikės kalbėt susitikus, ką daryt, kaip elgtis. Tas mane ir žlugdė, dėl to labiausiai ir bijojau.

Galiausiai atėjau į parką. Jis sėdėjo ant suoliuko, dairėsi (turbūt ieškojo manęs) , ir jis manęs nematė. Tuo metu užėjo man kaip sakant toks "durnumo priepolis" ir aš patykojus jį išgasdinau. Jis krūptelėjo ir staigiai paraudonavo, aš taip pat. Jis pasakė, kad prisėsčiau ant suoliuko. Diena buvo šilta, buvau su trumpa suknele, vėjas stipriai pūtė ir kėlė mano suknelę. Galiausiai pasigailėjau, kad per trumpą užsidėjau. Nuo vaikinuko sėdėjau tolokai, nenorėjau sėst arčiau, nes kūnu šiurpuliukai bėgiojo, oda pašiurpo, širdis daužėsi kaip pašėlusi, sedėjau visa raudona kaip burokas ir negalėjau praverti burnos. Jis mane užkalbino, pradėjom kalbėtis, galiausiai jis mane prajuokino, juokiausi kaip pamišusi, nes buvo tikrai labai juokinga. Tada aš jį prajuokinau, nes ir tai sugebu, ir taip viskas po truputį rutuliojosi. Kalbėjome apie viską, nesivaržydami. Su juo pasirodo buvo labai lengva bendrauti, kaip su niekuo kitu. Apie viską šnekėjom, juokiamės, žiūrėjom viens kitam į akis. Buvo taip romantiška. Kartu praleidome daug valandų, o jos bėgo taip greitai ... Staiga stojo nejauki tyla. Nei jis, nei aš nieko nekalbėjom, tik sėdėjom ir žiūrėjom į vieną tašką. Nesupratau kas vyksta. Širdis plakė vis stipriau ir stipriau ir staiga jis mane apsikabino, per liemenį, o aš iš išgasčio net suklykiau, nes tai buvo taip netikėta, bet kartu ir taip faina. Praeinantys žmonės į mus žiūrėjo su šypsenom, o aš puikiai supratau kodėl kiekvieno praeivio veide buvo šypsenos; sėdėjom kaip burokai, juokėmės. Kai nebebuvo žmonių, jis švelniai ir atsargiai prislinko prie mano veido, meiliai žiūrėjo į akis ir tarė- "Duok bučkį". Prie to buvau nepratusi, juk visgi pirmas pasimatymas. Nežinojau kaip elgtis, bijojau, kad nepadaryčiau visko blogai. Bučkį daviau paprastą, trumpą, bet mačiau, kad jis nori dar ir dar ir dar. Jausmas buvo nepakartojamas. Aš ir pati norėjau pakartoti, tik jau "Prancūziškai", bet nemokėjau. Po to vėl pasibučiavom, bet mažais, trumpais bučinukais. Vėliau nuėjome į parduotuvę, kur jis visko nupirko. Kai dar buvom paaugliai, tai pagr. prekės ir buvo (traškučiai, ledai, gumos, šokoladukai ir t.t). Jis buvo vaišingas, neskupus, toks gerietis. Ir tik tada supratau kaip stipriai iš tikrųjų jį myliu. Labai, labai. Kai pagalvojau apie tai, kad greitai ateis laikas ir reikės išsiskirti pasidarė liūdna. Toliau vėl vaikščiojom ir šlifavom asfaltus. Jis mane vėl apsikabino per liemenį, staiga jis sustojo, pažiūrėjo man į akis ir pasakė- "Tu man labai patinki, noriu su tavim draugaut, būt pora". Paklausė ar aš sutiksiu, pasakiau, kad taip. Tuomet vaikinukas pasakė, kad draugystę reikia sutvirtinti "Prancūziškai". , o aš sutikau. Pradėjom bučiuotis, kažkaip pirmą kartą tai dariau, bet gavosi visai neblogai. Jausmas buvo nepakartojamas. Po ilgojo bučinio tapau savimi ir daugiau nebebuvau tokia sukaustyta. Vėl juokiausi, buvau drąsi, tokia, kokia būnu ir su visais, tapau ta pati "žvierka", kurią visi pažįsta.

Štai toks mano 1-asis pasimatymas, su laiminga pabaiga, nes mes tapome pora, iki šiolei.

Na pabandysiu papskoti, nors man tai nelabai lengvai sekasi.

Buvo sekmadienis, vasara ,labai šilta . Tad pagalvojau nuaiti pasivaikčioti parke, uzidėjau didelia gražia skrybele ir suknele. Ėjau lėtai ,stebėjau visus praivius kurie man šypsojosi, ir vienas iš ju man krito i akį tai buvo labai gražus vaikinas su žydromis akimis ir blondiniškais plaukais, aš žinoma irgi jam šypsojausi. Prisėdau ant suoliuko pailsėti ir pradėjau dairytis jo...to gražaus vaikinuko, būtinai riekės ji užkalbinti. sedėjau net 10 minučiu,beto jo niekur nebuvo matyti, labai nuliudau ,kad jau net buvo praėjas noras vaikščiotis parke, tad nusprendžiau eiti namo.

Artėjo vakras buvo 6 valandos, kadangi namie buvo labai nuododu nuėjau pasivaikčioti i lauka šalia visu namu. Ir prsiiminiau jį, tada net visa mano širdis suvirpėjo, taip troškau ji vėl pamatyti, kažkodėl jsi mane labai sužavėjo...sutemo ...tad nuėjau namo. Nuo to laiko praėjo net visa savaite ir jį beveik jau užmiršau. Nuėjau i parka ,ta pati kaip ri seniau, su tokia pat sukenle ir skrubele ,nes tai buvo patys mano gražiausi rūbai . Ir tai man priminė ta gražu vaikinuka, butu labai įdomu sužinoti jo varda , nusprenždiau vėl prisėsti, artimiausiai buvo tas pats suoliukas kuriame laukiau jo , ir ten sedėjo jis !!Aš vos ne iš laimės pradėjau šokinėti, bet susilaikiau, pradėjau labai greitai eiti prie to soliuko ,atsisėdau. Jis netnežvilgtelėjo įmane, atrodo ,kad net nematė manes, as bandžiau su juo pasisisveikinti ,bet nepavyko ,neišdrysau taip ir liko pražiota mano burna, jaučiau kaip visa tampu raudona , to metu jis atsisuko i mane ir pamate mane pražiota burna, aš kaip tik pamačiau iškarto ja užčiaupiau,jis nusijuokė. Tylėjau... Jis vis dar spoksojo i mane, as jam tesiog nusišypsojau,nes tik ta ir sugebėjau... ir tesiog galvoju: sakyk ka nors ,sakyk..
Jis po kiek laiko sako :
-Atsimenu tave .
Jis viškai ramiai kalbėjo.Aš teiog tylėjau kaip kvailelė ir žiurėjau i viena taška, ir jis vėl juokėsi.ir vėlprašneko :
- Tu labai graži... gal norėtyum kur nors susitikti?
Aš negalėjau patikėti,iškarto i ji atsisukau ir pasakiau :
-Taip labai. - Jis vėl nusijuokė, ir tai mane labai erzino, piktai i ji žvilktelėjau ir jis kaip mat baigė kikenti.
-Na tai gerai butu šaunu, tai gal rytoj sustinkm 7 valanda restorane?
- Puiku, iki.
Aš vos neklykaiu iš laimės, taip greitai išėjau ,kad jsi ent nespėjo su manimi atsisveikinti, o dievaži as višiska nevėkšla. Kai grįžau namo apirengiau pižamo ir iškarto ėjau miegoti. Pagaliau atėjo rytojus buvo 10 valanda ryt , as tesiog laukte laukiau 7 valandos kada susitiksiu su juo, bet as taip kvailai pasiilgiau , atsisveikinau vakar parke ,net nepaskiusi savo vardo ar metu.. Pavalgiau,pažiurėjau televizoriu, spėjau daug ka nuveikti jau buvo 5 valandos. Pradėjau kusitis po savo rubus ir ieškoti gražios suknelės, susinervinau,nes jokios neturėjau tik dvejas ,viena su kruia buvau parke ir paprasta trumpa pilka suknele,ji gana bvuo nuobodi ir per daug paprasta,enorėjau dėtis tos pačios ,nes atrodyčiau vargana. Na teks dėtis pilka, keik mačiau ir jo nebuvo kuo puikiausi rūbai ,beto nemanu ,kad jam ir gali labai rūpėti apranga,nes visa ta laika kai jis i mane žiūrėdavo nei keik į tai nekreipdavo, o tik įmano kupina džiaugsmo veida. Ilgai svajojau ,galvojau,kol nepamačiau keik jau valandu net gi 6 : 40, man gi mažiausiai 20 minučiu kwlio iki to baro. Turėjau derinti papuošalus prie pilkos sukneles, teko imti kuo gražiausius,nes mano suknelė labai paprasta ,tai buvo raudoni auskarai ,smulki auksinė apyrankė, ir didelis gražus raudonas vėrinys. Pasileidau plaukus ir kiek galėdama gražiau juos išukavau, pasidažiau blaksteinas ir lupas,teko pripažinti kad atrodžiau nuotabiai. Jau laikas eiti , užsdėjau juodus batelius ir ėjau i restorana,jis buvo labai praangus, dievaži o aš net nežinojau, neturėjau pakankamai pinigu kad čia galėčiau maitintis, labai išsigandau... stovėjau šalia restorano ir dairiausi jo , pralaukiau 10 minučiu užėjau i restorana ir jo nebuvo matyti ,išėjau laukam ir vis dar jo nebuvo, pralaukaiu dar 10 minučiu,bet galiausiai mano kantrybe partruko . Ėjau namo keik galėdama greičiau vos nebėgau, mano akyse kaupėsi ašaros,pradęėjau verkti kaip maža mergaitė, negalėjau patikėti ,akd jis amne apgavo, deivaži .... Man tesiog spaudė širdi, sustojau ir pradėjau smarkiai verkti. Išgirdau už mano nugaros kažkieno žingsnius, neketinau atsisukti visa apsiverkusi, keik galėdama geičiau nusišluoščiau ašaras ir atsisukau...Sustingau, jaučiau kaip visa raudonuoju, net nežinojau ka daryti,buvo baisai geda, te bvuo jis stovėjo ir žiospjo i mane savo nuostabiu veideliu :
- Kodėl tu verki ? Nepyk kad pavelavau, senas laikrodis. -Nusisypsojo.
- Aha.. -stovėjau sutingusi ,jis amn padavė ranka ir nusisšypsojo, ir ėjom link restrano ,mano širdis plake labai greitai ...Bet jis sustojo ir spoksojo i mane, as tesiog pasimečiau žiurėjau i žeme ir kaip visad buvau raudona,nesuprantu kas jam yra? ko jsi taip ziuri i mane ? gal jis nera tos geras kaip atrodo ?Pagalaiu pratare :
- Tu tokia graži... koks tavo vardas?
- Ieva. Tavo?- vis daer žiurėjau i žeme.
- Marius.
Jaučiau kaip jsi spokso i mane, ir vis dar laike man užrankos, bet paleido ir artėjo rpei mano lupu... Jis mane nori pabučiuoti.. as tesiog stovejau vietoj ir nieko nedraiau, jis paismete... Ir bakstelejo man i lupas, ir viskas ? tik tiek jis ir norejo? tikejausi daugiau.. Atsisukau i ji ir pabaučiavau, mes ilga bučiavomės,buvo nuostabu .. Pradėjo mane gamonėti ir vis dar bučiavo..Kai baiogeme žiurejome vienas i kita , spidinčiomis akimis ir didele laiminga sypsena, nuejome i bara, uzisakiau maža nebrnagu deserta ir atsigerit jis ta pati. Turėjome apie daug ka kalbėti... plelpėjome nesusitojamai, sužinojau apie labai daug, kad net nežinojau ko dar klausti,jis viska pats papasakojo ir aš. Baigeme valgyti desertam,jis sumokėjo už viska. Parvežė mane mano, atsisveikindamas mane pabučiavo,žinoma susitarėmesusitikti ir antra karta.Buvau labai laiminga ir beprotiškai juo susižavėjusi, susitikinėįjom daug kartu .. kuo tolaiu musu susizavejimas stirejo kol tapo neiškiriama meile amžinai.