Tapyba

Na tai turbut priklauso nuo zmogaus, vienam karstas atrodo grazu, kitam jura, treciam geles. Kiek vienas turi savo nuomone, ir kiek vienas pasirenka savo grozi tik jam suprantama kalba .
O kodel tiek daug kico mene???? Tai ir parodo apie musu ribota fantazija

tai sutinku, kad tai subjektyvu, bet šiuo atveju čia tas pats kas sakyti nemėgstu sušio, ir negerbių tų, kurie juos gamina nu tai tebūnie nemėgti sušio, bet kuo tas virėjas kaltas aš tarkim irgi nelabai mėgstu abstrakcijų, bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad jo kūrėjų negerbiu , (ir ypač jei šimtai ekspertų visam pasauly pripažįsta jų reikšmę.)


ir vis bandau pabrėžti, kad mene ne grožis svarbiausia, o žinutė/išmintis/aktualumas/etc.... piešiant gražią gėlę ar moterį toli gražu dar nereiškia, kad paveikslas bus gražus/geras, greičiausiai atvirkščiai, bus saldus, bet tuščias, nieko nesakantis ir nesukeliantis..

Gi jau ankstesniame poste paminejau kodel negerbiu. Nes manau, kad daugeliu atveju norima prasisukti su mazai darbo. Kai kurie jusu isvardinti menininkai man nezinomi, bet specialiai dabar paziurejau ju darbus, bent jau kiek spejau "ant greituju". Atvirai pasakius, nuomone ir nepasikeite. Kai kurie padaryti tept lept tarsi apsimetat, kad cia didis menas. Pollocko darbai sivis (pabreziu) man asmeniskai tragiski. Nematau nei idejos, nei dailininko dusios taip sakant, nei darbo, nei talento. Velgi absoliuciai suabsoliutinti negalima, kad visu isvardintu menininku darbai tragiski, maciau viena kita, kur uzkibo zvilgsnis, bet kiti tai O Ciurlionis man isvis i sita grupe neisipaiso. Jo darbuose izvelgiu daug prasmes, minties gelmes, daug darbo ir paties tapytojo dvasios. Ir manau visi turim tureti teise i asmenine nuomone be jokiu gincu ir dideliu svarstymu. Vaizduojamasis menas kaip ir muzika - skonio, pasauleziuros reikalas.

Va ir pati paminejot, kad svarbu "zinute" , o teplionese, linijose, kur nera absoliuciai nieko aiskesnio pavaizduoto (jokio atpazistamo objekto) as nesugebu iskaityti jokiu zinuciu. Gal tai ir mano ribotumas: ) As taip galvoju, kad cia yra nelabai gabiu menininku isradimas. Yra siauliuose tokia menininke, nezinau as jos pavardes deja (o gaila), speju ji tikrai priklauso dailininku sajungai, nes dalyvauja pleneruose ju ir mugese ir kitose miesto sventese. Ir tapo ji tokius arklius kvadratinius. Vietoj koju pagaliai, raudoni tie arkliai. Ir visoses mugese ar pleneruose vis tie arkliai. Kokie 4 paveikslai ir visi vaizduoja ta pati.... na tai kurgi cia ta zinute...

Na va radau ta "menininke" nezinau kaip jums, bet man tai baisu
http://www.egalerija..._id=zv_07&lg=en
http://www.egalerija...m...1&artist=12

Cia deda darbus savamoksliai zymiai geresnius ir yra sakyciau astrokai iskritikuojami. Kritika gerai, bet va jeigu tokius idetu idomu koks vertinimas butu?

Na kai kurie meno kuriniai neskirti eiliniam zmogui (tik neuzpykit nenoriu nieko pazeminti) , tam ir yra vadinami kicai. Mums nuo vaikystes yra skiepijama, kad zole tai zalia, dangus melynas, saule geltona ir t.t. Taigi ir i abstrakcija reiktu paziureti kitu kampu .

Viskas gerai, buti eiliniu zmogumi man neizidimas. Visi troksta buti kazkokie ypatingi , neeiliniai, kazkaip siekia perlipti kitus. O as galiu pasakyt buti eiliniam eiliskiausiam yra dovana, su eilinem vertybem, su eiliniu grozio ir harmonijos suvokimu
Ir man grazesnes ikeltos tos aguonos, nors ir lengva ranka, o ne preciziskai tapytos, uz daugeli isvardintu "menininku" darbu.

Dar as manau, kad dauguma nemoksu prisidengia tuo novatoriskumu, neiliniskumu, tariama individualia pasaulevoka. As irgi galiu priteplenti ir tarti, kad tai regiu savo vizijose

sutinku, tikrai labai daug atsiranda tokių, kurie tik tuščiai prisidengia skambiom -izmų frazėm, o darbai nieko verti. bet tarp mano išvardintųjų nėra tokių, kurie yra beverčiai, nes "norėjo išsisukti su mažai darbo". "daug darbo" tikrai nėra kriterijus menui vertinti.

visa tai sakote todėl, kad neišmanote to meno, nežinote nei jo tikslų, nei atsiradimo prielaidų, nei konteksto. pamėginsiu trumpai. ilgus šimtmečius tapybos tikslas buvo atvaizduoti kuo tikroviškesnę tikrovę (nesvarbu ar žemišką ar anapusinę), tačiau, kai atsirado fotografija, galinti užfiksuoti realią akimirką, tapyba neteko tos savo pagrindinės funkcijos, todėl natūraliai pasuko kita linkme - formos įvairovės, individualios raiškos, savianalizės, ir t.t. paieškas. (žinoma prie modernizmo atsiradimo prisidėjo ir kiti kultūriniai, socialiniai, technologiniai faktoriai). o toliau taip ir rutuliojosi, nuo impresionistų potėpių iki spalvos lauko tapybos (color field painting, tai viena iš abstrakčiosios tapybos krypčių), o vėliau iš vis išlipo iš drobių ir nuėjo dar toliau..
abstrakčioji tapyba turi labai daug skirtingų krypčių (kubizmas, konstruktyvizmas, suprematizmas, lučizmas, abstraktusis ekspresionizmas, opartas, minimalizmas, etc etc) ir kiekviena jų spendžia skirtingus uždavinius. nesiplėsiu, pasakysiu tik, kad polloko atveju tai yra veiksmo tapyba (action painting, ir jis tos krypties pradininkas), jis savo darbais akcentuoja patį tapymo procesą ir atsitiktinumo elementą, t.y. autorius iš anksto nežino koks bus jo darbas. leidžia kūriniui gimti ir gyventi pačiam, tuomi jis analizuoja/kvestionuoja sąmoningumo (ir individo apskritai) reikšmę kūrybos procese ir kitus pan. dalykus. tai ir yra žinutė, tik ji per daug intelektuali, jos perskaitymas reikalauja tam tikrų žinių, šiek tiek daugiau nei emocinio suvokimo gražu/negražu (o realiai tikroviška/netikroviška). o kalbant iš formaliosios pusės, jo darbo rezultatą t.y. pačius paveikslus, priklausomai nuo taškymo kampo, judesio intensyvumo, dažo tirštumo, pasirenkamų spalvų derinių, atsiranda vis kitokių linijų ir dėmių ažūras, kuriame atsispindi rankos judesys bei ritmas, perteiktis vienokią ar kitokią (šiuo atveju nerimastingą) nuotaiką, kuris vienaip ar kitaip veikia ir žiūrovą. iš esmės emocinio poveikio požiūriu poloko darbas yra lygu audringos jūros paveikslui. beje bandžiusiems ar bandantiems jį kopijuoti, tokio meninio svorio pasiekti nepavyksta. ir tik nemanykit, kad abstrakcijas (geras) daryti labai lengva.


p.s. o kalbant apie keturis vienodus kvadratinius arklius.. ištiesų tokių užsiciklinusių menininkų yra tikrai nemažai.

p.p.s ir dar, tarkim piešiant paprastai aguonas toks darbas paskęsta tarp tūkstančio tokių pačių, o tarkim poloko darbų su niekuo nesumaišysi, kaip manote, ar tai nėra vertybė?

Aciu uz informacija. Visada naudinga praplesti zinias arba ju apskritai igyti, jeigu toje srityje nekazka ismanai.

Manau vertybe yra individualus dalykas. Kitam net ir seima nera vertybe, ka jau kalbeti apie mena.
Man vertybe yra tai, kas suteikia emocini, dvasini pasigerejima. As jokiu budu nesiulau menininkus, kurie man nepatinka naikinti ar ignoruoti. Pasikartosiu, kad turime absoliucia laisve vertinti taip, kaip jie turi absoliucia laisve kurti.
Tiesiog as issakiau savaja pozicija.
As abstraktaus meno netgi visiskai ir neatmetu. Yra darbu kurie "kalba", o kaip jus ir pati sakete, kiti tik pridengti "izmo" priesdeliu

Aguonos idejiskai gal ir nuvalkiotos, na o bendraja prasme, perdaug nesureiksminant, visuomet i jas malonu paziureti. Kaip ten bebutu aguonas ne meninikas sukure, o ponas Dievas, menininkai tik bando pakartoti tai, kas savo esme yra tobula.

na bet jei menininkas bandydamas pakartoti tą dieviško kūrinio grožį jį tik subjauroja (nemanykit, tikrai niekam čia konkrečiai netaikau), gal paprasčiau pasimerkti ar pasisodinti tikrą aguoną..
dar senovės graikai pradžioj irgi siekė tobulo tikroviškumo, tačiau kai pagaliau pasiekė, žiūrėjo žiūrėjo, galvojo galvojo ir nutarė, kad tai neįdomu, sausa, nepaveiku, nėra emocijos, ir ėmė ieškoti meninės raiškos ir rado (nors tai tikrai nebuvo abstrakcijos ).

Siek tiek daugiau praktikos, akyte

Vizdys o ne akyte))ai ir dar parašas..- daugiau nesigavo-vokų nėra,ašarų kanalas ir netoks- akidobės nėra, kažkoks beformis lankas
Pirma kaukuolės struktūra poto i akiduobę istatai akį , vokai- o poto jei dar užteks sveikatos keliais eskiziškais brukšniais užmeti vyzdžio vietą

gražiai iškrapštytas vyzdys. viskas čia lyg ir teisinga, bet panašios problemos kaip anksčiau, truksta formos apimčių. akies obuolys tai yra apvalus kamuoliukas įkištas į akiduobę ir paslėptas po oda. tą jo apvalumą kaip ir akiduobės gylį (tarp antakio ir akies obuolio), galima būtų labiau parodyti, šešėliais, kurių ypač truksta ant voko. dar vienas dalykas, akių vokai turi savo storį, su gana ryškia briaunele, čia jis kiek numuilintas, neaiškus. ir blakstienos auga truputį ne iš ten, ne iš po voko vidaus, o iš tos išorinės briaunos (pirmyn prie veidrodžio ) beje, akiduobės forma nėra visiškai apvali ir taisyklinga, žvilgtelėkit į kokią kaukolę (kad būtų dar labiau aišku, kairė ar dešinė akis vaizduojama). ir jūs vaizduojate antakį, t.y. paviršių, o turėtų pirmiausia jaustis kaulas (akiduobės kraštas), esatis po juo, jo forma, aiškus išsikišimas, (na kai atsiras akiduobės gylys, tai ir tas kaulas išryškės).
o iš ko piešėte?

ups, žiūriu kartojuos, dekor jau viską susakė..