Aš niekada nenuvertinau tokių pažinčių kaip galimybės susipažinti, bet jos man kuo toliau,tuo labiau mažina tikėjimą vyrais. Mano laisvalaikis toks, kad vyrų jame nėra. Mokslai ir baigti, darbe ir nieko nenusimato.
Paskutinė internetinė situacija: vyras 37 metų, tariamai niekada vedęs nebuvo, vaikų esą nėra. Pirmas susitikimas - įspūdį sudaro labai rimto žmogaus, tipo žino, ko ieško, pasakojasi dėl ko iki šiol liko vienas ir šiaip dalijasi gyvenimiška išmintimi. Man įspūdis susidaro prastokas, mat dėl jo dalijimosi gyvenimiška išmintimi jaučiuosi kaip su kokiu tėvuku (esu 10 metų jaunesnė). Mintyse galvoju, kad tai paskutinis kartas, kai susitinku su TIEK vyresniu vyru. Jam paklausus, ar dar susitiksim, sakau taip, pagalvoju, kad gal aš per greitai nuvertinu žmones ir iš tiesų reikia dar susitikti įsitikinimui. Antras susitikimas: tame tėvuke sugebu pamatyti tikrai patrauklų vyrą. Bendravimas einasi lengvai ir paprastai, daug klausimų, kuriais mąstome panašiai. Vyriškis aiškiai sako, kad jam patinku tiek išvaizda, tiek bendravimu. Kalba apie tolimesnius susitikimus. Viskas neklausus eina iš jo pusės. Esą internete bendravimą jis jau apstabdė. Palydi mane iki mašinos, pakšteli į lūpas ir... su trumpais pabendravimais, kuriuos aš pradėjau pirma (paskutinis buvo šeštadienį, sakėsi susirgęs), dingsta iki šios dienos
. Aišku, kartis aš nesiruošiu. Bet norėtųsi, kad žodžiai neprieštarautų veiksmams