QUOTE(cezi @ 2011 09 14, 20:19)
net nežinau,
o ką tu pasakojai?
reiks pasistenkt, kad šita biblioteka ir į druskininkus atkeliautų
QUOTE(cute @ 2011 09 17, 10:20)
Gal šiuolaikiniams 13-18 metų paaugliams įdomu būtų išsiaiškinti, kodėl tu kitokia.
Galiu tik įsivaizduoti kaip tai daryčiau savo vaiko vietoje (kai ji bus jau paauglė)- šnekėčiau apie tą patį NORMALUMĄ (neurotipinių suvokimu -elgesio ribas, mąstymą, suvokimą ir pan.), kodėl pasauliui jis toks svarbus ir kodėl tai neturėtų būti siekiamybė. Kalbėčiau apie tai, kad nepaisant visiems suprantamo posakio "margas pasaulis" - man taip pat margai, tik išdėstytai tvarkingai vaivorykštės spalvų seka - vistik sunku jame.
norėčiau būti knyga - autisto vaiko mama. Kažin ar kam būtų įdomu
Tiems, kurie išvis nieko nežinojo, pasakojau bendrai apie autizmo savybes. Pasakojau, kad yra įvairaus sunkumo autizmo formos, nuo sunkių iki lengvų (kaip mano). Paklausdavau, ar jų tarpe yra kokių nors vaikų, kuriuos kiti laiko "kitokiais". Dauguma tada papasakodavo apie kokį nors savo klasioką, kuris mokosi pagal specialią programą ir su niekuo nebendrauja, arba tokį, iš kurio kiti tyčiojasi, o jis to nesupranta ir vis tiek nori draugauti su kitais. Dar kalbėjomės apie patyčias iš "kitokių", ką daryti, jeigu matai, kad klasiokai tą daro. Ir dar kalbėjomės, kad autisto nemokėjimas parodyt iniciatyvos bendravime nebūtinai reiškia, kad jis nenori turėti draugų.
Tačiau kitomis dienomis dauguma atėjusių paauglių jau kažką buvo girdėję apie autizmą. Na ten reikėjo pasakoti ne tiek teoriškai apie autizmą, bet dar ir apie save, kaip konkretų pavyzdį. Jie buvo labai aktyvūs, turėjo daug klausimų, aktyviai domėjosi. Jiems labiausiai buvo įdomu, kaip man sekėsi mokykloje ir kaip universitete, buvo labai nustebinti šito skirtumo. Dėl to pabrėžiau, kaip svarbu autistui yra draugiška ir palaikanti aplinka. Dar jiems buvo labai įdomu, kad mano vyras taip pat autistas ir kad mes susipažinę to net nežinojom
buvo įdomus tas skirtumas, kad jis yra tipiškas aspergeris, kuris domisi matematika, nemėgsta bendrauti su žmonėm ir nenori turėti draugų, o aš mėgstu daug bendrauti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Dar jiems buvo įdomu, ar aš patiriu patyčias kolektyve, ar mokykloj turėjau draugų.
Jūs galit būti knyga, jei apie jūsų socialinę grupę yra visokių neteisingų nuomonių visuomenėj. Apie autistus tai yra stereotipai - kad autizmas yra liga, kad visi autistai yra genijai, kad visi jie nenori bendrauti su aplinkiniais.
Papildyta:
QUOTE(cute @ 2011 09 17, 11:05)
Dar. Noriu parekomenduoti mamoms skaitymui knygą. Jodi Picoult "Namų taisyklės". Garsi rašytoja, parašiusi nemažai knygų apie kitokį pasaulį. Ši- apie autistą berniuką (Aspergerį). Autorė knygą rašė autistės mergaitės paauglės išgyvenimais. Kaip ir dauguma Picoult kūrinių, ši taip pat susieta su kriminalistika, tik pastaroji perteikiama kaip austo labai stipri aistra ir domėjimasis kriminalistika. Nepaisant kartais didelio autistiškų bruožų hiperbolizavimo, isorija pilna teisingų faktų ir ir autizmo apibūdinimų. Kita vertus, perskaičius negaliu pasakyti, kad geras skonis man, kaip mamai, liko... bet, jis teisingas. Todėl rekomenduoju.
Mano gyvenimo mokytoja (aš taip pradedu mintyse vadinti dukrą) bręsta. Bręsta ne tik fiziškai, bet ir kaip žmogus-autistas. Tai kasdienis iššūkis ir egzaminas man. Labai noriu išlikti mama (nepaisant to, kad mano intelekto koeficientas perpus mažesnis, nei jos). Todėl aš taip pat bandau jai būti mokytoja jausmų suvokimo, gebėjimo juos atskirti, priimti, į juos reaguoti ir atsakyti srityje. Šiandien mudviejų tema - dalinimosi jausmais reikšmė ir svarbumas.
Labai gerai, kad jūs taip bendraujat su dukra.
Mano mama tai sakydavo nurodymus man, o jeigu aš ką nors apie juos klausdavau, tai sakydavo, kad aš kabinėjuosi ir turiu tik klausyti jos ir nieko daugiau. Ir vis dar sako, kad aš kvaila, kad nieko neišmanau apie žmones ir turiu dėl to besąlygiškai jos klausyti, nes ji visada teisi. Bet aš tada primenu jai tą situaciją, kur aš sakiau, kad reikia kaimynei kviesti greitąją, o ji - kad nereikia ir pati išsikvies, aš jos paklausiau, ir kaimynė numirė.
Mazajam labai reikia brolio.....iskart sypsosi, kalbina, paciupt siekia, o vyresnelis.... 
Na buna dziugiu akimirku kai paglosto broliui galvyte. Gerai tik tas, kad jis neskriaudzia brolio. Gal kai mazasis dar paaugs tai bus idomiau jam, nes ka dabar su sedinciu leliuku nuveiksi...nieko...net gaudyniu, slepyniu nepazaisi 
