Vaikystė be ašarų arba Stop pedofilijai

Apie kokį sumenkinimą šnekate?? Kaip jūs įsivaizduojate vaiką bandantį patraukti savo skriaudiką baudžiamojon atsakomybėn, kai tas vaikas nieko apie tas sistemas nežino/nežinojo? Tuo užsiima/užsiėmė tų vaikų tėvai, ar ne? Autorė pateikė sąrašą kontaktinių numerių ir adresų, kurios teikia pagalbą iškilus šioms problemoms, per metų metus jų atsirado daugiau, nei kad buvo pvz prieš 20 metų.

Atsirado ju nemazai,bet ir paviesinama atveju daugiau nei per 20m. Kad ir tevams sunku rasti informacija,kas ir kaip.Paprasciausiai tarkim vaikas susidure su tokiu atveju,jo mama ar tevas gi neklaus darbe savo kolegu kur man eiti ir kur kreiptis.Tiesiog temos tikslas yra,kad zmones pasidalintu ta patirtim,kur kreiptis,ka ieskoti ir t.t.Kad butu galima kuo operatyviau susasti viska,padeti vaikui ir psichologiskai ir teisiskai.Mano nuomone gali net isaisketi tokiu atveju,jei zmones dalinsis savo patirtim,kurie ilga laika buvo slepiami ir tarkim auka perskaito tema,randa atsakymus ir kreipiasi,kad ir po daug metu,bet tai padeda pazaboti tolimesnius skriaudiko atvejus.
P.S. Jei bent vienam zmogui pavyks padeti,tai jau yra daug.

Mano nuomone, kad tie, kurie nesidalino seniau, tai nesidalins ir dabar. O kiti tiesiog sugalvos susidoroti su nepatinkanciu asmeniu, paskelbus, kad jis/ji vaikysteje ji prievartavo Kas irodys po tiek metu, kur tiesa, o kur melas?

Mama tiesiog kreipsis į policiją. Paprasta. Ten suteiks informaciją. Negi manot, kad mama puls ieškoti informacijos kažkur forumuose?

Panasu,kad jus kalbate,bet nesigilinate i tai,kas buvo pasakyta,cia autore pasake : nebutina pasakyt savo duomenu,o jus vel susidoros,kad zmogus pasakys,kaip su tuo kovojo,susidoros.Cia kalbama apie pagalba,ne apie kritikavima to ar ano.
Papildyta:



Kalba eina ir apie aukas,kurios vis dar tyli,kad tai gali jas paskatinti netyleti,ieskoti teisybes ir uzkirsti kelia naujoms aukoms.Jei pedofilas laisveje,tai auku bus ne viena...Nera kalbama apie konkretu atveji : mama+policija ->problema isspresta...

Kažką tokio turėjau omenyje:
http://www.supermama...howtopic=733975

Ir, žinoma, peticija.

Taip, jei tai pedofilas maniakas, svetimas žmogus. O jei tai kažkieno šeimos narys, kuris svetimų vaikų niekada nebuvo lietęs? Juk apie 90% visų pedofilijos nusikaltimų įvyksta kai auka pažįsta savo skriaudėja (apie 30% šeimos, giminės rate, kiti 60% kitų pažįstamų rate), o likusieji yra svetimi. Tai gali būti vienkartiniai atvejai, gali būti ir pasikartojantys. Kiek apie tokius nėra pranešama, netikima vaiku ir t.t.
Nemanau, kad yra įmanoma užkirsti kelią jiems įvykdyti naujus nusikaltimus, nebent taip sugriežtinant bausmes, kad jie net nedrįstų pagalvoti apie tvirkinimą, prievartavimą

Tikslas padeti zmonems kiek imanoma, o ne forumo metu cia gincytis,kas geriau kas blogiau,zmones patys pasirinks

Pedofilijos pasekmės: vaikai kaltina save
Andželika Lukaitė, lrt.lt

"Pedofilo nuskriaustas vaikas nebegali atskirti, kokiu tikslu prie jo eina kitas žmogus ir sako: "Aš tave labai myliu, tu esi labai puikus" - ir jį tvirkina. Vaiko galvelėje viskas susimaišo. Jis jaučiasi kaltas, sugedęs, susitepęs ir tarsi peršviečiamas : jam atrodo, kad tai, ką su juo darė, parašyta jam ant kaktos", - sako psichologė Erna Petkutė.
Iš kokių požymių tėvai gali atpažinti, kad jų vaikas buvo tvirkinamas?
Kai kas nors vaikui atsitinka, tai jis tampa jautresnis, nervingesnis, blogiau užmiega, blogiau pradeda valgyti, greičiau išsigąsta, kartais jam pradeda kristi svoris. Tai bendrieji požymiai.
Apie specifinius požymius visiems tėvams reikėtų žinoti daugiau.
Vaikai žaidžia seksualinius žaidimus - ir tai yra natūralu. Vaikų seksualinė raida vyksta nuo pirmos dienos, palaipsniui. Jau trimečiai, keturmečiai, penkiamečiai rodo tam tikrą susidomėjimą seksualine sritimi.
Į bet kokias perdėtas žinias ne pagal amžių - perdėtą terminų žinojimą, kuris neatitinka vaiko metų, bet kokius veiksmus, kuriuos vaikas imituoja ir negali nustoti jų imituoti, bet kokius atkaklius bandymus priversti kitus vaikus atlikti tam tikrus seksualinius veiksmus, vaiko didžiulį nenorą pasilikti su kuriuo nors vienu iš suaugusių (tai gali būti bet kas, pavyzdžiui, dėdė ar net kartais ir teta, ar vaiko ateinanti prižiūrėti auklė) - tėvai turėtų reaguoti.
Reikia turėti galvoje, kad bet kokie seksualiniai žaidimai, kurie įgauna tokį labai stiprų, atkaklų, įkyrų pobūdį, gali liudyti, kad vaikas arba buvo liudytojas, arba kažką yra šiek tiek patyrė (aišku, šimtu procentų to tvirtinti negalima).
Blogiausia, kad daliai vaikų jokie požymiai nepasireiškia, nors jie tikrai yra patyrę prievartą. Manoma, kad visa tai pasilieka vaiko viduje ir kada nors, kaip nors, kokiu nors būdu padarys įtaką jo asmenybei ir jo tolesniam gyvenimui.
Kokios tvirkinimo pasekmės vaiko gyvenimui?
Vaikas gali pradėti blogiau mokytis, tapti piktesnis, dirglesnis, irzlesnis. Jam gali nesisekti bendrauti su draugais, jis gali susirgti depresija ir prieiti net iki savižudybės.
Tolesnės pasekmės yra tos, kad vaikas augdamas susitapatina su tvirkintoju arba auka.
Brandžiame gyvenime, pasirinkdamas partnerius, jis elgiasi pagal vieną iš tų dviejų modelių ir tikrai gali būti labai nelaimingas. Sakykime, per 70 procentų prostitucija užsiimančiųjų jaunų merginų yra patyrusios vienokią ar kitokią seksualinę prievartą.
Fizinis artumas, intymumas, švelnumas supainiojamas su pasitikėjimu. Vaikas nebegali atskirti, kokiu tikslu prie jo kitas žmogus prieina ir sako: "Aš tave labai myliu ir mėgstu, tu esi labai puikus" - ir tada jį tvirkina. Vaikui galvoje susimaišo du dalykai. Suaugę jie jų nebeatskiria, susiformuoja arba labai priklausoma, arba agresyvi asmenybė.
Antruoju tolimosios pasekmės atveju vaikas viduje jaučiasi blogas, sugedęs, susitepęs, kaltas, jaučia gėdą - ne tik intymiose situacijose, bet visada.
Vaikas dažniausiai kaltina save už tai, ką su juo darė suaugę. Vaikui atrodo, kad jis yra peršviečiamas, kad jam ant kaktos parašyta, kuo jis užsiėmė, ką su juo darė.
Ar šias vaiko traumas įmanoma išgydyti?
Kuo ankstyvesnė bus pagalba, parama ir kuo greičiau bus patikėta, kad vaikas pasakė tiesą, - tuo didesnė tikimybė, kad jo vidinė pusiausvyra bus atkurta.
Jeigu aplinka palaikanti, jeigu vaikas turi įgimto psichologinio atsparumo, - ypatingo, ilgo gydymo neprireikia.
Suaugusieji turi būti labai atidūs, atsargūs ir palaikyti vaiką. Būtina kreiptis dėl profesionalios pagalbos mažojo savivertei atstatyti.
Vilties išsigydyti patirtą traumą yra ir suaugusiam, bet tai yra nepaprasto gėdingumo patirtis, visuomenė tai labai smerkia, todėl retai kada aukos išdrįsta pasakoti savo patirtį.
Pedofilais gimstama ar jais tampama? Kas tai lemia?
Yra dvi teorijos ir trečia, jungianti dvi pirmąsias.
Pirmoji teorija - mes savo potraukį gauname biologiniu keliu, dėl tam tikros genų kombinacijos taip atsitinka, kad mus traukia vaikai.
Kitu atveju manoma, kad jeigu vaikas ilgą laiką buvo išnaudojamas ir tvirkinamas suaugusiųjų, jis užaugęs gali perimti tokį pat seksualinių santykių modelį.
Nė viena teorija nėra iki galo 100 procentų patvirtinta.
Ar pedofilą galima išgydyti?
Pedofilas yra žmogus, kuris tvirkino ne mažiau kaip vieną vaiką. Gydant pedofilą pagrindinis dalykas yra išmokyti jį kontroliuoti savo instinktus.
Didžiausia problema yra ta, kad ne visi tokį potraukį turintys žmonės (arba dauguma jų) jaučia kaltę, sąžinės graužatį. Jų potraukis yra toks stiprus, kad užglaisto kaltės jausmą.
Pagrindinis bandymas yra išmokyti save kontroliuoti, o kitas - pabandyti atstatyti empatiją aukai, tvirkinamam žmogui. Eksperimentai vyksta JAV kalėjimuose, Olandijoje ir kitose šalyse, bet koks tas sėkmės procentas, aš negaliu pasakyti.
Kaip vertinate D. Kedžio visuomenei išplatintą beveik valandos trukmės filmuotą medžiagą, kurioje jo penkiametė dukra pasakoja apie galimai patirtą seksualinę prievartą. Ar realu, kad penkiametė mergytė galėtų išsigalvoti tokią istoriją?
Paprastai apie patirtus tvirkinimus meluoja ypatingai mažas vaikų procentas. Iš 100 proc. pameluoja tik kokie 5 proc. Tai čia tokia yra bendroji statistika. Kaip yra konkrečiai su konkrečiu suaugusiu žmogumi ir konkrečia mažyte mergaite, labai sunku pasakyti.
D. Kedys mergaitės seksualine prievarta apkaltino ir motiną. Ar dažni tokie atvejai, kai vaikus skriaudžia tėvai? Ar tiesa, kad tokius kaltinimus tėvai dažnai pasitelkia teismuose kovodami dėl vaiko globos?
Yra žinoma, kad tėvai, siekdami materialinės naudos ar kažkokios kitokios naudos teisiniu požiūriu, gali įkalbinėti vaiką, kad jis taip pasielgtų. Bet tai labai reti atvejai. Psichologai ir teismo ekspertai turi tam tikras metodikas, leidžiančias nustatyti, ar vaiko istorija yra tikroviška, ar vis dėlto ji išmokta ir įkalbėta suaugusių.
Ekspertai dėl Kedžio dukters sako negalį duoti patikimų išvadų, nes mergaitės tėvas, ją filmuodamas, esą taip pateikė klausimus, kad šie buvo veikiau pasufleruoti atsakymai. Ar gali būti, kad mergaitė kalba tai, ką liepė tėvas? Kiek penkiamečiai yra paveikūs, ar to net nežinodami gali meluoti?
Gana paveikūs dėl labai paprastos priežasties - penkiamečiai visomis prasmėmis, tiek fiziškai, tiek psichiškai, yra absoliučiai priklausomi nuo savo tėvų.
Kitas dalykas, jie gali būti ir paveikūs, ir gali būti patyrę prievartą. Tai yra labai sudėtinga.
Labai svarbu, kur vaikas grįžta paliudijęs. Ar jis grįžta pas tą patį žmogų, kuris vaiką atvedė liudyti ir kažkaip ruošė jį tam iš anksto (mes nežinome, kaip jis ruošė, ką jis darė), ar jis nueina į saugią aplinką, kur jo niekas neklausinėja: "Ko tavęs klausė, ką tu atsakei, ką tu tada pasakei, ką tu nupaišei, ką tu padarei", nes visa tai kelia didžiulę įtampą vaikui.
Kiekvienas vaikas stengiasi suaugusiems įtikti, stengiasi atspėti, ko suaugę nori, todėl vaikui yra būtina sukurti tokį saugumą, kad jis galėtų sakyti taip, kaip buvo, o ne taip, kaip iš jo tikisi suaugęs žmogus.
Daug priklauso nuo to, kiek kartų mergaitę apklausė. Reikia kuriam laikui vaiką palikti ramybėje, kur jis jaustųsi saugus, jeigu tai iš viso įmanoma, ir išsiaiškinti kitas aplinkybes.




Ko bijo pedofilai?

Kristina Apanavičiūtė, teisininkėAtsakymo į šį klausimą nesurasime, nes, jeigu remtumėmės oficialia Generalinės prokuratūros informacija apie garsiąją pedofilijos bylą, tai pedofilijos ir pedofilų Lietuvoje nėra, nes butą ir dukrą atidavinėjusi kaltinamajam pedofilija - ne bendrininkė, prievartavimas – tik tvirkinimas, o pačią bylą iš viso reikia nutraukti.
Todėl tas, kurio nėra, negali turėti baimių. Pedofilai – tai visuomenės demonai, nematomi žmonės, kurių nėra, o jeigu juos kas nors atranda, tai tas atradėjas išnyksta kartu su pavasariniu sniegu, kad niekam nebepasakotų apie savo atradimus. Kartu su pavasario paukščiais turėjo išnykti į aukštą dangų ir mažoji mergytė – juk vieną rytą, vežant į ją “pasimatymą”, mašinos su policijos skiriamaisias ženklais bandė sukelti avarijų virtinę, taranavo lydinčiuosius automobilius. Atskyrus mergytės automobilį, jį galima buvo nuversti nuo kelio, o paskui sakyti – slidi kelio danga, neapskaičiuotas greitis. Šiam genialiam planui buvo sutelktos didžiulės policijos pajėgos. Lydinčiųjų mašinų kolona buvo blokuota trijose sankryžose, nors išvakarėse policijos viršininkas mergaitės šeimai atvežė oficialų raštą, kuriame dievagojosi netrukdysiąs kolonai važiuoti iš paskos.
Visa tai vyko, nes pedoflijos nėra, yra tik didelė mažos mergytės baimė. Pedofilai nieko nebijo, todėl jų negalima apie baimes klausti. Nes pedofilų nėra.
Tačiau galima paklausti, ko gi bijo prokurorai?
Atsakymas, manau, aiškus – principingų teisėjų. Bent jau turėtų bijoti. Nežinau, kuriam teisėjui Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme pateko garsioji, rezonansinė, tačiau prokurorų taip norima pamiršti pedofilijos byla, tačiau aišku viena – tas teisėjas neparankus tinginių prokurorų korpusui.
Kas gi pastaruoju metu kuravo pedofilijos byla? Taigi uolaus ir be galo darbštaus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro R.Jancevičiaus prokuratūra. Įprastai vadinamojo „Ypatingai sunkių savižudybių skyriumi“ vienas iš vadų R.Šileika skubiai surašė kaltinamąjį aktą, „užmiršęs“ įrašyti į jį nusikaltimo vykdytojo galimą bendrininkę. Šis skyrius, kuriame nugęsta žmogžudystės, ir kurios pavirsta savižudybėmis, matote, bandė tirti ir pedofiliją – gal todėl iš prievartavimo beliko tvirkinimas, nes tiktai „bandyta“ tirti, ir turbūt pristigo kompetencijos, nors atriboti nusikaltimus – tvirkinimą ir prievartavimą – turėtų mokėti net apylinkės prokuroras. Nes bet kuris, baigęs teisę, žino šį skirtumą.
Iš bylos skubiai buvo pašalintos įvairios telefonų pokalbių išklotinės, netirti įtariamų asmenų kompiuteriai, neapklausti ir nesurasti svarbūs liudytojai. Byloje nefigūruoja galimai prievartauta antroji auka. Ją leista išvežti į užsienį. Kad tyrimas „vyktų sklandžiau“.
Visiškai nekreiptas ir nekreipiamas dėmesys, jog dėl poveikio mažametei liudytojai vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas – ir nors jis antrą kartą ypatingai uolios ir dirbančios kai kam Kauno miesto apylinkės prokuratūros buvo nutrauktas, šie veiksmai apskųsti, nes negalima įsiveržti vidury apklausos ir rėkti: „tik nieko nepasakok“.
Koks nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas V.Petraitis, neseniai įsūdęs labai nemalonią nutartį „pačiam“ Zenonui Burokui, pasielgtų labai paprastai: surašytų nutartį, išvardindamas prokurorų grubius teisės pažeidimus, nurodytų tuos pažeidimus pašalinti, ir nurodytų dargi, kaip juos šalinti:
1. Perkvalifikuoti veikos kvalifikaciją iš tvirkinimo į prievartavimą, nes tvirkinamieji veiksmai įvykdomi, kai nėra sąlyčio su mažamečiu. Duotosios bylos duomenimis buvo atlikti prievartavimo veiksmai su mažamete, buvo intervencija į jos kūną, tai neatitinka tvirkinimo nusikaltimo veikos dispozicijos.
2. Pareikšti įtarimus nusikaltimo bendrininkei, suteikusiai butą ir perdavinėjusiai savo dukterį kaltinamajam ne tvirkinamiesiems, o pagal baudžiamosios teisės vadovėlius – prievartavimo veiksmams pagal LR BK 24 str. Be to, tai, jog įtarimai pareikšti nepagrįstai, nustatyta Vilniaus apygardos nutartimi, o įsiteisėję teismų sprendimai privalo būti įvykdomi.
3. Grąžinti į bylą visus bylos dokumentus: telefonų išklotines ir apklausų protokolus.
4. Apklausti visus liudytojus, turinčius žinių, galinčių būti reikšmingoms bylai teisingai išnagrinėti.
5. Surinkti į bylą visus medicininius duomenis apie mažametės būseną po prievartavimo – kokie gydytojai ją gydė, ką nustatė, apklausti mažametę gydžiusius gydytojus.
Žinodami, jog, pavyzdžiui, su teisėju gali būti menki juokai, Generalinės prokuratūros prokurorai ir sugalvojo „genialų planą“: apskųsti Klaipėdos apygardos teisėjų kolegijos (kurios negalėjo niekaip paveikti) nutartį, pagal kurią turėjo būti pradėta nagrinėti byla.
Ir, žinote, nieko jiems nepavyktų, netgi jeigu maloningasis Lietuvos Aukščiausiasis teismas patenkintų šias keistas užgaidas.
Pakalbinus teisės žinovus, paaiškėjo, jog įstatymuose yra spraga: įstatymas labai aiškiai ir nereglamentuoja, ar, asmeniui mirus, byla automatiškai nutraukiama, nepaisant to, jog šalys prašo bylos nagrinėjimą tęsti, nes tas pats įstatymas teigia, jog, nepaisant asmens mirties, byla gali būti nagrinėjama siekiant jį reabilituoti.
Ar Klaipėdos apygardos teismo nutartis gali būti laikoma neatitinkančia baudžiamojo proceso kodekso? Nutraukus tokią bylą, šalys, prašančios tęsti bylos nagrinėjimą, tiesiog gali kreiptis su tuo pačiu prašymu, kurį išreiškė byloje po kaltinamojo mirties, ir teismas tokį prašymą privalės tenkinti. Tada jokie Slapšinskai tokios teismo nutarties neapskųs netgi Hagos tribunolui.
Klaipėdos apygardos teismas, nebūdamas formalistu, nepažeidė LR BPK, o sutaupė lėšų valstybei, nes Slapšinsko dėka dabar valstybė praras keletą tūkstančių litų, o rezultatas bus absoliučiai tas pats – byla bus nagrinėjama. Tiesiog Slapšinskas neva parodys Klaipėdos apygardos teismai, jog jis neva geriau žino teisę. Pamiršęs, jog yra dar ir ekonomiškumo principas. Neekonomiška nutraukinėti bylą, kuri jau perduota į teismą, jeigu yra aišku, jog ją vis tiek teks nagrinėti.
Įdomiausia ir tai, jog kokia nors tariamo grasinimo SMS ar socialinio tinklo “facebook“ žinute byla Generalinės prokuratūros yra laikomos rezonansinėmis – nes oficialiame puslapyje yra pateikiami oficialūs pranešimai. O štai pedofilijos byla tokia nėra laikoma, nes tylutėliai apskundus Klaipėdos apygardos teismo nutartį, tylėjo ir oficialus prokuratūros puslapis.
Slapšinskas iš pažiūros atrodo lyg ir principingas, lyg ir uolus prokuroras. Na ko gi jis išsigando mažos mergaitės? Kad teisme papasakos apie tris dėdes su dideliais sy....ais? Kad patvirtins savo parodymus apie galimai egzistuojantį ir efektyviai veikiantį pedofilų mazgą, galimai apraizgiusį ne tik šalies vaikų namus, bet ir šeimas, kuriose motinos nesigėdija pardavinėti vaikų? Kad mažas vaikas papasakos tai, ko negalima išmokyti – nors prokurorams kažkodėl atrodo, jog nebuvo viso to, ką mažametė pasakoja?
Man atrodo, labiausiai šitos bylos išsigando pedofilai – galingi dėdės, turtingi dėdės, tie, kurių nėra, bet kuriems iš baimės pradėjo drebėti jų maži sy....ai. Kurie galimai ir paprašė, jog ši byla galutinai būtų išmesta į šiukšlių dėžę, į kokią nors lietaus balą, ar, dar geriau – į Kauno Marias. Kadangi jų nėra, tai jie susisapnavo gražiame žydrame sapne ir pasakė: būkite geri, nutraukite tą bylą, mums nejauku gyventi, kai apie mus šneka...
Tik, labai gaila, net ir laimėjus kasacinį skundą ne valstybės, o galimų vaikų prievartautojų labui, byla vis tiek bus nagrinėjama.
Ar ne per daug valstybei kainuoja Generalinės prokuratūros prokurorų uolumas? Ar ne per didelė prabanga vadovautis sapnais, o ne realybe? Jeigu pedofilų ir pedofilijos Lietuvoje nėra, tad ką gi norima apginti tuo kasaciniu skundu?




KAIP APSAUGOTI VAIKUS NUO PEDOFILIJOS?
Į komentarus
Dar iki prasidėjus visiems skandalams apie pedofilija, aukšto rango pareigūnus, NOD Baltic buvo išleidęs blogo temą apie tai, kokios priemonės butų veiksmingos apsaugoti Mūsų vaikus nuo iškrypėliu.
Buvo pateiktas pasiūlymas, tačiau ne daug kas sureagavo į tai (turbūt buvo dar neaktualu). Kaip siūlote elgtis dabar?
Visame pasaulyje vaikai tame psichinių ligonių aukomis ir kas svarbiausia, tėvai to nepastebi, arba pastebi per vėlai. Šiandien per žinias pranešė, jog Amerikoje spėjo sulaikyti 13metų berniuką, kuris iš namų pasiėmė atrodo medžioklinį šautuvą ir ėjo į mokyklą šaudyti mokytojus bei ruošėsi nusižudyti. Asmeniniame bloge buvo paskelbęs apie savo ketinimus ir tėvai perskaitę pranešė policijai. Niekas nenukentėjo.
Tėvai pranešė policijai…Gerai, kad jie skaito savo vaiko blogus..o Jei tėvai net nežino, kad Jų vaikas turi blogą..Kaip būtų pasibaigę tada..?
NOD Baltic reaguodama į situaciją Lietuvoje pristato Lietuvai programinę įrangą nuo blogos Interneto įtakos - Netnanny. Ši programa suteiks galimybę tėvams stebėti savo vaikus tiek esant darbe, tiek grįžus po darbo. Galima blokuoti seksualinį turinį turinčias svetaines, riboti interneto laiką, filtruoti nepageidaujamas svetaines, prisijungti darbe prie svetainės, kurios dėka galima realiu laiku stebėti ką tuo metu veikia vaikai prie interneto.
Tai nėra vaikų problema. Padėkite vaikams netapti iškrypėlių aukomis.
Marius

Daugiausia pedofilai būna homoseksualai arba heteroseksualai, rečiau – biseksualai. Paprastai asmenys, santykiaujantys su 10-12 metų vaikais, negąsdina ir neprievartauja jų. Vieni sumoka vaikams už seksualines paslaugas, kiti nuveda į karuselę arba kavinę. Kai kurių pedofilų namuose nuolat zuja daugybė vaikų, bet šeimininkai su jais lytiškai nesantykiauja.
Niekas negali pasirinkti, ką įsimylėti. Pedofilai irgi negali valingai nuspręsti, ką pamilti. Tai apsunkina jų padėtį. Jie jaučiasi tarsi sukaustyti uždraustos meilės, todėl daugelis pedofilų savo seksualumo neparodo.
Pedofilija būna įvairi. Vienus traukia abiejų lyčių vaikai, kitus – tik priešingos lyties, dar kitų pedofilija yra homoseksuali. Būna ir kitokių pedofilijos skirtumų. Yra pedofilų, kurie prie vaikų prisiriša kaip prie fetišo. Vienus pedofilus seksualiai traukia visi vaikai, kiti įsimyli tik vieną vaiką, ir tas ryšys tęsiasi daug metų.
32 metų pedofilas:
„Būdamas 8-9 metų pajutau, kad mane seksualiai traukia vaikai. Ypač patiko vienas šešiametis kaimynų berniukas. Vėliau aš įsimylėjau jaunesnius berniukus. Kai sulaukiau 14-15 metų, mano draugai pradėjo domėtis merginomis, o mano jausmai krypo tik į 9-10 metų berniukus. Labai gėdijausi savo jausmų ir supratau, kad su manim kažkas ne taip. Būdamas vienas meldžiausi, kovojau su savo pedofilinėmis mintimis. Niekam nepasakojau apie savo polinkį. Vėliau supratau, kad mano motina iš dalies norėjo, kad toks būčiau. Ji paniškai bijojo, kad nepradėčiau draugauti su merginomis, nes norėjo, kad priklausyčiau tik jai vienai.
Aš nenorėjau lytiškai subręsti. Jaučiau, kad seksas užaugus tampa kažkoks nešvarus. Bandžiau masturbuodamasis nesiekti orgazmo, kad nejausčiau seksualinės aistros, bet tai nepavykdavo. Po to jausdavausi, tarsi būčiau kažką labai bloga padaręs motinai. Nuo 16 iki 19 metų seksualiai bendravau su kaimynų berniuku. Mes pradėjome mylėtis kai jam buvo 9, o man 16. Buvome geriausi draugai ir daugiausiai laiko praleisdavome kartu. Ryšiai nutrūko, kai po mokyklos baigimo išvykau mokytis. Jis dar atvažiuodavo manęs aplankyti ir tie susitikimai būdavo malonūs, bet vėliau jį pradėjo dominti merginos ir viskas baigėsi.“
Daugelis pedofilų susiranda moraliai nestabilius arba benamius vaikus. 33 metų pedofilas:
„Man keblu santykiauti su suaugusiu vyru. Suaugę vyrai gali demaskuoti mane, pažeisti mano jautrąsias vietas. Lengviau bendrauti su vaikai. Jie nieko nereikalauja, tik žaidžia seksą, ir aš žaidžiu su jais. Man labiausiai patinka 12-13 metų vaikai. Tokio amžiaus jie karščiausi. Jie ateina ir skambina prie durų įvairiu paros metu. Kartais jie ateina net naktį, ir aš negaliu leisti jiems stovėti lauke šaltyje. Mano bute jie jaučiasi laisvai, kaip namie.
Vieną iš jų prižiūri vaikų globos organizacija. Jo motina geria, o tėvas nuolat muša. Puikiai suprantu, kodėl tokie vaikai iš namų bėga pas mus. Tokie berniukai renkasi tam tikrose miesto vietose. Kai mes, kurie mylime berniukus, ateiname, jie puola prie mūsų kaip širšės. Regis, jie užuodžia mus. Negaliu net pagalvoti, kad galėčiau įskaudinti ar įžeisti kurį iš jų. Kartais jaučiuosi tarsi būčiau vienintelis, kuris rūpinasi jais.“
Nemažai pedofilų, pajautę lytinį potraukį vaikams, priešingai - išsigąsta, vėliau pradeda šlykštėtis vaikais, bando nusižudyti. Tačiau ne visi potraukį vaikams pajaučia būdami jauni, nors taip yra su didžiąją jų dalimi. Būna atvejų, kai polinkis paaiškėja tik vėlesniame amžiuje.
60 metų pedofilas:
„Išsiskyriau su žmona būdamas 32-ų. Mano dukrai tada buvo 10 metų. Iki tol aš niekada nesidomėjau mažomis mergaitėmis. Mačiau, kad jos mielos, bet neįžiūrėdavau jose nieko seksualaus. Skyrybos įvyko labai greitai.
Aš buvau tiesiog išmestas pro duris. Man buvo liepta laikytis atokiau ir nesvajoti kada nors pamatyti savo dukrą. Duktė buvo mano viskas gyvenimas – praradęs ją, netekau visko. Visą naktį vaikščiojau gatvėmis ir verkiau. Jaučiausi siaubingai.
Laimė, banke turėjau pinigų, tada kitą dieną leidau sau išvykti į kitą miestą. Ten visą savaitę gėriau, vėl persikėliau į kitą miestą, susiradau butą ir darbą. Pamažu pajutau, kad manyje bunda seksualinis potraukis dešimtmetėms mergaitėms. Aš pradėjau jas sekti gatvėje.
Atrodo, kad jos manęs nepastebėdavo. Ta mintis mane tiesiog apsėdo, kol galiausiai išdrįsau pakviesti kelias mergaites iš gatvės pas save namo. Iš pradžių tik glamonėjau joms šlaunis, vėliau masturbuodavomės. Nė karto nebandžiau su jomis lytiškai santykiauti.
Viena dešimtmetė mergaitė, kuri dažnai lankėsi pas mane, pasigyrė, kad jau būdama aštuonerių lytiškai santykiaudavo su suaugusiais vyrais. Man jos kalbos nepatiko. Glamonėjamos mergaitės niekada nesipriešino.
Daug kartų mane buvo sulaikiusi policija. Praleidau nemažai laiko kalėjime. Vėliau, po daugelio metų, aš įsitraukiau į pedofilų judėjimą. Kartą paskambinau savo dukrai. Jai buvo jau 30 metų, o aš buvau tik ką išėjęs iš kalėjimo. Buvau labai išsekęs po dviejų metų nelaisvės. Dukra, išgirdusi mano balsą, verkė ir kvietė pas save. Bet aš nedrįsau eiti. Nenorėjau toks rodytis jai.“
Ir nors pedofilai įsivaizduoja, jog neskriaudžia vaikų, o tiesiog žaidžia „seksą“, iš esmės apie tikruosius vaikų jausmus negalvoja. Kalbant apie prievartą už šeimos ribų, vaikai priviliojami įvairiais pažadais. Neretai, nesuprasdami, ko nori suaugęs žmogus, šie džiaugiasi galėdami ateiti pas jį į butą, išgerti alkoholio, pajausti laisvę, tačiau už ją tenka susimokėti.
Vaikai iš pradžių tai priima kaip žaidimą, kurio metu fiziologiškai jaudinimas gal ir būna malonus, tačiau šie greitai supranta, jog kažkas – ne taip, ir su jais elgiamasi neteisingai.
Vienam vyrui psichologas nustatė psichopatiją. Vėliau paaiškėjo, jog jam būnant 5-7 metų, darželyje, pietų miego metu jo lytinius organus glamonėdavo šalia atsigulusi darželio auklėtoja. Berniukui buvo taip malonu, jog šis taip ir neprasitarė tėvams, tačiau psichologinė trauma išsivystė į rimtą psichinį sutrikimą.
Be abejonės, yra ir tokių, kurie tiesiog prievartauja, t.y. užpuola naudodami jėgą.
Kaip ir kiti seksualiniai nusikaltėliai, kai kurie pedofilai sako, jog jų aistra yra susijusi su depresija.
45 metų pedofilas:
„Man atrodo, kad vaikai mane guodžia. Kai būnu labai nusiminęs, apimtas depresijos ar mane atstumia žmona, einu ieškoti vaikų. Kartais susirandu 6-7 metų ir įsisodinu juos į savo automobilį. Pavažiavęs nuošaliau, pradedu juos glamonėti, paskui, jiems matant, masturbuojuosi. Negaliu paaiškinti, kodėl taip darau. Viskas vyksta beveik automatiškai.“
Dažnai manoma, jog pedofilai – asocialūs žmonės, tačiau nemažai jų turi ne tik normalų gyvenamąjį būstą, darbą, bet ir būna susituokę, turi vaikų. Bendravimas su vaikais jiems būna paprastesnis ir jie patys tarsi nenori užaugti, grįžti į vaikystę.
Tad kaip apsaugoti savo vaikus?
1. Paaiškinkite vaikui, jog jei jis mato, kad jį seka nepažįstamas žmogus, jis privalo kuo greičiau nubėgti į pirmą pasitaikiusią viešąją vietą: parduotuvę, vaistinę ar pan.
2. Jei vaikas mato, kad į laiptinę paskui jį ruošiasi įeiti keistas žmogus – lai praleidžia jį ir tik palaukęs lauke bent 10 minučių eina pro duris.
3. Negalima lipti į liftą su nepažįstamu vyru. Geriau palaukti, kol jis nuvažiuos arba lipti laiptais. Užpuolimo atveju rėkti, daužyti ir skambinti į kaimynų duris.
4. Uždrauskite vaikui kalbėtis su nepažįstamaisiais, ypač vyrais. Paaiškinkite, jog negalima iš svetimų žmonių priimti saldainių, žaisliukų, vaišintis kažkuo ir, aišku, neiti su juo niekur, nesėsti į nepažįstamojo automobilį. Jei vaikas dar labai mažas – sukurkite pasaką apie vyrą, kuris iš tikrųjų yra piktas burtininkas ir gali nuskriausti.
5. Išmokykite vaikus į pašalinių prašymus atsakyti: „Ne.“ Lai išmoksta keleto frazių: „Ačiū, bet tėvai man neleidžia, nelįskite, nes pradėsiu rėkti.“
6. Patarkite vaikui po pamokų ar kitose situacijose namo grįžti su draugais, jei nėra galimybės jo pasiimti.
7. Pedofilai neretai turi automobilius ir stovi prie mokyklų bei stebi vaikus. Jei pamatote kažką įtartino – išsiaiškinkite situaciją, pasikalbėkite su mokyklos vadovu. Esant reikalui – iškvieskite policiją.
8. Jei vaikas pasiskundžia, kad jį ar jo draugus sekė, glamonėjo ar kitaip tvirkino suaugęs žmogus – kuo greičiau kreipkitės į policiją, kol vaikas nepamiršo, kas su juo buvo daroma.
9. Kurkite su vaiku šiltus, pasitikėjimo kupinus, santykius. Dažniausiai į pedofilų rankas papuola tie vaikai, kuriems namuose trūksta meilės, šilumos ir dėmesio.
10. Dažnai tvirkina ne tik nepažįstami žmonės, bet ir giminaičiai, kaimynai. Stebėkite asmenis, kurie gali turėti kontaktų su jūsų vaikais. Pasiteiraukite vaikų apie to asmens elgesį, kaip jis bendrauja.
Kas gi tie pedofilai?
Parašė Arunas lapkričio 09 2007 11:47:40• 1 Komentarai • 951 Skaityta •

Dažnai sužinome, kad nusikaltėlių aukomis tapo ne viena dešimtis vaikų. Daugelio nuomonė tvirta ir nepakeičiama: pedofilai – pabaisos, nevertos pasigailėti. Mūsų jausmai – pykčio, apmaudo, baimės ir bejėgiškumo mišinys. Mums sunku patikėti, kad daugeli šių žmonių – ligoniai, kurios galima ir reikia gydyti.

Bet būtent taip kalba psichologai ir psichiatrai.





Kas gi tie pedofilai? Kas yra ligos priežastis? Kokie vaikai rizikuoja tapti aukomis? Kaip mums elgtis, norint apsaugoti vaiką?

Diagnozė: „pedofilija“

Atskira tema: incestas

Visuomenė įsitikinusi,kad visi suaugę žmonės, kurie prievartauja arba tvirkina vaikus, psichiškai nesveiki žmonės, - kalba seksologas ir psichologas Igoris Konas. – Iš tikrųjų daugelis tvirkintojų – normalūs vyrai, vedę ir turintys vaikų. Tėvai ir įtėviai, tvirkinantys ir prievartaujantys savo vaikus, dažniausiai neliečia svetimų vaikų. Jie mažai ką bendro turi su pedofilais ir lytiniais maniakais.“

„Sprendžiant šį klausimą reikalinga ne saugos strategija – kaip apsaugoti vaikus nuo lytinių pasikėsinimų, o teigiama – kaip užtikrinti jų psichinę ir lytinę sveikatą, - mano Igoris Konas. – Pagrindinis būdas – tėvų meilė ir šilta emocinė terpė šeimoje, leidžianti vaikams nelaikyti savęs kaltininkais bei pasitikėti tėvais. Vienas svarbiausių pasitikinčios šeimyninės atmosferos elementų vaiko asmeninės kūniškos erdvės, jo seksualumo gerbimas, dėmesys jo poreikiams, noras suprasti jo norus ir rasti būdus tai realizuoti“. Būtent, vaiko lytinių interesų nepaisymas, bausmės už masturbaciją ar erotinių paveikslėlių žiūrėjimą didina tikimybę, kad vieną dieną jis ryšis rizikingiems eksperimentams.

Berniukus ir mergaites nuo pat ankstyvos vaikystės būtina perspėti, kad kai kurių kontaktų su suaugusiais reikėtų vengti. Aiškinti, kad jokiais būdais negalima imti dovanų ar pinigų iš nežinomo žmogaus, kartu eiti pas jį į namus, kiną, kavinę – kad ir kaip gundančiai beį įtikinamai tai skambėtų. Apie tai kalbėti reikėtų taktiškai, nebauginant vaiko, stengiantis nepasėti liguisto įtarumo aplinkiniams bei savo paties seksualumui.

„Pedofilija – tai lytinis sutrikimas*, liga, pasireiškiant nuolatinėms erotinėmis fantazijomis ir veiksmais vaikų, jaunesnių nei 13 metų, atžvilgiu, - kalba gydytoja teismo psichiatrė Inna Ušakova. – Lytiniai veiksmai vaiko atžvilgiu (o pedofilų aukomis gali tapti tiek berniukai, tiek mergaitės) – tai visų pirma genitalijų glostymas arba oralinis seksas. Vaginalinis ar analinis kontaktas su vaiku, taip pat ir prievarta, sutinkama gana retai, be to, tai dažniausiai būna susiję su rimtesniais psichikos sutrikimais: šizofrenija, epilepsija, senatvine silpnaprotyste.“

Jau įrodyta: ne tik psichiškai nesveiki žmonės susijaudina lytiškai, žiūrėdami į vaikišką kūną. Kai tėvai šventiškai išpuošia mergaitę, visada atsiras dėdė, psubrolis, kuris pastebės: „Išaugs, bus širdžių ėdikė!“ „Šis pavyzdys iliustruoja, kad archaiškos vyro smegenys gali mergaitėje išvysti merginą,- kalba prancūzų psichiatras Rolandas Coutanceau. – Yra gerokai daugiau žmonių, susijaudinančių dėl vaiko, nei būtų galima įsivaizduoti. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, fantazuojantis apie vaiką, iškart puls jas įgyvendinti.

Pavojingos ne fantazijos, o psichikos nebrandumas. Kai kurie pedofilai niekada nepuola, nes yra pakankamai psichiškai subrendę, dėl to negali sau leisti to daryti.“ Galima išvesti paralelių su heteroseksualiu vyru: jei jis fantazuoja apie kokią nora moterį, tai dar nereiškia, kad jis būtinai ant jos „užlips“.

Kas imasi veiksmų

Bet vis dėlto yra žmonių, ne tik fantazuojančių apie lytinius santykius su vaikais, bet ir besistengiančių jas realizuoti. „Kai kurie jie po fantazijų imasi veiksmų,- pasakoja Inna Ušakova. – Jie supranta savo veiksmų amoralumą ir neteisėtumą, dėl to išgyvena sunkų vidinį konfliktą. Bet galų gale susijaudinimas ir potraukis vaikui nustelbia ir moralines normas, ir baimę būti sugautam. Ypatinga pedofilų grupė – žmonės, ne tik tvirkinantys vaikus, bet prievartaujantys juos (dažnai mirtinai). Jei kritiškai nežiūri į savo veiksmus ir norus, nemano, kad toks elgesys baisus, nepateisinamas, nusikalstamas. Dažniausiai be pedofilijos jiems diagnozuojamos rimtesni psichiniai susirgimai.“

Psichologinis portretas

Galima išskirti bendrus psichologinius bruožus, būdingus pedofilams. Jiems būdinga prastai save vertinti, nepasitikėti savimi kaip lytiniu partneriu, baimė bendrauti su suaugusiomis moterimis. Jie nebendraujantys, bailūs, nepajėgūs sulaikyti savo impulsus. Šios asmeninės savybės formuojasi dėl kelių faktorių. „Daugelis pedofilų vaikystėje buvo prievartos aukos, - kalba Inna Ušakova. – Juos mušdavo, žemindavo, prievartaudavo, jiems teko patirti incestą.“

Ir dabar, suaugę, savo lytiniais veiksmais jie arba prisimena savo patirtį (sąmoningai ar nesąmoningai keršija už praeities skriaudas ir pažeminimą), arba išvis nemano, kad jų poelgiai amoralūs ar neteisėti. Vaikystėje jie patys buvo lytinės eksploatacijos objektai, tad jų pschikoje galėjo užsifiksuoti, jog užsiimti seksu su vaiku – tai normalu.“

Be to, daugelis pedofilų patyrė traumų paauglystėje, kada formuojasi suaugusiojo seksualumas. „Pirmoji lytinė patirtis pedofilams dažniausia būna nesėkminga, - aiškina klinikos psichologas Sergejus Enikolovas. – Praeityje jį galėjo atstumti moteris, greičiausiai gana grubiai, jis galėjo patirti žeminančią nesėkmę ir būti išjuoktas savo partnerės. Daugelį tai gali taip traumuoti, kad jie lieka infantilūs.“ Kai susijungia patirta prievarta, problematiškas pereinamasis amžius ir neharmoninga asmenybė (kuria būdingi nestabilumas ir impulsyvumas), tai gali tapti nekontroliuojama.

Gydymas ar bausmė?

Pedofiliją gydo psichiatrai ir seksopatologai. Tačiau problema ta, jog tie, kuriems reikėtų gydytis (fantazijos apie lytinius santykius su vaikais, lytinis pasitenkinimas žiūrint į vaiko fotografijas, noras apžiūrinėti vaiko kūną ar liestis prie jo), retai kreipiasi pagalbos į specialistus. Jiems gėda prisipažinti apie savo fantazijas, bijo, kad jų problemas pasirodys neišgydoma, baiminasi, kad gydytojas juos pasmerks, atstums ar praneš teisėsaugos tarnyboms.

Todėl tokie žmonės vis labiau klimpsta į tą patį liūną. Taip pedofilai tampa ne gydytojų, o policininkų „klientais“. „Darbas su pedofilais prasideda po to, kai juos pagauna, - aiškina Inna Ušakova. – Kadangi dauguma jų prisipažįsta besantys psichiškai sveiki, jie siunčiami į įkalinimo įstaigas, kur jų niekas negydo. Tokiam žmogui tereikia vėl išeiti į laisvę, kad jis vėl po tam tikro laiko pakartotų savo nusikaltimą.“

Pedofilų gydymas (individualus ir grupinis) vyksta keliomis kryptimis. Psichologai, psichoterapeutai, gydytojai padeda kenčiantiems nuo pedofilijos žmonėms sudaryti savo traumos istoriją, suprasti potraukio vaikams priežastį (baimė turėti suaugusius partnerius, nepasitikėjimas savimi) ir kontroliuoti savo impulsus.

Sugebėti pasakyti „ne“

Tenka pripažinti: lytiniai nusikaltimai, atskleidžiami teisėsaugos tarnybų, tėra aisbergo viršūnė, yre be galo daug tokių, kurie taip elgiasi visiškai nebaudžiami. „Kaip dažniausiai pasitaiko, pedofilai sugeba pasirinkti aukas, kurios nepasakos, kas su jomis atsitiko, - įsitikinęs Sergejus Enikolovas. – Tai dažniausiai neprižiūrimi ar prastai prižiūrimi vaikai, kuriems tiesiog nėra kam pasiskųsti. Dažnai tai būna paaugliai, kurie trokšta pirmų lytinių santykių ir kuriuos intriguoja bendravimas su suaugusiais.

Dažnai pedofilų aukomis tampa valdingų tėvų vaikai – jie nesugeba ar bijo pasakyti „ne“ suaugusiam žmogui.“ Mums reikia prisiminti: net ne „rizikos grupėms“ priklausantis vaikas ar paauglys gali tapti pedofilo auka, nepriklausomai nuo jo amžiaus, protinio ir psichinio subrendimo.

Šaltinis: www.psychologies.ru
parengė maru. Ačiū





Rusijoje Seimo nariai svarsto pakeitimus, susijusius su pedofilija: siūloma įvesti griežtesnes bausmes asmenims, kurie yra už tai teisti.
Pagal pakeitimą, asmeniui, padariusiam lytinį nusikaltimą su vaikais, grėstų kalėjimas iki gyvos galvos. Taip pat svarstoma įvesti cheminę kastraciją, tačiau tokie veiksmai būtų atliekami tik nuteistajam sutikus ir pasikonsultavus su psichiatru.
Be to, teisti už pedofiliją asmenys negalėtų būti nuteisiami lygtinai.
Šiuo metu asmenys, panaudoję lytinę prievartą prieš vaikus gali gauti maksimalią bausmę – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.
Iniciatyvai griežtinti įstatymus pedofilams pritaria ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.
„Bausmės pedofilams turi būti pačios griežčiausios, tokiems klausimams nereikia ieškoti liberalumo“ , – sakė D. Medvedevas.
Vaikų teisių aktyvistai ne kartą minėjo, kad Rusijoje labai didelės įstatymų spragos, leidžiančios nusikaltėliams po keliskart vykdyti tą patį nusikaltimą, – rašo rt.com.
Iškrypę politikai, prokurorai ir princas (24)
2009 spalio mėn. 17 d. 16:45:12
Parengė Valentinas BERŽIŪNAS ir Sergejus TICHOMIROVAS

Kaip atrodo vaikų tvirkintojo portretas? Žmonės įsivaizduoja, kad pedofilai yra psichologinių problemų kamuojami uždari tyleniai. Nebūtinai. Jie gali būti sukūrę pavyzdines šeimas, atrodyti žaismingi savo kolegų akyse ir eiti pačias aukščiausias pareigas.

Latvijos modeliai

Pedofilijos istorija 2000 m. supurtė Latvijos politinį elitą. Į skandalą įsivėlė tuometinis Latvijos premjeras Andris Škelė ir buvęs teisingumo ministras Valdis Birkavas. Kaltinimus jiems pateikė šalies Parlamentas.

Skandalas į viešumą iškilo 1999 m., kai buvo suimti vienos Rygos modelių agentūros darbuotojai. Jiems buvo pateikti kaltinimai nepilnamečių vaikų, kuriuos agentūra kvietėsi į grožio konkursus, sąvadavimu, taip pat pornografinio turinio fotografijų ir vaizdo medžiagos platinimu.

Skandale šmėžavo ir dviejų įtakingų valdžios vyrų pavardės. Nors abu latvių politikai kategoriškai neigė savo kaltę, apklausiami policijos tvirkinti vaikai ir liudytojai patvirtino, kad su jais lytiškai santykiavo du Vyriausybės nariai. Parodymus vėliau patvirtino ir Latvijos Saeimos komisija. Tačiau prielankumą įtakingiems politikams rodė Generalinė prokuratūra, oficialiai nepagrindusi įtariamųjų kaltės.

Latvijoje po skandalo paviešinimo kilo didžiulis sąmyšis. Buvo imtasi priemonių prieš modelių agentūras, kurios dirbti priima nepilnamečius. Kai kurie politikai tuomet prakalbo apie sugriautą Latvijos įvaizdį Europoje, o prezidentė Vaira Vykė-Freiberga pavadino skandalą “juoda diena Latvijos istorijoje”.

Politikų klanas Portugalijoje

Buvęs Didžiausias Europoje pedofilijos skandalas, į kurį įsipainiojo daug žymių politikos ir visuomenės veikėjų, sukrėtė Portugaliją. 2003 m. šalies teisėsauga suėmė kelis žinomus visuomenės veikėjus, įtariant juos priklausant pedofilijos tinklui.

Įtakingi iškrypėliai savo aukas rinkosi žymiausioje šalies vaikų globos institucijoje “Casa Pia”, kuri tada globojo apie 4,5 tūkst. našlaičių. Pareigūnai išsiaiškino, kad pedofilų mafijos aukomis buvo tapę net 128 įvairaus amžiaus vaikai. Iškrypėliai dažniausiai kaip aukas išsirinkdavo kurčnebylius vaikus.

Skandalo dėmesio centre atsidūrė buvęs šalies ambasadorius Pietų Afrikoje Žoržė Rito (Jorge Ritto), kuriam 1982 m. jau buvo mesti kaltinimai tvirkinant vaikus, nors tada byla ir nepasiekė teismo.

2003 m. sulaikant J.Rito, jo namuose buvo rasti 4 “Casa Pia” auklėtiniai, taip pat gausybė pornografinių fotografijų ir filmuotos medžiagos. Remiantis aukų parodymais, jam ir “Casa Pia” buvusiam direktoriui Manueliui Abrantesui (Manuel Abrantes) buvo pateikti kaltinimai pedofilija.

Be Jž.Rito, pedofilija buvo apkaltinti ir kiti žinomi visuomenės veikėjai. Kaltinimai buvo pateikti žinomam Portugalijos vaikų gydytojui Žoao Fereirai Dinizui (Joao Ferreira Diniz), televizijos laidų vedėjui Karlosui Kruzui (Carloz Crus) bei aukščiausiam pagal pareigas pedofilijos skandalo dalyviui parlamentarui Paului Pedrosui (Paulo Pedroso), priklaususiam Portugalijos socialistų partijai.

Politikas savo partijos buvo deleguotas į darbo ir ugdymo ministro postą. Jis buvo antras pagal įtaką žmogus tarp socialistų. Tyrėjai išsiaiškino, kad P.Pedroso pedofilija užsiiminėjo dar būdamas ministru. Jam iš viso buvo pateikti 15 kaltinimų vaikų tvirkinimu. Politiką policija susekė klausydamasi jo pokalbių.

Prokurorai taip pat nustatė, kad pedofilijos mafija šalyje veikė kone tris dešimtmečius, o apie jos veiklą tylėjo net aukščiausi Portugalijos valdžios atstovai.

Prokuroras surado užtarėjų

Pačiame Rusijos pakraštyje - Kurilų salose - nerimsta pedofilijos skandalas, kuriame yra įsipainiojęs vietos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Sergejus Jermakovas. Aukštas veikėjas buvo suimtas pernai pateikus jam įtarimus dėl vaikų prievartavimo.

S.Jermakovas buvo ne tik prokuroras, bet ir vienos vaikų mokyklos dziudo treneris. Po treniruočių jis kviesdavosi berniukus pas save namo žaisti kompiuterinių žaidimų. 2006 m. prokuroras išprievartavo tris 9, 12 ir 13 metų berniukus. Vėliau tyrėjai surinko įrodymų, kad pedofilas išniekino 10 vaikų.

Tyrėjai iki šiol skundžiasi, kad nuo pat pirmųjų tyrimo dienų susidūrė su sunkumais. S.Jermakovo viršininkas, vyriausiasis Kurilų rajono prokuroras, pradėjo vilkinti bylos nagrinėjimą ir ėmėsi teisinių žingsnių siekdamas, kad jo pavaldinys būtų paleistas į laisvę.

Pedofilo prokuroro byla vilkinama jau bemaž pusantrų metų. Mažamečių tėvai ragina Kurilų rajono prokuratūrą nekaišioti pagalių į savo kolegos bylos tyrimą, tačiau iki šiol visi jų prašymai atsimuša į abejingumo sieną.

Kovotojų kaukė buvo numesta

2006 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) nuskambėjo skandalas, į kurį buvo įsipainiojęs 52 metų Kongreso narys iš Floridos Markas Folis (Mark Foley). Įstatymų leidėjas turėjo atsistatydinti, kai buvo paviešinti jo iškrypėliški susirašinėjimo su nepilnamečiais berniukais tekstai.

Respublikonas M.Folis JAV Kongrese buvo laikomas kone karingiausiu kovotoju prieš vaikų tvirkinimą internete, jis ne kartą ragino savo kolegas numatyti griežtesnes bausmes virtualioje erdvėje siaučiantiems iškrypėliams. Ironiška, bet koją Kongreso nariui pakišo būtent internetas.

M.Folis pradėjo elektroniniu paštu susirašinėti su vienu 16-mečiu. Kongreso narys klausė nepilnamečio, kokios dovanos jis norėtų sulaukti per gimtadienį, prašė atsiųsti savo nuotrauką.

Įtartinas dėmesys netrukus peraugo į gašlius pasiūlymus. Susirašinėdamas su berniuku Kongreso narys išreiškė norą nurengti jį nuogai, prašė atsiųsti nepadorių nuotraukų. Nedviprasmiškų pokalbių turinys netrukus pasiekė žurnalistus. Ilgainiui pasirodė ir daugiau berniukų pranešimų, kad tas pats Kongreso narys tvirkino juos per internetą.

M.Folis pripažino savo nuodėmes, atsiprašė savo šeimos ir Floridos žmonių, o tada gėdingai pasitraukė iš Kongreso ir aktyvios partinės veiklos.

Kataro princas įkliuvo Čekijoje

Prieš ketverius metus visą Čekiją sudrebino Kataro princo Hamido Bin Abdulo Sani al Tanio (Hamid Bin Abdul Sani al-Thani) byla. Šalies prokurorams pavyko įrodyti, kad karališkosios šeimos atstovas buvo sukūręs tinklą sąvadautojų, kurie tiekė jam jaunas merginas.

Nuo 2001 iki 2004 m. sąvadautojos surado jam mažiausiai 16 jaunų merginų, iš kurių keturios net nebuvo sulaukusios penkiolikos metų. Teismas princui skyrė ne pačią griežčiausią bausmę - 2,5 metų kalėjimo.

Nubaudė griežtai

JAV Nacionalinio saugumo departamento atstovo spaudai pavaduotojui Brajanui Doiliui (Brian Doyle) liūdnai baigėsi susirašinėjimai su policijos pareigūne, kuri apsimetė esanti 14 metų mergaitė.

Pareigūnas per internetą susirado nebūtos mergaitės anketą ir pradėjo prie jos priekabiauti: pasakojo apie savo iškrypėliškas fantazijas, siuntė jai pornografinių filmų vaizdus ir reikalavo, kad mergaitė juos atkartotų, siūlė jai susitikti.

Teismo nuosprendis buvo griežtas: 56 metų pareigūnui buvo skirta net 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, kai išvys laisvę, B.Doilis bus 10 metų prižiūrimas specialių pareigūnų, kad nepakartotų savo nusikaltimų, o jo pavardė buvo įrašyta į seksualinių nusikaltėlių registrą.

Reakcija į “Arteko” skandalą

Šią savaitę Ukrainą sudrebino pedofilijos skandalas legendinėje vaikų stovykloje “Artekas”. Keli Ukrainos parlamentarai pranešė, kad gavo dviejų vaikų motinos skundą, kad jos nepilnamečiai vaikai buvo prievartaujami. Deputatai prabilo, kad nepilnamečius galėjo niekinti trys Parlamento nariai, stačiatikių dvasininkas ir mažiausiai penki “Arteko” vadovybės atstovai. Įvardijamos ir trijų įtariamų pedofilų parlamentarų pavardės: Viktoras Ukolovas, Sergejus Terechinas ir Ruslanas Bogdanas. Visi jie priklauso premjerės Julijos Tymošenko partijai.

Reakcija į pedofilijos skandalą “Arteke” buvo žaibiška. Ukrainos Parlamente jau įregistruota įstatymo pataisa, kurią priėmus pedofilams galima būtų taikyti cheminę kastraciją.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Buvusio pedofilo išpažintis: „Cheminė kastracija išgelbėjo mano gyvenimą“
Lietuvą krečiant pedofilijos skandalui, visuomenė svarsto, kaip apsisaugoti nuo lytinių nusikaltėlių. Šis klausimas ramybės neduoda ne tik lietuviams. Prancūzijos nacionalinė asamblėja šiuo metu nagrinėja įstatymo projektą, reglamentuojantį bausmes už pakartotinius lytinius nusikaltimus. Vienas svarbiausių pasiūlymų – cheminė kastracija. Šiuo metu ji Prancūzijoje yra savanoriška, bet po skaudaus įvykio, kai į laisvę išėjęs nusikaltėlis užpuolė ir nužudė bėgiką, prancūzai ragina gydymą padaryti privalomą.
Rugsėjo mėnesį Lenkijos Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį priverstinai taikyti cheminę kastraciją kai kuriems lytiniams nusikaltėliams.
Ką išgyvena tokį cheminę kastraciją patiriantys žmonės? Šis gydymas buvo taikomas 30 metų kanadiečiui Jesse'iui (vardas pakeistas), ir jis sutiko papasakoti savo istoriją BBC televizijai.
Jesse'io istorija
2004-aisiais mane nuteisė už lytinį išpuolį ir vaikų pornografijos laikymą. Maždaug 17 mėnesių buvau įkalintas. Tuo metu gulėjau gydymo centre, kur iš kitų pacientų sužinojau, kad mano problemą galima gydyti vaistais.
Mano gydytojas iš pradžių dvejojo, bet apsisprendė, kai pasakiau, kad mane kamuoja nepadorūs jausmai ir mintys apie savižudybę. Kai pasakai savo gydytojui, kad nusižudysi, jis tampa labai sukalbamas. Gydymą sudaro kas 4-6 savaites į klubą leidžiamos injekcijos. Tą galima atlikti bet kurioje ligoninėje.
Vaistai pradėjo visiškai veikti po šešių savaičių. Iš esmės jie beveik visiškai pašalina lytinį potraukį.
Seni instinktai
Vaistus pradėjau vartoti Kalėdų laikotarpiu ir pastebėjau, kad blogų minčių sumažėjo, o po kurio laiko jos išvis išnyko. Anksčiau žiūrėdamas televizorių aš fantazuodavau apie ten rodomus žmones. O dabar pastebėjau, kad žiūriu tą pačią laidą, bet nieko nevyksta.
Pamaniau, kad gydymas tikriausiai veikia, taigi nusprendžiau jį tęsti net ir išėjęs į laisvę. Ir poveikis jautėsi ne tik stebint veikėjus televizijoje. Jaučiau jį visur. Aš dar prisimenu savo ankstesnius instinktus. Jie buvo pakankamai vaizdingi. Bet paskutinį kartą juos jaučiau prieš penkerius metus ir labai džiaugiuosi, kad tos mintys mane paliko.
Vaistai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Aš nebesu tas pats žmogus, kuris buvau. Kai paskutinį kartą susitikau su savo lygtinio paleidimo pareigūne, peržvelgiau jos sukauptą mano bylą ir radau iškarpą iš laikraščio apie mano teismą.
Gerai prisimenu teismą ir jo smulkmenas. Bet dabar galvoju, kad teisiamųjų suole sėdėjęs žmogus buvau aš, bet kartu ir ne aš. To žmogaus nebėra, jis mirė ir nebesugrįš. Gydymas man taip padėjo, kad sunku net įsivaizduoti. Aš galėčiau nustoti vartoti vaistus ir, manau, kada nors nustosiu.
aš nuolat lankausi pas savo gydytoją, ir dabar mūsų planas – užmegzti sveikus santykius su savo amžiaus žmogumi, su kuriuo mane sietų bendri pomėgiai. Taip kaip daugybė žmonių visame pasaulyje daro kiekvieną dieną. Tikiu, kad jau sutikau tokią moterį, ir nekantrauju pamatyti, kaip klostysis mūsų draugystė.
Kartu su gydytoju nuspręsime, kada nustosiu vartoti vaistus, ir pažiūrėsime, kas bus. Ji dar nežino apie mano praeitį. Aš jai kada nors papasakosiu, galbūt padarysiu tai per kelis mėnesius. Vienas mano draugas, su kuriuo susipažinau gydymo centre, palaiko sveikus santykius jau trejus metus.
Kitą savaitę mudu susitiksime ir aš paklausiu, kaip jis pasipasakojo savo draugei. Aš tik noriu įsitikinti, kad ji – ta vienintelė, prieš atidarydamas tą skardinę su kirminais.
Tada aš jai pasakysiu, kokių ženklų saugotis. Paprašysiu, kad juos pastebėjusi, ji iškart mane perspėtų. Tada aš perspėsiu ir savo gydytoją.
Tuo metu, kai nusikaltau, dalis problemos buvo ta, kad neturėjau su kuo pasikalbėti ir kur kreiptis. Nežinojau, kad egzistuoja gydymas. Bijojau, kad jei kam nors pasipasakosiu, atsidursiu kalėjime net ir nieko nepadaręs.
Toks požiūris vyrauja tarp mano likimo žmonių, kol jie nesužino, kad galima gauti pagalbos. Jei ne gydymas, labai didelė tikimybė, kad dabar jau būčiau negyvas. Patekęs į kalėjimą galvojau apie savižudybę. Buvau viską suplanavęs iki mažiausių smulkmenų – pavyzdžiui, ką tą dieną valgysiu pusryčiams.
Visiškai kitoks jausmas dabar prisiminti praeitį ir pripažinti, kad esu pridirbęs bjaurių dalykų, bet nuo to laiko padariau neįtikėtiną pažangą savo gyvenime.
Antrasis šansas
Iš pradžių jaučiau pašalinius gydymo poveikius. Pavyzdžiui, skausmą keliuose, augantį svorį. Ir pats vaistas pakankamai brangus. Viena injekcija kainuoja maždaug 450 dolerių (apie 1000 litų). Gerai, kad mano sveikatos draudimo planas kompensuoja 90 proc. šių vaistų kainos.
Lankau paramos grupę, kurioje patirtimi dalinasi panašių problemų anksčiau turėję žmonės. Grupę sudaro apie 30 žmonių, mes susirenkame kartą per savaitę. Susitikimams vadovauja mano gydytojas, kuris yra nepaprastai geras šios srities specialistas.
Mes susėdame ratu ir kalbamės apie savo problemas. Jei man kyla klausimas, galiu jį pateikti grupei – ir pasimokyti iš šimto metų patirties, sukauptos patalpoje sėdinčių žmonių. Nė karto eidamas namo po grupės susitikimo nepagalvojau, kad veltui iššvaisčiau laiką.
Jei kas nors man pasakytų, kad keliu pernelyg didelę grėsmę būdamas laisvėje, pasiūlyčiau man atiduoti tą sumą, kuri reikalinga mano išlaikymui kalėjime, ir pasižadėčiau nekelti kojos iš namų. Labai mielai priimčiau 40 tūkst. dolerių per metus, sėdėčiau savo bute ir niekur neičiau.
Tačiau manau, kad visi nusipelno antro šanso. Amerikinė sistema - „užrakinkime juos ir išmeskime raktą“ - paprasčiausiai neveikia. Galų gale tenka juos išleisti.
Papildoma motyvacija
Sakoma, kad gali atvesti arklį prie vandens, bet negali priversti jį gerti. Jei bandai jėga priversti žmogų gydytis, jis priešinasi – o tai gali užkirsti kelią visiškam pagijimui. Manau, kad geresnė išeitis būtų valstybei sukurti paskatas, kad žmonės savo noru gydytųsi. Pavyzdžiui, ankstesnį paleidimą lygtinai arba švelnesnę priežiūrą.
Jei mane būtų privertę leistis injekcijas, galbūt rezultatas būtų toks pats, bet mano nusiteikimas būtų visiškai kitoks. Kai mane verčia ką nors daryti prieš mano valią, aš priešinuosi – manau, kad tokia reakcija labai dažna tarp nuo įstatymo bėgančių žmonių.
Jei viskas klostysis ne pagal planą, aš vėl pradėsiu vartoti vaistus. Bet tikiu, kad man pavyks susidoroti.
Per pastaruosius kelerius metus aš susikūriau neblogą gyvenimą, taigi dabar turiu daugiau ką prarasti nei anksčiau. Tai papildoma motyvacija stengtis nepaslysti. Jeigu vėl nusikalsčiau, tikriausiai keliaučiau į kalėjimą visam gyvenimui. Bet aš ten negrįšiu. Taip neatsitiks.

Karlas: Celibatas ir kastracija
Kalbant apie pastarojo meto įvykius, stebėtojui iš šalies galėtų susidaryti įspūdis, kad celibato idėja Lietuvoje tarsi tvyro ore, tiksliau eteryje. Niekas nebūtų labai nustebęs, jei, pavyzdžiui, Drąsius Kedys būtų ką nors iškastravęs.
Prisimename, kad kilus tarptautiniam skandalui dėl vadinamojo nepilnamečių apsaugos įstatymo, Kubilius, išreikšdamas krikščioniškojo konservatorių sparno (ar kojos ar kokio kito organo) nuotaikas, išsakė „bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimo“ idėją. Šią ir daugelį kitų tuomet išsakytų idėjų galima drąsiai vadinti fantastinėmis, tiesiog fantazijomis. Kadangi jų paskirtis yra dirginti jautrias vietas, siekiant tam tikro pasitenkinimo ar satisfakcijos, šias fantazijas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.
Kaip pažymėjo ekspertai, tos įstatymo pataisos ne tik negalėjo pasiekti savo tariamo tikslo, bet ir būtų sušvelninusios bausmes, numatomas už vaikų seksualinį išnaudojimą, jei būtų priimtos. Baudžiamoji atsakomybė būtų pakeista administracine. Todėl šias celibato idėjas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.
Tačiau daug įdomesnė mūsų kontekste yra ne Kubiliaus išreikšta masturbacinė fantazija apie bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimą, o kita, kiek vėliau suformuluota fantazija apie cheminę kastraciją. (Tai, kad ji virto įstatymu, niekaip nekeičia jos fantastinės esmės.)

Buvo pabrėžiama, kad cheminės kastracijos tikslas yra „nusplopinti geismą“. Ar verta priminti, kad būtent tokia per amžius buvo intymiausia ir sakraliausia daugelio autorių, rašiusių apie seksą ir celibatą svajonė: numalšinti geismą. Šią parlamentinę cheminės kastracijos idėją (beje, pavogtą iš lenkų) galime interpretuoti kaip pačią intensyviausią pastaruoju metu celibato idėjos raišką: šiuo atveju euforiją ir galbūt net sadomazochistinę ekstazę balsavusiems seimūnams užtikrino tai, kad cheminę kastraciją galima suvokti kaip celibatą su šimtaprocentine garantija. Paprasta kastracija tokios garantijos neteikia: tai liudija istorinis eunuchų – kastratų valstybės tarnautojų pavyzdys.
Šioje vietoje aš noriu pradėti skverbtis gylyn į celibato termino istorinės ir kultūrinės atminties archyvą. Celibato idėjos ir tradicijų ištakos glaudžiai susijusios su kastracija.
Evangelistas Matas cituoja skandalingą Jėzaus raginimą: „... yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ Ši evangelinė eunucho figūra tradiciškai buvo interpretuojama kaip skaistumo ir celibato simbolis. Tai kertasi su antikinėmis pažiūromis, kurios buvo itin nepalankios eunuchams kaip „trečiajam žmogaus tipui”, kuriam būdingas hiper-seksualumas ir moralinis silpnumas.
Kita vertus, daugybė šaltinių liudija, kad eunuchai buvo didžiai branginami tiek elito vyrų, tiek jų žmonų meilužiai. Krikščionybės apologetams teko išlieti nemažai prakaito, kad paverstų eunuchą vyriškosios askezės simboliu. Turint omenyje antikinį kontekstą Jėzaus raginimas pasidaryti eunuchais dėl dangaus karalystės skamba itin radikaliai. Be to, Jėzus, šiaip jau noriai gydantis ir taisantis visus pasitaikančius defektus ir net galintis prikelti mirusius, šiuo atveju neužsimena apie gydymo būtinybę ir nesiima jokios gydomosios operacijos, kuri padėtų eunuchams integruotis į normalią visuomenę. Priešingai: eunuchas yra iškeliamas sektinu pavyzdžiu ir virsta Dangaus karalystės simboliu.
Tačiau ankstyviesiems krikščionims toks Kristaus raginimas neatrodė nei bauginantis, nei neįprastas. Ritualinė kastracija buvo paplitusi ir dažna religinė praktika. Jėzus kvietė sekėjus imtis ritualinės kastracijos kaip būdo demonstruoti religinį atsidavimą ir ištikimybę. Šis ritualas kildinamas iš pačių ankstyviausių religingumo raiškos formų žmonijos istorijoje. Jis siejamas su kultu, įvardijamu kaip Didžiosios Motinos arba Dievų Motinos kultas.
Mitai pasakoja, kad Deivė pati iškastravo savo vyrą, kai sužinojo apie jo neištikimybę; jam mirtinai nukraujavus, kaprizingoji Deivė jį prikėlė iš mirusiųjų, bet paliko kastratu. Pagal kitą versiją, Deivės vyrą nužudė priešas ir, sudraskęs jo kūną į gabalus, išmetė į kosmosą. Vargšė Deivė ilgai rankiojo kosmoso platybėse išsibarsčiusius vyro palaikus, kol surado viską, išskyrus vieną dalį.
Ritualinė kastracija buvo pakankamai išplitusi ankstyvosiose krikščioniškose kongregacijose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Krikščioniška ritualinė kastracija buvo atliekama ne vieną šimtmetį ir ne tik tarp Gnostinių judėjimų dalyvių, bet ir ortodoksų stovyklose.
Trečiajame šimtmetyje suklestėję didieji asketiniai judėjimai, iš kurių išsirutuliojo monasticizmas ir celibato filosofija, savo gretose turėjo nemažai eunuchų. Daugelis vadinamųjų sinkretistinių judėjimų šventikų išsikastruodavo patys, savarankiškai. Jie vilkėjo moteriškus drabužius. Pats ritualas vykdavo pavasarį. Jis prasidėdavo ekstatišku, svaiginamu pasišventėlių šokiu. Tuomet kai kurie iš dalyvių griebdavo akmeniniį peilį ir išsikastruodavo. Nupjautas sėklides jie sviesdavo į namo duris, o tuose namuose gyvenančios moterys privalėdavo paduodti jiems drabužių, kuriais jie apsirengdavo. Tuomet prasidėdavo visuotinė liaudies šventė.
Vėlesnis Bažnyčios sprendimas kriminalizuoti eunuchus liudija ritualinės kastracijos išplitimo mastus. Alegorinė Jėzaus raginimo pasidaryti eunuchais interpretacija buvo reikalinga kovoje su šia praktika. Bažnyčios ideologai pasitelkė ne tik moralės filosofiją bet ir mediciną, kuri aiškino, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyro vyriškumui, kadangi sperma susidaro iš putų, kurios atsiranda užvirus kraujui. Todėl jau nuo II šimtmečio medicinos žinovai atkakliai laikėsi teorijos, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyrui ir piktnaudžiavimas juo lemia vitalinės vyriškumo esencijos netektį (nuostolį). Tai gana gudrus ėjimas, nes seksas čia skelbiamas grėsme siekiant tausoti ir saugoti vyriškumą. Tuo metu kastracija, aišku, reiškia neatitaisomą vyriškumo praradimą. Vyro uždaviniu tampa seksualinių impulsų valdymas. Taip gimė „vyriško eunucho“, t.y. save seksualiai tausojančio asketo idealas.
Ankstyvųjų krikščioniškų autorių tikslinė grupė, taikinys buvo jauni aristokratai, kuriems kastracija buvo pernelyg ekstremalus imperatyvas. Toks Origenas sugalvojo, kaip pasmerkti kastraciją kaip morališkai silpnesnį pasirinkimą: jis aiškino, kad tikras eunuchas yra ne tas, kuris atima iš savęs galimybę lytiškai santykiauti, o tas, kuris gali užgniaužti sekso troškimą (geismą). Nuo tada moteriški eunuchai buvo paversti atpirkimo ožiais.
Kas labiausiai nervino Bažnyčios tėvus, sužinome iš Šv. Augustino raštų, – autoriaus, kuris nemėgo vynioti žodžių į vatą: „kad ir kaip aiškintume jų šventines apeigas, ... moteriški vyrai yra prieštaravimas gamtai“. Augustiną ypač erzino tų šventikų lytinis neapibrėžtumas: „Kaip tik vakar šie sumoteriškėję vyrai ėjo gatvėmis suveltais plaukais, išbalintais veidais, atsipalaidavę kūnu, o jų eisena buvo moteriška“.
Šis aprašymas kažką primena. Taip, meilės paradus. Kaip yra pasakiusi Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje: „Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs“. Taigi jau ir pats celibatas yra degradacija kastracijos atžvilgiu, degradacija, kurios priežastis – silpnumas, baimė, valios ir atsidavimo stoka.
Asketizmo ir visiško susilaikymo – celibato – idealai formuojasi kaip kompromisas, išsisukinėjimas gavus šaukimą įrodyti visišką atsidavimą, taigi savotiškas dezertyravimas. Čia susiduriame su begaliniu regresu arba maniakiška celibato garantijų paieškos logika. Ritualinė kastracija buvo atmesta kaip nevisiškas atsidavimas; absoliutų pasišventimą garantuoja tik vidinis išsikastravimas – geismo suvaldymas.
Po nepilnų 2000 metų katalikiškiausia pasaulio tauta lenkai žengia naują žingsnį celibato evoliucijoje: cheminė kastracija yra ritualinės kastracijos ir geismo nuslopinimo kombinacija, realizuojanti celibatą su 100 procentų garantija.




Artūras Račas
Seimo pirmininkės komanda: tapatybės paieškos ir “lietuviška” demokratija
… Iš pradžių niekaip negalėjau suprast, kodėl vis neišeina iš galvos ta T.Dapkaus laida apie Lietuvos Seimą neva pasmerkusią Europos Parlamento rezoliuciją.
Juk nei P.Gražulis, nei V.Andriukaitis joje nepasakė nieko naujo. Nenustebino ir T.Dapkus - jis elgėsi taip pat, kaip ir sausio 13-osios interviu su S.Tamkevičiumi. Tai yra, pasirinko pašnekovus, kurie įgarsino jo poziciją, aiškiai priešišką homoseksualios orientacijos žmonėms ir nepakančią nuomonei, jog jie turi turėti tokias pat teises, kaip ir kiti įstatymų besilaikantys Lietuvos piliečiai.
Savo nuomonę apie tokią T.Dapkaus “žurnalistiką” jau esu išsakęs, tačiau ne tai nedavė man ramybės.
Ir net ne Seimo pirmininkės patarėjo L.Kasčiūno visiška nekompetencija ir viešai eteryje kalbamos nesąmonės. Nes atskirai paėmus, jos vertos ne ką didesnio dėmsio nei P.Gražulio ar K.Uokos manifestai.
Tačiau po kelių dienų suvokiau, kodėl vis prisimenu tą laidą. Prisiminiau D.Stanciko komentarą apie “liberalią diktatūrą” ir man dingtelėjo mintis, kad T.Dapkus, P.Gražulis, K.Uoka, L.Kasčiūnas ir D.Stancikas yra nesvarbūs tik vertinant juos atskirai.
Kartu jie rodo tendenciją, gal net būtų galima sakyti, politikos kryptį.
Ypač svarbūs šia prasme yra D.Stancikas ir L.Kasčiūnas. Pirmiausia, dėl užimamų pareigų – jie abu yra trečio pagal rangą valstybės pareigūno patarėjai, prisidedantys prie politikos ir viešosios nuomonės formavimo. Antra, jie abu yra pakankamai jauni, tai yra, iš esmės naujos, sovietmečio beveik nesugadintos, kartos atstovai.
Nepaisant to, jų viešai skelbiama demokratijos samprata verčia rimtai susimąstyti, o gal net susirūpinti.
Štai L.Kasčiūnas minėtoje T.Dapkaus laidoje aiškino, kad Europos Sąjunga susiduria su tapatybės problema. Įdomus pastebėjimas, ypač prisimenant tai, kad vos prieš kelerius metus, Lietuvai siekant narystės ES, buvo ypač akcentuojama, kad siekiama susigrąžinti savo europietišką tapatybę. Autobusai su šūkiu “būkime europiečiai” Vilniaus gatvėmis iki šiol, atrodo, važinėja.
Gali būti, kad nuo 2004 metų Lietuvoje daug kas pasikeitė. Įskaitant ir tapatybės siekius. Gal daug kas suvokė, kad ta mūsų tapatybė iš tiesų anaiptol ne europietiška.
Tada kokia?
L.Kasčiūnas aiškina, kad ES tapatybės stoką bando kompensuoti plėsdama žmogaus teises ir “pradeda vadinti žmogaus teisėmis tai, ko galbūt nereikėtų vadinti žmogaus teisėmis, pradedant gyvūnų teisėmis ir taip toliau”.
L.Kasčiūnas tiesiai neįardija, kas apima “taip toliau”, tačiau laidos tema ir visas kontekstas juk pakankamai aiškūs: šalia gyvūnų, Seimo pirmininkės patarėjo “taip toliau” apima ir homoseksualų teises.
Nes kaip jis pats toliau paaiškina, kad toks europinis teisių išplėtimo modelis skverbiasi į nacionalinių valstybių vidų ir susikerta su tų valstybių tradicijomis.
Kokios yra Lietuvos tradicijos toje pačioje laidoje, nuolankiai tylint T.Dapkui ir L.Kasčiūnui, labai gerai nušvietė P.Gražulis ir keletas klausytojų, o kadangi, kaip teigia L.Kasčiūnas ”Lietuva žino savo įsipareigojimus žmogaus teisėms, bet pati apsisprendžia, kada įstatymas prieštarauja ar neprieštarauja”, viskas lyg ir aišku: ES finansinę paramą Lietuva yra pasirengusi priimti, o štai tų “europinių” plečiamų žmogaus teisių, kuriomis maskuojamas tapatybės nebuvimas - ačiū nereikia.
Nes mes juk turime tapatybę ir tradicijas ir patys sprendžiame, ar ne? Ir joks Europos Parlamentas ar Europos Komisija mums nenurodinės. Juk, kaip nurodė L.Kasčiūnas, ir Lenkijai nenurodinėjo, kai ši priėmė pedofilų cheminės kastracijos įstatymą. Juk nėra skirtumo: gyvūnai, pedofilai ar žmonės su kitokia seksualine orientacija…
Svarbu tapatybė. Visa kita galima spręsti demokratiškai, tai yra, atsižvelgdami į daugumos nuomonę.
Kaip – paiškina kitas Seimo pirmininkės patarėjas D.Stancikas.
Pirmiausia, jis vadovaudamasis geriausiomis J.Stalino tradicijomis, primena, kad esame atsakingi ne tik už savo tėvų, bet ir senelių veiklą.
Stipru. Ir neabejotinai pagal lietuvišką tapatybę ir tradiciją. Juk pamename, kaip vos prieš keletą dešimtmečių buvo žiūrima į tremtinių vaikus, nekalbant jau KGB represuotų disidentų atžalas. Ką ten atžalas – visa giminė kentėdavo.
Vėliau D.Stancikas plėtoja “lietuviškos” tapatybės ir tradicijos teoriją, klausdamas, kodėl Lietuvos profsąjungos sugalvojo rengti mitingą būtent sausio 16-ąją? Jam tai rūpi, nes jo asmenine nuomone, rengti mitingą šią dieną yra “tiesiog šventvagiška”.
Nuomonė gerbtina. Kaip ir LKasčiūno pamąstymai apie gyvūnų teises.
Tačiau šioje vietoje man kyla paprastas klausimas: kodėl D.Stancikas nepagalvoja, kad, tai, kada profsąjungos nori surengti savo mitingą yra, atsiprašau, visiškai ne jo suknistas reikalas? Ir ne L.Kasčiūno, ir net ne Seimo pirmininkės I.Degutienės.
Teisę rengti mitingus profsąjungoms ir net A.Paleckio “Frontui” garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, nepriklausomai nuo to, ką D.Stancikas galvoja apie A.Paleckio senelį ar kokios yra jo vertybės.
Konstitucija nedraudžia rengti mitingus riaušių metinių proga, lygiai taip pat, kaip nedraudžia organizuoti homoseksualių žmonių eitynių ar rengti mitingą V.Landsbergio gimtadienio proga. Arba – skirtą A.Brazausko mirties metinėms paminėti.
Įdomiausia, kad ir D.Stancikas, kaip ir L.Kasčiūnas savo poziciją argumentuoja rašydamas žmogaus laisves kabutėse ir apeliuodamas į “vertybes”. Tuo lyg ir duodamas suprasti, kad A.Palekio ir kitų (gyvūnų) teisės Lietuvoje yra kitokios nei, pavyzdžiui, paties D.Stanciko.
Juokingiausia yra tai, kad Seimo pirmininko patarėjas, karštai aiškindamas, kodėl profsąjungoms nereikėtų leisti pareikšti savo nuomonės, kurios skiriasi nuo jo ”vertybių” apeliuoja į nuomonių įvairovę, žodžio laisvę, valdžios atvirumą.
Bet juoktis ilgai nesinori.
Nes Seimo pirmininkės patarėjų siūloma tapatybė ir lietuviškos demokratijos modelis stumia Lietuvą į užribį. Erdvę, kurioje teises ir laisvę reikšti savo nuomonę ilgainiui turės tik dauguma, išpažįstanti “tikrąsias” vertybes. Tokias, kurias išpažįsta D.Stancikas, L.Kasčiūnas, P.Gražulis ar S.Tamkevičius.
Mažuma, arba tie, kurių vertybės yra “netikros”, Seimo pirmininkės patarėjų siūlomame “lietuviškos” demokratijos modelyje galės savo teises įgyvendinti tik tada, kai D.Stancikas nuspręs, jog tai nėra “šventvagiška”, o L.Kasčiūnas pripažins, kad jos atitinka “lietuvišką” tapatybę ir tradicijas.
Juk negalima vadinti žmogaus teisėmis tai, kas yra tik gyvūnų, neturinčių tapatybės, teisės…

PEDOFILIJA: PRIEŽASTYS, PASEKMĖS IR GYDYMAS
Lietuvą kamuoja ne tik retrogradija, korupcija, bet ir pedofilija. Tai parodė Drąsiaus Kedžio ir Violetos N. galimai prievartautų dviejų mažamečių dukrų istorijos, paties D.Kedžio dingimas ir pedofilija bei sąvadavimu kaltinamų teisėjo Jono Furmanavičius ir Violetos N. nužudymas. Ne mažiau svarbi ir pačios pedofilijos bei taip vadinamos Kauno pedofilinės bylos tyrimo eiga bei jos nušvietimas žiniasklaidoje. Yra šiose istorijose daug nemokšiškumo, bet daug jose yra ir suinteresuotų pedofiliją bei orgijas slėpti ar jas užmesti ant kitų pečių, kaip tai Lietuvoje įprasta daryti. Tai labai mėgsta ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Čia žvilgtelėsime į pedofiliją Lietuvoje giliau. Į jos priežastis, pasekmes ir galimą gydymą. Kol kas, deja, Lietuvoje ieškoti iškrypimų, negalių ar krizių priežasčių ir jas šalinti nepriimta. Bet be jų pažinimo ir šalinimo, padėtis negerės.
PEDOFILIJOS APLINKYBĖS. Pradžioje žvilgtelėkime į "Delfi" 2009-11-11 straipsnį, kurio pavadinimas „Seimo komitetas: pedofilijos byla tirta nekompetentingai“ neatitinka turinio, nes straipsnyje iš esmės rašoma ne apie pedofilus ir jų teismą, o apie galimų pedofilų gynimą. Straipsnį reikėjo pavadinti „Seimas gina įtariamuosius pedofilija“, „Seimas pabara pedofilijos vilkintojus“ ir pan. "Delfi" nereikėtų bijoti ir klaidinti skaitytojų, nes tai gali patręšti dirvą pedofilijai Lietuvoje. Ligų išgydymui reikalingi faktai, tiesa, o ne interpretacijos ir priedangos. 2008-07-02 "Delfi" irgi pridengė Lietuvos valdžią ir persigandęs mano tiesaus komentaro apie Lietuvos klerikalų mokyklose, universitetuose, ligoninėse ir kitur žalą meditatorei, teismo įvertintą 110 tūkst. Lt., komentarą [3] ištrynė. Taip ne ravime, o veisiame piktžoles, kurios ir taip maitinasi mūsų syvais. Lietuvoje daug kur už retrogradijos ir korupcijos pamatysi sutaną. Ir seime, ir mokykloje, ir šeimoje. Galbūt atsilikimui kompensuoti, katalikai elektrikai iš meditatorių lupa už elektrą trečdaliu daugiau nei iš kunigų. Už kilovatvalandę - ne 30 centų, o 10 centų daugiau. Kodėl? Ar labai reikia katalikams pinigų, nes nemoka užsidirbti, ar nori sulyginti meditatorių buveines su žeme? Humaniška Europa taip nesielgia su katalikais ir katalikiška Lietuva. Kaip pavadinti šį plėšikavimą? Gal panašiai kaip Rusijoje įvesti įteisintą sąvoką "ribota korupcija"? Ribota regioninė katalikiška korupcija?


Aukos senelė už mažamečio, kunigo
išprievartauto anūko gynimą katalikų
bendruomenės buvo pasmerkta ir atstumta.
Pagal BBC filmą „Sex Crimes and the Vatican“
Lietuvos valdžia savo dvasia ypač orientuojasi į JAV ir Airiją, į šalis, kuriose pedofilija yra masinis reiškinys. Istorija kartojasi. Jose apie pedofiliją nesugebėjo prabilti jų tėvai, ir tuo labiau valstybinės institucijos ar vaikų globėjai, o prakalbo tik jau pačios suaugusios pedofilų aukos (Pvz., "Kauno diena", 2009-10-24, BBC filmas „Sex Crimes and the Vatican“ [4] ar Lionsgate filmas „Deliver Us From Evil“). Prabilo ir tik tuomet, kai pedofilijos aukų jau buvo tūkstančiai, jos užaugo, subrendo susitikimui su visuomenės jiems primetama gėda ir savo skausmu, ir susibūrė nenutildomai.
Pagal "Kauno dieną", nuo praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio iki 2002 m. JAV katalikų kunigus lytiniu išnaudojimu apkaltino 10 667 žmonės. 2007 m. dėl seksualinio išnaudojimo buvo įteikti dar 689 pareiškimai. Iki 2008 m. balandžio JAV katalikų bažnyčia kunigų pedofilų aukoms už padarytą žalą buvo sumokėjusi 2 mlrd. dolerių (apie 4,6 mlrd. litų). Išmokų suma aukoms Airijoje, kurioje gyventojų yra tik šiek tiek daugiau nei Lietuvoje, gali žymiai viršyti 6,9 mlrd. litų. Daugiau kaip 2 tūkst. Airijos žmonių jau patvirtino, kad vaikystėje patyrė fizinę ir seksualinę prievartą katalikiškose institucijose, įskaitant mokyklas bei prieglaudas. Airijos pedofilijos tyrimo Komisija nustatė, kad jose vykusi seksualinė prievarta buvo žinoma bažnyčios vadovams, bet jie ją slėpė.
Pagal Lionsgate filmą, kunigų seksualinę prievartą vien JAV patyrė per 100 000 vaikų. O ekspertai teigia, kad keturiskart tiek aukų niekada nepranešė apie pedofiliją.
Mylimiausiose Lietuvos pasaulietinės ir bažnytinės valdžios šalyse JAV ir Airijoje gyvena per paskutiniuosius 50 metų dešimtys tūkstančių suluošintų pedofilų aukų ir jiems jau išmokami milijardai dolerių ir eurų. Pastaruosius keletą metų naujai atsiliepia dar tūkstančiai aukų ir jiems jau ruošiami nauji milijardai dolerių ir eurų. Tačiau tai tik dalinis pasekmių šalinimas. Neužtenka taisyti grindis, kai stogas kiauras. Grindų taisymas neužtaisius stogo yra bevertis darbas, kokį dabar ir dirba Lietuvos teisėtvarka, dalis žiniasklaidos ir politikai.


Nors šio Brazilijos katalikų kunigo Tarcisio Tadeu
Spricigo pedofilija bažnytinei valdžiai buvo
žinoma, jis tik buvo kilnojamas iš vienos
parapijos į kitą. Tokia yra šio metu esančio
popiežiumi Benedikto XVI iki popiežiavimo
paruošta Vatikano strategija bauginti
ir bausti aukas bei slėpti pedofilus.
Pagal BBC filmą „Sex Crimes and the Vatican“



PEDOFILIJOS PRIEŽASTYS. Faktai rodo, kad Airijoje ir JAV pagrindiniai pedofilai kilę ne iš teisėjų, prokurorų, menininkų, politikų, kitokių profesijų ar neišsilavinusių asmenų tarpo, nes jie gali numalšinti sekso troškulį natūraliomis sąlygomis. Jie neveidmainiaudami gali tuoktis, seksuoti su žmonomis, meilužėmis, draugais ir net mylėtis. Jiems jei ir reikia pedofilijos, tai dažniausiai tik iškrypusių sąlyginių refleksų patenkinimui. Žiūrint į pedofilus, reikėtų turėti omenyje, kad nemaža jų dalis yra ankstesnių pedofilų ar pedofiliškos visuomenės aukos. Todėl pedofiliškos pakraipos asmenis reikėtų kuo greičiau kviesti registruotis ir sudaryti sąlygas apsivalymui, transformacijai ir išsigydymui. Padariusiems nusikalstamas pedofilines veikas, bet užsiregistravusiems asmenims, dėl nuoširdaus jų bandymo ištaisyti savo klaidas ir nusikaltimus, reikėtų taikyti mažesnes bausmes. Fizinis, psichologinis ir dvasinis apsivalymas ir gydymasis pedofilinių polinkių asmenims turėtų būti pažangus. Apmaudu, bet to dvasiškai atsilikusioje Lietuvoje nėra.
Nuo pat sovietinės okupacijos pabaigos Lietuva nuėjo oligarchijos ir klerikalizmo keliu. Tai negerai. Bet kita vertus, yra ir gera sovietinės okupacijos pusė, nes maždaug nuo 1950 metų Lietuvoje, kitaip nei Airijoje ar JAV, Lietuvoje nebuvo klerikalizmo. Vadinasi ir masinės pedofilijos, kokia


Kunigas vedė savo pedofilijos aukų dienoraštį,
kuriame nurodydavo aukos šeimyninę padėtį,
lytį, amžių, kitas reikšmingas detales.
Pagal BBC filmą „Sex Crimes and the Vatican“
buvo Airijoje, JAV ir kitose klerikalinėse šalyse, pasekmių Lietuvoje neturėsime. Todėl svarbu, kad ji neišsikerotų dabar.
Pedofilija negimsta natūraliomis sąlygomis. Nėra gyvūnų pedofilų, arba jų yra negirdėtai mažai. Pedofilijai gimti reikia veidmainiavimo ir savo natūralios prigimties atmetimo – emocinės, ypač seksualinės energijos slopinimo.
Pedofilija yra baisi visuomenės negalia ir korumpuotų šalių, represuojančių seksualinę energiją bei seksą, dvasinė liga. Pedofilijos faktai ir įžvalga rodo, kad jos šaknys yra nemokšiškume, seksualinės energijos slopinime. Kuo daugiau asmuo ją slopina, tuo labiau jis iškrypsta, prisidaro žalos. Kaip ir baimės ar pykčio slopinime. Tai nepadeda, o tik dar labiau sužaloja žmogų. Ligą įvaro giliau.
Pedofilija yra didelio tikėjimo ir gudrus asmenų, represavusių savo seksualinę energiją, išradimas. Tai represavusių savo seksualinę energiją dėl negalios, dėl per žemo sąmoningumo ją transformuoti, tikinčiųjų išradimas. Kas daugiausiai slopina seksualinę energiją ir ją kaltina? Kas seksualinę energiją, kaip ir pyktį, priskiria piktajai dvasiai, velniui? Kas ją atmeta, bando paneigti, bet apie ją nieko nežino? Kas net neskiria sekso ir seksualinės energijos? Pirmiausiai iškyla kunigų žodžiai ir veidai. Štai raganų medžioklės patriarchas Lietuvoje vienuolis ir kunigas Arūnas Peškaitis, anksčiau kontroliavęs naujų religinių bendruomenių registraciją Lietuvoje, net nežino, kas apskritai yra energija. Todėl jis nieko nesupranta ir apie seksualinės energijos transformaciją. Kaip ir katalikai bei, deja, sprendžiant pagal priimamus įstatymus, dabartinio Seimo dauguma. Kita vertus, Pasaulinė sveikatos organizacija pripažįsta, kad seksualinė energija yra pozityvi gyvenimo energija. Bet iš tikrųjų joje yra dar daug daugiau. Joje yra neišmatuojamos sveikatos, meilės, kūrybos ir palaimos galimybės. Bet tik tiems, kurie jos neslopina, o inteligentiškai išreiškia ir transformuoja. Įsisenėjusio seksualinio


Šis maloniai kunigo apkabintas berniukas
Brazilijoje buvo išprievartautas 2002 m.,
būtent tuo metu, kai jau buvo iškilusi viešumon
masinė Airijos ir JAV kunigų pedofilija. Berniukas
norėjo nusižudyti. Galiausiai kunigas buvo įkalintas
15 m. Pagal BBC filmą „Sex Crimes and the Vatican“
nemokšiškumo ir iškrypusio sekso aukos yra visų pirma katalikų kunigai, kurie nei gali tuoktis, nei net negali susipažinti su šios egzistencinės energijos prigimtimi, palaimingu poveikiu ir taikymu. Įžadai neseksuoti veikia panašiai, kaip ir įžadai nesituštinti. Štai kodėl JAV ir Airijoje didžioji pedofilų dalis yra katalikų kunigai. Galima numatyti, kad Lietuvoje padėtis panašėja į pedofiliškų katalikiškų šalių situaciją prieš keliasdešimt metų, kai kunigų ir valdžios nurodymais seksualinė energija ir seksas žodžiais bei įstatymais buvo slopinami, varomi į pogrindį, o pratrūkdavo, kai kunigas nulipdavo iš sakyklos ar žmogus – iš tribūnos. Tiesiog seksualinis laisvumas, o greičiau - dėl nemokšiškumo ir veidmainystės - palaidumas, ateiti į Lietuvą keliomis dešimtimis metų vėluoja.
Kai pradėjo kalbėti JAV, Airijos, Brazilijos pedofilų aukos, ne pagal anuometinę ir dabartinę spaudą ar nacionalinę televiziją, o realybėje, paaiškėjo, kad kitų profesijų asmenys pedofilai sudaro mažumą.
Dar viena stulbinanti aplinkybė yra ta, kad Lietuvoje yra gainiojamų ir nuteistų pedofilų, bet jie ne kunigai. Ir nėra nuteistų kunigų, nors pagal JAV, Airijos ir kitų pasaulio šalių pedofilų išaiškėjusias profesijas, pedofilų tarp kunigų yra daugiausiai. Nė vienai profesinei organizacijai nebuvo iškelti masiniai


Vietoj tiesos sakymo, apsimelavęs [5]
kardinolas A.J.Bačkis pasirenka
ostijos magiją. Lietuvos televizija,
dar neseniai propagavusi kunigų
vyngėrystę per mišias, dabar
pradėjo gėdytis ir ją slėpti
pedofiliniai kaltinimai. Tai rodo, kad pagal profesiją pedofiliškiausia yra kunigų profesija. Pastaruoju metu tai ryškėja ir Lietuvoje, nors valdžia ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija tai nutyli ar net slepia.
Kunigai yra pedofilų rizikos grupėje. Dėl to, kad nuslėptų savo seksualinius iškrypimus, kunigai daug kalba apie seksavimo, net apie mylėjimosi nuodėmę, blogumą, apie kurį jie nieko nežino, ir puola pažangius žmones, sveikas ir pažangias pasaulietines ir dvasines bendruomenes. Matyt, kad neatitrauktų vaikų ir jaunimo nuo pedofiliškiausio tikėjimo, kuris prasideda melu apie neva prigimtinę seksualinę mirtiną nuodėmę. Kad paskui galėtų pateisinti neva nuodėmių atleidimą ir išganymą. Padaryti tai, kas nei įmanoma, nei reikalinga. Kas iš tikrųjų trukdo ir niekada neatsitiko. Niekas taip gerai neišlaisvina, kaip meilė ir tiesa.
Ar Lietuvos valdžia yra natūrali ir sveika, ar fiziškai ir dvasiškai susijusi su pedofilais, parodys pedofilinių bylų sprendimai. Kita vertus, Lietuvos valdžios seksualinis nemokšiškumas yra akivaizdus, nes jie nė karto net nepasiteiravo apie pedofilijos priežastis ir galimą jų šalinimą. Ar gali sėkmingai pašalinti pasekmes, nepažinęs priežasčių? Trumparegiškumas - Lietuvos nelaimė.


PEDOFILIJOS JĖGA IR GYDYMAS. Katalikų kunigai klauso vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų išpažinčių. Jos irgi veikia. Jie apytikriai žino ir pedofilijos būdus, vietas, mastus. Kunigai klauso ir spec. tarnybų vadovų, ministrų, premjerų išpažintis. Išpažintys, sudėjus jas su saugumo ir spec. tarnybų informacija tampa didele jėga. Sunku tokia jėga nepasinaudoti. Tuo labiau, kai suteneriai gali uždirbti didelius pinigus. Ir sunku nuo pedofilinės jėgos apsiginti. Tuo labiau vaikams ir pavieniams tėvams. Airijos ir JAV kunigai kūne ir dvasioje būdami kartu su valdžia nesugebėjo susilaikyti nuo pedofilinės jėgos ir ja nepasinaudoti. Atvirkščiai, jie puikiai ja pasinaudojo.
Apie masinius kunigų ir valdžios pedofilinius nusikaltimus visuomenė sužinojo tik praėjus keliasdešimčiai metų. Ar ir Lietuvoje istorija pasikartos? Jei tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje retrogradija, veidmainystė ir korupcija yra giliai ir masiškai įleidusi šaknis visose srityse, bus sąlygos, tai slopintojai pedofilija tikrai pasinaudos.
Seksualinė energija neseka tradicijomis ir dievais. Greičiau tradiciniai tikėjimai ir dievai ja seka ir jos bijo. Seksualinės energijos beveik netransformuoja tikėjimas ir mintis. Dar sunkiau transformuoti iškrypusią seksualinę energiją. Pedofilinei jėgai net pavienių teisėjų, prokurorų ir pedofilų aukų bei jų tėvų nužudymai įmanomi. O pedofiliškų bylų išaiškinimai beveik neįmanomi. Nebent pedofilas nebūtų pedofilinės sistemos narys. Arba pedofilijos šaknų ir vaistų ieškos žymi visuomenės dalis.


Meditacija Tailando karalių sode
Šiandien Lietuvoje valdžia pedofilų ieško panašiai kaip ir CŽV kalėjimų. Geriausiu atveju su dideliu suvėlinimu kyšteli nosį ten, kur užsieniečiai baksteli pirštu. Jau greičiau valdžia ir kunigai elgiasi kaip buvę Lietuvos prezidentai A.Brazauskas ir V.Adamkus. Seksą ir sektas mato ten, kur jų nėra, ir nemato pedofilizmo net po nosimi. Panašiai katalikiški ar oligarchiniai Lietuvos valdininkai elgiasi ir su korupcija, politine bei dvasine prostitucija ir diskriminacija. Tai gėdingo Lietuvos valdžios fizinio ir dvasinio suartėjimo su katalikybe ir JAV pasekmė. Neseniai vieni Lietuvą pardavė Vatikanui ir Marijai, kiti – JAV ir oligarchams. Žadėjo gerovę ir laimę. O kas atsitiko? Kas ir turėjo atsitikti. Retrogradija ir korupcija. Šis dvasinis parsidavinėjimas Lietuvoje visuomet buvo. Bet jis įgavo naujos jėgos šaltojo karo, vėliau sovietų Sąjungos griuvimo laikais. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir katalikų popiežius Jonas Paulius II specialiai sutarė slopinti ir naikinti komunizmą bei naują pažangią dvasią. Tai sukėlė rugsėjo 11 įvykius ir naują smurto bei slaptų CŽV kalėjimų bangą. Tai tuo pačiu neleido nei atsitiesti, nei išreikšti skausmo pedofilų aukoms. Dėl to į pasąmonę, į nepripažinimą nustumta pedofilija pradėjo įsišaknyti naujose šalyse, naujose vietose. Augo aukų skaičius Lenkijoje, Brazilijoje, Austrijoje, Australijoje, Kanadoje, Italijoje, Airijoje, JAV, Lietuvoje... Nešalinama piktžolė ir negydoma liga dauginasi.
Pedofiliją, korupciją ir kitas dvasines ligas šalinkime pasiremdami humaniška žmonijos patirtimi, gamtos ir dvasios mokslu. Tik humaniškumas ir meilė jas išgydys. Su žaizda negalima kovoti. Jos negalima išmesti, paslėpti ar tiesiog nematyti. Tuomet ji gilėja, didėja. Kaip ir piktžolė. Tokias dvasines ligas, kaip pedofilija ir korupcija, galima tik išgydyti.
Ar esame humaniški, rodo ne idėjos, tikslai ar šūkiai, su kuriais einame į mitingus ar sakome iš ekranų, o priemonės, kurias taikome, kiekvienas mūsų elgesys.


Meditacijos "Be dimensijos" momentas
Geriausiai pedofilijos priežasčių šalinimui ir pasekmių gydymui tinka meditacija. Pagal pačią prigimtį meditacija yra natūraliausia ir pažangiausia dvasios gydymo ir augimo priemonė. Ji neišmatuojamai atpalaiduoja ir iš vidaus sudaro sąlygas žmogaus balansui, harmonijai. Žinia, meditacija neturi nieko bendra nei su Dievu, nei su tikėjimu. Tai kaip sveikata, evoliucija, džiaugsmas, laimė, žinios. Keičia žinios ir jų taikymas. Todėl natūralu, kad meditacijos reikia mokykloms, kolegijoms, universitetams. Visiems žmonėms, nes ji inteligentiškai padeda pamatyti negalių ir nelaimių šaknis ir jas humaniškai šalinti, gydyti.
Kita vertus, homofobai, pedofilai, daugelis senų represyvių tikėjimų narių ir vadų, kurie neturi jokio supratimo nei apie mylėjimąsi, nei apie meditaciją, yra ir bus prieš pliuralizmą, toleranciją, meditaciją mokyklose ir visose kitose švietimo srityse. Tačiau nebijokime, mokykimės ir kuo mažiau klyskime. Kūno ir sąmonės evoliucija nuolat vyksta ir randa naujus kelius. Prie to galime prisidėti ir mes. Sąmoningi Žemės, o gal ir sąmoningiausi visos Visatos individai – žmonės. Aukime ne tik fiziškai ir ekonomiškai, bet ir dvasiškai. Tuomet iš bet kokios ligos ir skausmo išeisime gražesni ir sveikesni, laimingesni ir laisvesni. Ir dvasiškai pažangesni.

Prembuda, 2009-11-12

Radau truputi informacijos sia tema

Nu ir kantryb4 pas motereles copy/paste - as nezinau ar skaito kas visa tai. Gal uztektu poros nuorodu-nebutina publikuoti vos ne kursinius darbus
Merginos, gal susiraskit kur savanoriu darbus, slaugant ligonius ar kokioj labdarinej nepelno siekiancioj organizacijos-tuomet jusu triusas ir energija nesieikvos veltui. Kaip sakant, ne norais o darbais!

Na taip tikrai, paprasčiausios nuorodos labiau patrauktų skaitytoją, nei į vieną vietą suplakti kilometriniai tekstai..