Knygos, knygos, knygos...

Kur jau čia su mumis pajuokausi? Greitai viską suseksim

Nagi, tokių tikrai turėtų būti...
Iki galo nenurašiau, gal dar kada pabandysiu, bet iš rimtesnių, pripažintų rašytojų labai sunkiai man sekėsi pažintis su Naguib Mahfouz kūryba (egiptietis Nobelio premijos laureatas), nuvylė Saramago "Aklumas", nesugebėjo sudominti Mika Waltari.
Beje, ponia Wasmo man irgi nelimpa. Perskaičiau aš Dinos trilogiją pažiovaudama ir prie jos knygų niekad nebegrįžau.
Isabel Allende tež labai abejingai nužvelgiu knygų lentynose.
Ir dar viena visų bet ne mano meilė - Haruki Murakami.

Tu nepyk, bet tas tavo "dar taip neseniai baigiau mokyklą" viską ir pasako - nutolsi nuo tos mokyklos, mažiau svarbu viskas atrodys, net ir populiarumas .
Papildyta:

Smagi idėja, bet jau po dviejų dienų tos knygos nebebus įmanoma paimti į rankas

o su kokia darbuotoja iš AL susirašinėjat? vieną pažįstu gal su ja

tai ar susitikot, panos???? kiba susimuset, kad nepasakojat nieko



eik tu sau, nu jega


Stikliuk, dabar taip staigiai sove i galva kaip nuvylusios: Allende Dvasiu namai, Grange Miserere.

Sidro namu taisykles ir man viena paciausiu knygu

Besiblaskydama nuo vienos prie kitos knygos paemiau seniai is Pukio pirkta K. Ekman Ivykiai prie vandenu. Bandziau as ja ne karta skaityt, bet taip sunkiai sekesi isitraukt (stilius nera visai toks "lengvas", kaip man pasirode), tai siandien perlauziau as ja, ir taip jau neblogai isivaziavau

Simona Petronytė

zinoma, kad susitikom pasedejom, kaip visada, 5 val. pasiplepedamos, o susimust - nespejom, neradom del ko

ne ta

Aha, idėja tikrai gera, tik kaži kaip seksis jai gyvuoti

saunuoles

laba.

žiūriu, vėl apie AL rašėt, tai suskubau pasitikrinti el. paštą. Tai viena knyga jau išsiųsta šiandien, kitą siųs kitą savaitę. Kaip suviliojo su Džeine Eir reiks stengtis


dabar greitai neprisiminsiu visų nuvylusių, bet Rugiuose prie bedugnės tikrai yra tarp jų.

Savaitgalį šią knygą buvau atidėjusi į šalį, bet šiandien vėl prie jos prisėdau ir pabaigiau skaityti. Esu lyg šiol skaičiusi keletą šio rašytojo knygų (,,Kerė”, ,,Šimtmečio audra”, ,,Švytėjimas”, ,,Žalioji mylia”, ,,Mizerė”) ir, kadangi paskutiniu metu pajusdavau norą paskaityti kokį nors S. King’o romaną, pasiėmiau šį- ,,Purpurinę Rozą” (pažymėta 22 skaičiuku).

Romano centre- moteris, Roza, keturiolika metų kentėjusi vyro smurtą, galiausiai kone spontaniškai sumaniusi pabėgti iš namų. O netrukus, kaip ji iš karto ir numanė, jos vyras pasiryžta ją surasti…

Man vyras, mušantis moterį,yra ne vyras, apskritai, smurtaujantys žmonės man nesukelia jokių teigiamų jausmų, tad nuo pat pradžių Rozos vyrui pajutau antipatiją. Greitai išaiškėja įvairios praeities detalės, kurios padeda suvokti, kad jis- ne itin sveiko proto, greitai susierzinantis ir jo mėgstama smurto rūšis- kandžiojimas. Tarsi koks vampyras. Be abejo, paaiškėja ir tokio elgesio priežastis (tik ar ji pateisina visus jo veiksmus?). Tuo tarpu Roza- visiška priešingybė, užguita vyro, dienų dienas tūnanti namuose ir kasdien kenčianti inkstus apėmusius skausmus- jos vyras mėgdavo trankyti juos, nes aplinkiniai nematys to pasėkmių, kaip pvz. : mėlynės po akimi. Nesuprantu, kodėl ji nepagalvojo jo palikti žymiai anksčiau- dar prieš vestuves.

Tai štai, ji pabėga, o jis pradeda vytis. Nuo pat pradžių troškau, kad būtų gera pabaiga, nesvarbu, kokia nusaldinta ji bebūtų- ko jau dažniausiai nelabai mėgstu. Ar sulaukiau, nesakysiu.

O pati knyga- pilna įtampos, įtraukianti. Nebuvo sunku susitapatinti su pagr. heroje, pajausti kylančią paniką ar grėsmę- ką jau ką, bet S. King sugeba įtikinamai parašyti. Pradžioje maniau, kad rašytojas mėgins šiurpulius sukelti būtent psichologiškai, bet, atsiradus Purpurinei Rozai (jei skaitysit knygą, suprasit apie ką aš), fantastikos pamažu ėmė daugėti. Šiaip jau nesikratau fantastinių dalykų, bet bent jau man visai jų nereikėjo šioje knygoje. Jie tiesiog netiko. Manau, įtampai sukelti visiškai pakako to nuolatinio ,,jis tuoj pasirodys” jausmo. Pliusą dedu už tai, kad aprašomi ne tik Rozos, bet ir jos vyro jausmai bei veiksmai. Įdomu, ką tuo pačiu metu mąsto, ką galvoja ir kaip vertina situaciją tiek vienas, tiek kitas. Pabaiga, kad ir ne itin įspūdinga, bet man patiko.

Rekomenduoju S. Kingo, fantastikos mėgėjams.



dabar imsiu Picoult Namų taisykles.

Aš ir gavau dar vieną laišką iš jos, tai vieną knygą gausiu šią savaitę, o kitą knygą tik kitą
Na reiks stengtis, bet kadangi aš nemokša atsiliepimų rašyme, tai bus ojojoj

Mane ir ta Džeinė Eir vilioja labai

Tai man butent tai irgi ir buvo knygos minusas,bet siaip skaitesi ji,negaliu nurasyti visai jau prie nevykusiu,nes idomu buvo suzinoti,kaip baigsis Bet tikrai pritariu,kad geresniu knygu pilna,ir jei jos neturit,tai galit ir nepirkt,tikrai nieko neprarasit


Brigitte Aubert "Mirtis is misko",
David Baldacci "Zaidimas su laiku",
Simon Beckett "Mirties chemija",
Mark.T.Sullivan "Apsivalymo ritualas",
Karen Alvtegen knygos ir Jo Nesbø knygos...aj daug ju visokiu,tik skaityt laiko maza