Knygos, knygos, knygos...

bus labai įdomi tavo nuomonė, nes mes su caralaite kiek diskutavom apie šią knygą, tai įdomu kaip tau ji pasirodys.

Ingėnai, su TAVO diena

Dovanoju knygų krūva


Ir .. dar knygų, vistiek greit skaitai

Nesutinku Hitklifas forever Tai yra norėjau pasakyti, kad man Vėtrų kalnas pati pačiausia ir romantiškiausia anglų klasikos meilės istorija Nors ir "Puikybė ir prietarai" kone lygiavertis konkurentas

Ingėnai, su gimtadieniu!!!!

Aš ir nesakau, kad jūs turite su manimi sutikti, bet čia ne mano vienos tokia nuomone. Kritikai taip pat Džeine Eir vadina vieną gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje...
Papildyta:
Ingėnai su gimtadieniu

Visiškai sutinku, kad viena gražiausių Bet ne pati gražiausia Aišku, kiekvienai savas Darsis, Ročesteris, Kiamranas ar Hitklifas

Laba ryta,

po kokio desimtmecio paemiau i rankas kadaise labai prilipusia S. Kubelka. Tos jos knygos dar nebuvau skaicius, o Ingenas sake, kad man galetu patikti Persproges korsetas.
Papildyta:

O va esminio dalyko tai nebuciau atgaminus
Papildyta:

duokdie duokdie. By tik nepagalvotu, kad tuntais grazinu neskaicius (nors ir taip juk buna ).

Labas



Ačiū







Labai ačiū, mergaitės, už sveikinimus


Įkišiu ir aš savo trigrašį į šią man gan įdomią diskusiją Paauglystėje labai patiko "Džeinės Eir" ir "Čiauškutės" ekranizacijos (ir knygos). Austen knygos ekranizaciją pirmą kartą pamačiau prieš keletą metų , vėliau perskaičiau ir knygą. "Vėtrų kalną" skaičiau visai neseniai (jos ekranizacijos, jeigu tokia yra, nesu mačiusi). Taigi iš visų keturių minimų personažų (ir istorijų) pirmenybę pati be menkiausios abejonės teikiu tik Austen romanui "Puikybė ir prietarai" bei jos Darsiui (šiame romane man patys įdomiausi, artimiausi personažų charakteriai).

Ingenas islindo

Jei manes paklaustu, kokia man meiles istorija pati pati, as sakyciau, kad Giuntekino Ciauskute. Pirma karta ekranizacija maciau dar vaikysteje - atsimenu, ziurejau su mama ir menkai ka ten supratau, bet uzteko man ten ir siurpo, ir mistikos, ir paslapties, ir intrigos, o jau muzika... Paskui, kai tik rodydavo, ziuredavau ir ziuredavau...O jau knyga kiek kartu skaiciau... ech Kazkokia magiska trauka turi ta visa istorija.. Aisku, galbut toks stiprus ispudis butent del to, kad nuo vaikystes itrauke...

O antroj vietoj butu M. Szabo Stirna.

Aš jau gavau AL knygas Kaip smagu rasti dar raštelį su gražių įspūdžių skaitant linkėjimais Jaučiu pradėsiu skaityti kaip tapti kale
Esu sudiėjus knygų kruvą, kurią šiemet turiu perskaityt

Sveiki :}

Kažkaip nesisekė sugalvoti rimto atsiliepimo Isabel Abedi "Lučianas"

Pasakysiu paslaptį… Dažnai būna taip, kad aš knygą renkuosi pagal viršelį, na gerai gerai, paskaitau ir anotaciją, bet nebūtinai visą. Ir su šia knyga taip buvo, bet nenusivyliau nei trupučio. Viršelis man labai patiko, neperkrautas ir leidžia man susidaryti nuomonę tokią kokią noriu, apie veikėjus, neperša kaip jie turi atrodyti, ir mano galvoje jie gali gimti tokie kokių noriu aš.

Man patinka, kai imdama knygą į rankas nieko iš jos nesitikiu, bet gaunu labai daug. Taip buvo ir su „Lučianu“. Sąmoningai vengiau visų atsiliepimų apie šią knygą, kad pati galėčiau susidaryti nuomonę apie ją. Ir ką galiu pasakyti…vau.

„Lučianas“ viena iš labiausiai prikaustančių dėmesį knygų. Nežinau kodėl, bet sunku padėti ją į šalį kai pradedi skaityti. Istorija atrodo paprasta, tačiau ji tikrai tokia nėra. Dviejų jaunų žmonių (na gerai, ne visi jie žmonės) ,meilės istorija. Kaip sakoma žodžiais esančiais viršelyje, netgi Didinga Meilės Istorija.

Rebeka –paprasta mokinė, turinti nemažai draugų, tėvus (mama lesbietė ir gyvena su drauge Vokietijoje, o tėtis su naująja žmona Amerikoje) ir vaikiną. Vieną trečiadienio vakarą ji krūtinėje pajaučia keistą jausmą ir tada pasirodo Lučianas (tuo metu jis dar neturėjo vardo, buvo tiesiog nepažįstamasis), kuris sapnuoja Rebeką, jos praeitį ir ateitį. Taip prasideda ši graži ir didelį skausmą kelianti jų Meilės istorija.

Istorijos pabaigą man truputį nepatiko, tačiau ir ji skaniai susiskaitė. Dabar labai norėčiau pasiimti kitas šios autorės knygas ir perskaityti. Gal daug ką praradau, nes prieš „Lučianą“ nieko nebuvau girdėjusi apie šią autorę.
Tikėtina, kad knyga kaip ši, galėtų nurungti ir visų taip mėgstamą „Saulėlydį“.

Ingenai, su gimtuku

Man Ciauskute irgi kazkokia magiska knyga, tokia uzburianti ir sukelianti siltus jausmus vien pagalvojus apie ja nors apie ja tesuzinojau pries puse metu bet vel noriu skaityti, tikrai labai grazi istorija

Su gimtadieniu, Ingenai!