Pozityvių NEligoniukų pavėsinė - 5

Yra knygose daug senatvinės marazmatikos, bet kruopos padėjo, tik labai sunku išgyventi tas 12-ka dienų.Organizmas išsivalė , net kepenys , kurios buvo jau už šonkaulių lanko grįžo beveik į normalią padėtį.Sanarių , net savo metuose nebejaučiu.Kai išims stentą ir baigsis kriaušės , reiks pandyt pradėti, bet dabar kažkaip nejaučiu valios.

Vakar vaikų kambatyje , o tų kambarių gal penki, kadangi ten dukros pažystamo vaikų pasaulis , o pradėjome švęsti 9,30 , dar nebuvo daugiau užsakymų ,tai davėsi po visą plotą.Bet" gražiausia ", kaip tik įjungė namų kiną, ekranas per visą sieną, vos ne visi prilipo prie ekrano.Gaila , kad auga tokia karta , kuriai užtenka išgalvoto pasaulio, o juk tiek ten atrakcionų buvo.

Man nuo tamoksifeno ir Zoladexo. Jau metai kaip gaunu šiuos vaistus. Aišku, ir chemija savo padarė. Manau, kad visi vaistai vieną gydo, kitam kenkia. Šalutiniai būna surašyti, bet ne visada, visiems jie vienodai pasireikškia. Čia labai individualu. Dėl to gali būti ne visi šalutiniai surašyti. Žinau vieną istoriją, kai pradėjo aiškintis, kad galėjo sukelti būtent tas vaistas šalutinį, kurio nebuvo lapelyje, vėliau buvo įrašyta į lapelį.
Skaičiau vieną Taunytės knygą (nežinau kiek ji parašius jų). Yra tokių paistalų, bet kai kur yra ir racijos. Reikia atsirinkti. Kažkur nusikopinus esu Gabijos žinutę apie kruopų dietą, bet nesiryžtu.

Gal kartais teko girdėti, apie Billi Grem‘o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV.
Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti?
Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė:

Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?
Prisiminkime…
Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O‘Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: „Gerai“.
Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai“.
Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“.
Po to kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai.
Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams“. Ir mes atsakėme „Gerai“.
Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiiminės. Taip kad, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“.
Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje.
Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas Internete. Ir mes pasakėme: “Gerai, jie turi žodžio laisvę“.
Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir TV programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą“. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad, galite tęsti taip ir toliau“.
O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl ji negali atskirti blogo nuo gero, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Vienas jaunas žmogus rašo:
„Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas“.
Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo, Dievas“.

Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.
Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija.
Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Biblija.
Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu…
Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku kai teisia mus kiti.
Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmones dukart pagalvoja.
Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą.
Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę.
Jūs dar nesijuokiate???
Juokinga, kad, persiųsdami šį laišką, jūs jį išsiųsite vos keletui žmonių iš savo adresų knygelės, nes jūs nesate įsitikinę, kuo jie tiki, arba ką jie apie jus pagalvos…

SPAMAS.
jau teko beveik pries metus isklausyti dali sio laisko mokykloje (tik autoryste buvo priskirta kitam zmogui).

Na atsiprašau.
Kol apkeliavo Lietuvą kelis kartus ir pasikeitė.Na parašyta protingai, bet kam reikia pasikeisti tas neskaitys,o nuo to , kad perskaitysi pasaulio irgi nepakeisi.
Mane uždusina laiškai, kuriuos reikia persiųsti mažiausiai 5-iems draugams , kitaip tau atsitiks nelaimės, ligos ir panašiai.Su tokiu negertu jausmu aš juos trinu.Bent tiek pasiguodžiu, kad neperduodu tų 'linkėjimų" kitiems.Ir pykstu ant draugių iš kurių juos gavau.

Buvau, Gabija, tai kaip ir girdėjusi, nepamenu iš kokio šaltinio, bet vis tiek puiku, kad įmetei tą tekstą. Yra ten žiaurios tiesos, ir dar kaip yra. Kai pagalvoju, kad ištikus nelaimei, šaukiamės Dievo, prašome malonės, o kai gerai, atrodo, taip ir turi būti. L.Tostojaus raštuose radau tokį pasakojimą apie vieną jo valstietę, kuri patyrė daug netekčių, o kai jis jos paklausė, kaip ji tai ištveria, ši atsakė: Bog vspomnil, gore poslal (Dievas prisiminė, kančią atsiuntė). Jis rašo, kad buvo labai apstulbęs.

Nežinomi Dievo keliai. Buvau Aušros vartuose, ropojau laiptais ant kelių, ant kiekvieno laiptelio sukalbėdama Tėve mūsų. Pasiekiau aikštelę, bet dar du trečdaliai liko. Nelengvas tai įsipareigojimas, o ir žmonės žiūri praeidami. Gal prasidės ruduo, atšals ir žmonių bus mažiau. Bet kažkaip man tai dvasiškai padėjo. Ėjau namo ir galvojau: kas bus, tebūnie, vadinasi, taip ir turi būti. Prašiau ne tik už save, bet ir už vieną artimą žmogų. Ir man toks keistas jausmas: artimajam pagerėjo. Bet jei Dievas ir neišklausys maldos, ką padarysi; gal esu neverta. Mano tikėjimo tai nesumažins, nes nežinau, kokiomis svarstyklėmis mes sveriami.

nepyk, aš aštriai parašiau
tiesiog, na, laiške tikrai nelabai gražiai manipuliuojama rimtais dalykais...


o del vertybiu... tam, kad butume dori ir elgtumes moraliai, nereikia jokiu dievu... ir atvirksciai... tai laisva zmogaus valia...

Gabija,man patiko'' pokalbiai'' su Dievu,pirma kart skaiciau,daug tiesos juose parasyta.Is tiesu daugelis Dieva prisimename tik sunkiose situacijose,tame tarpe,buna ir as....

Zinoma, tikejimas yra kekvieno laisvas pasirinkimas,as manau,kad Dieva turetume tureti visu pirmiausia savo sirdyse,o ne paveiksluose ,knygose ,ar baznyciu muruose.

Carvel labai tiksliai pasakyta
Sveikos merginos, as kaip jaunas menulis cia pasirodau Bet paskaitau, parasyt nespeju. Idomu kaip sekasi Robytei?

Nutilot visos ,kur jus?

Romantike, gal jau markerių atsakymai yra? Aš kažkaip ir nebeskambinu.

Labas,

aš irgi bijau skambinti ir suzinoti ar yra jau markerio atsakymas. Šį tyrima man darė pirma karta ir kazkaip nesekmingai - vis nebėra atsakymo. Taigi kraujas jau matyt visas sukrešėjo, kazkaip nebesuprantu kaip taip negalima iskart atlikti kraujo tyrimo. Arba aš jau visai esu nesupratinga