QUOTE(nida44 @ 2011 09 22, 11:11)
Sveiki, pranešu, kam aktualu.
Markeriai VUOI žiauriai vėluoja. Buvau rugpjūčio 8 dieną, iki šiol nėra atsakymo. Sakė, skambinti dar po savaitės. O jei dar po - žiū, jau ir du mėnesiai.
Neslėpsiu, net apsidžiaugiau, dar savaitė rami. Kokia kvailystė, neįmanoma su savimi susitvarkyti.
Keisti dalykai būna. Kai sužinojau diagnozę, kurią pasąmonėje jaučiau, nutariau, kad teks palikti šią ašarų pakalnę, kad tokia Dievo valia, kad pati esu kalta, todėl mane ir nubaudė. Net ruošiau artimuosius. Tada žiauriai jaučiausi: visas pooperacinis stresas, skausmai, paskui ta stipri chemoterapija, vos vilkau kojas, todėl atrodė, kad visai natūralu, jog pabaiga nebetoli. Būtų kas nors pasakęs: viskas, būčiau supratusi, kad taip ir turi būti.
Ir štai esu atkutusi, sustiprėjusi, pradėjau normaliau gyventi, ėmiau atgauti atmintį, kuri buvo sušlubavusi, nes galva buvo sunki kaip sudaužyta ir štai pradėjau bijoti, nors pirmus du kartus ėjau, galvodama, kad išgirsiu nekokių naujienų. Dar ne panika, vis pasimeldžiu, pasirengiu psichologiškai, bet vis tiek...
Prisiminiau, Gabija, tavo paniką ir galvoju, kad netrukus ir man taip bus.
Markeriai VUOI žiauriai vėluoja. Buvau rugpjūčio 8 dieną, iki šiol nėra atsakymo. Sakė, skambinti dar po savaitės. O jei dar po - žiū, jau ir du mėnesiai.
Neslėpsiu, net apsidžiaugiau, dar savaitė rami. Kokia kvailystė, neįmanoma su savimi susitvarkyti.
Keisti dalykai būna. Kai sužinojau diagnozę, kurią pasąmonėje jaučiau, nutariau, kad teks palikti šią ašarų pakalnę, kad tokia Dievo valia, kad pati esu kalta, todėl mane ir nubaudė. Net ruošiau artimuosius. Tada žiauriai jaučiausi: visas pooperacinis stresas, skausmai, paskui ta stipri chemoterapija, vos vilkau kojas, todėl atrodė, kad visai natūralu, jog pabaiga nebetoli. Būtų kas nors pasakęs: viskas, būčiau supratusi, kad taip ir turi būti.
Ir štai esu atkutusi, sustiprėjusi, pradėjau normaliau gyventi, ėmiau atgauti atmintį, kuri buvo sušlubavusi, nes galva buvo sunki kaip sudaužyta ir štai pradėjau bijoti, nors pirmus du kartus ėjau, galvodama, kad išgirsiu nekokių naujienų. Dar ne panika, vis pasimeldžiu, pasirengiu psichologiškai, bet vis tiek...
Prisiminiau, Gabija, tavo paniką ir galvoju, kad netrukus ir man taip bus.
Labas
Po gydymo bent man sunkiausia susitvarkyti su tuo jausmu, kad viskas gali sugrįžti.Pradedi atgauti jėgas, jau plaukai ataugo, ant kaklo jau garbanėlės sukasi, jau kažką gali nuveikti, o tada prasideda du mėnesiai ramiau,o trečias jau laukimas apžiūros.Kadangi man tų grįžimų jau buvo pakankamai, aišku ir tas laukimas darosi sunkesnis.
Todėl ir klausausi relaksinės muzikos, savihipnozės įrašų, geriu ir vaistus.
Aš markerį darausi privačiai, ten atsakymą sužinau iki 14 val.Tai bent nepriverčia ilgai panikuoti.
