O viskas prasidėjo nuo planavimo. Planavome pirmąją dukrytę, sunkokai sekėsi, tai visiems iš karto sakėme, kad su kitu ilgai nelauksime ir jį planuosime iškart po pirmosios. Visi liepė bent vieną pradžioj turėti, tada pažiurės ar norėsim antro
Na ir suplanavome pirmaja, nėštumas sunkus, gimdymas irgi, tai dar ant gimdymo stalo skambinusieji pasveikinti ėmė klausinėti: na, tai ar vis dar nori antro? noriu tvirtai visiems toliau sakiau. Kaip tarėme taip ir padarėme: gaudėme jau pirmąją ovuliaciją po gimdymo, kuri pasirodė, kai pirmąjai dukrytei buvo 3 mėnesiai, bet pavyko pastoti tik iš ketvirto ciklo, kai jai buvo 6,5 mėnesio. Ir tai nieko is to ciklo nesitikėjau, nes per pačią ovuliaciją vyras išvyko į komandiruotę, bet kaip vėliau paaiškėjo, užteko namų darbų, atliktų 4 dienas iki O, arba 2 dienos po O! Taigi savaitę, po neatėjusių mm, aš ant durniaus pasidariau testą, o gi žiūriu II...
Kadangi namie mažas lėliukas, tai nėštumas praėjo sklandžiai. Nes nekreipi dėmesio į visokius skausmelius, į pilvo traukimą, nepastebi ar šiandien vaikas daug spardėsi ar mažai, mažiau turi laiko visko prisigalvoti ir dėl visko pergyventi. Iki paskutinės dienos kasdieną kilnodavau savo metuku dukrytę, kuri sveria apie 11 kg, konservavau, tvarkiau namus ir t.t.
Kol atejo pabaigos pradžia terminas buvo liepos 25 d. bet tikėjausi išnešioti iki liepos 31, nes pagal O buvo tiksliau, nei pagal mm nustatytas terminas.
Sekmadienį (liepos 17 d.) ypatingai traukė prie žemės, skaudėjo viską ką gali skaudėti, iki lovos praktiškai atropojau. Kelnaites šlapios nuo gausybės išskyrų.
Pirmadienis 18 d. Kadangi iš vakaro buvom parsivežę daug vyšnių, rūgštynių, tai jas pusdienį konservavau, aišku atėmė paskutines jėgas, kurių ir taip nebuvo daug, bet jau toks tas nėštumo galas, nėra ko skųstis Kadangi nebeturėjau jėgu, tai nuo pietų jau pradėjau gulinėti ir kaupti jėgas namų tvarkai. O jegų kaip nebuvo taip nebuvo
Ech tie nemalonūs paruošiamieji, kankino visą nėštumą, tai į juos ir dėmesio nebekreipiu, bet kazkas čia ne taip, ojej, jie ši kartą su skausmo bangom. žiūrėdama teliką to net nepastebėjau. Tik žiūriu ko tai sunku juoktis, kaip tik just for laughs visa vakarą rodė. Na prisėdau prie kompo, žiūriu rimtai kažkas vyksta, paskaičiuoju sarėmius, jie reguliarūs, kas 4 min ir po minutę trukmės maždaug. Truputį nejuokinga jau, palindau po dušu, atsiguliau, bet nieks nepadeda, sarėmiai toliau ritmingai eina. Iškart daėjo, kad jau turbūt viskas na bet į ligoninę dar nereikia skubėti, nes su tokio stiprumo sarėmiais sakykim 6 stiprumo iš 10 pirmam gimdyme aš prasikankinau 16 val. Tai be ryto neverta net galvoti apie važiavimą Nutariau namie juos iškentėti ir pagulinėti. Prieš 12 įlendu dar kartą į dušą, ten iškrenta kamštis: daug slidzių, kaip kiaušinio baltymas gleivių su rudom, kraujingom priemaišom. Nuo tada tikrai aišku, kad jau prasidėjo ir tuo pačiu duoda viltį, kad galbūt kaklelis visgi juda nors kiek, nes kamštis išeina, kai veriasi kaklelis. Tai patyliukais vyliuosi ryte išgirsti bent 2 cm atsidarymą. Atsigulu į lovą, žiurim su m b viens į kitą, kalbamės, raginu jį miegoti, pačiai akys merkias iki kol neužeina sarėmis, ojojoj
riečia į ragą, iškenčiu ir vėl toliau lūžtu miego noriu
ne, gulėti per sunku, einu ant kamuolio pašokinėti
neee irgi nieks nevyksta, skauda, ir labiausiai gaila, kad viskas veltui. Nes turbūt mano kaklelis stovi vietoj. Tai su mb nutariam nulėkti iki ligoninės ir pasiimti vaistų, grižti namo ir pamiegoti, ir koki ketvirtadienį gal jau ir pagimdyti. 2:00 val Atvažiuojam I AK, atidaro apsimiegojusi budėtoja, paklausus kas nutiko, pakviečia palaukti, nueina žadinti kitų. Po 15 min pakviečia į priimamajį, ten paguldo matuoti toniukų. Man taip gaila jų, kad jas prižadinau, jos tokios užsimiegojusios, tarsi su degtukais įstatytais akyse Na bet vyliuosi, kad duos vaistukų ir ilgai jų netrukdysiu. Sarėmius fiksuoja kas 3-4 min, kiek mačiau ant skales tai pakyla virs 60, o kiek atsimenu gimdant ir iki 100 pašoka. Pakviečia pasimatuoti kaklelio ant kėdės. Taip meldžiu tų dviejų cm, na bent vieno prašau prašau ir negirdėti žodžiai mano ausiai: 3 cm, guldom!!! Nu nieko sau, kokios nuostabios naujienos, turbūt jie juokauja, kad tik tiek pakentejau ir jau 3 cm !!! ir dar guldo, neišvaro namo!!! Nerealu!!! Paklausiau, ar per rytoju pagimdysiu? Ir net nepatikiu jų atsakymu, kad aišku, iki pietu jau turėsiu!!! Nu čia tai anekdotas, dar ir per rytoju pagimdysiu!!! Vyrą siunčiu namo pas mažiukę, kuri palikta miegoti, sutariam, kad jis atvažiuos 10 val. Nes anksčiau čia neverta sėdėti. o mane atveda į gimdyklą, liepia laukti kol ateis akušerė.
3 :00 val. Laukiau ant plastmasinės kėdės valandą, nieko nėra, kol horizonte vėl pamačiau apsimiegojusią, pagyvenusią akušerę nagi naktis, o aš čia atvaziavau ir trukdau miegoti
taigi 4:00 val mane paguldo ant stalo ir prijungia aparaturą. Pritemdo šviesą ir pasakė, kad jokiu vaistukų pamiegojimui neduos, liepia nusnūsti ir pažadėjo, kad fontanėlį duos apie 6 val, kai pažiūrės kaklelį, nes dabar dar tik pati gimdymo pradžia. ale kur ten nusnūsi, sarėmiai vis dar kas 3-4 min, ir jau gerokai stipresni, kokie 8 balu is 10(su pirmu gimdymu, tokio stiprumo sarėmius kenčiau 13 val.). per juos rangausi, sukiojuosi, kvėpuoju, darau ką išmanau, bet nelabai kas padeda. Taip tempiu valandą, ale kaip ilgai ji eina, kai atsikvėpavimui turiu tik 2-3 min ir vėl ilgas ir bjaurus sarėmis na bet guodžiuosi, kad ir taip jau dovanų gavau 3 cm, o ne 0!!! Tai nėra ko čia skųstis.
Ateina 6 val. 20 min. Labai miela ir šilta, jauna gydytoja. Matuoja man kaklelį(meldžiu bent 4 cm atsidarymo, kad nuleistų vandenis), o jinai nustebus sako: nu šaunuolė, 6 cm!!!! rašau 5, bet realiai tikrai 6 cm yra, galvojau, kad bus tie patys 3 cm. taigi nematau prasmės toliau tavęs kankinti, kai norėsi tau suleis fontanėlį., akušerė, prisijungia prie pagyrų: tyliai tyliai jinai čia guli,. O pasirodo dirba, šaunuolė, gerai padirbėjai O po to gydytoja pasako, kad iki 8 val jau turėčiau pagimdyti!!!!! Nu tik tai!!! Ar ji užsimiegojus, ar dar kokį biesą, taip greitai? juk liko tik 1,5 val iki 8!!! O net dorai nesikankinu, palyginus su pirmuoju gimdymu. Greitai skambinu vyrui, kad nemiegotų iki 9:30, nes iki 8 jau pagimdysiu liepiu greitai skambinti mamai, kad ateitu pas mažiukę ir lėkti pas mane, čia dykai dalina leliukus!!!
6:30 val pasiprašau fontanėlio, nes jau gerokai nebejuokinga, sarėmiai kas minutę, tai tarpo praktiškai nėra sarėmiai 9 balai iš 10 (pirmam gimdyme tokius kenciau 3 val). Pries leidžiant paklausiu kiek jis veikia? 2 val??? (mintyse primetu, kad iki gimdymo galo )akušere pradėjo juoktis: 20 min..... ojej, nu gerai, bent tiek. Oi kaip geraaa kaip davė į galvą, kaip viskas sukasi aplink, tirpsta mmmm sarėmis jau vėl jaučiamas kaip 6 balai is 10. Hm neilgai tepalepino, uz 10-15 min jie vėl kaip 9 balai is 10, nieko gero. Vyras jau atvažiavo, pasilabinam, pasišnekam tarp sarėmių, per sarėmius spaudžiu jo rankas ir kvėpuoju, oi kaip padeda, kai gali įsikibti!
7 val. Akušerė išsitraukė maišiuką, ant kurio parašyta NaCl prisiurbia švirkstą, ateina ir suleidžia man į kateterį: čia tau dar viena porcija fontanėlio hmmm kodel as nejaučiu nei kruopelytės skausmo sumažėjimo akušerė pasiteisina, kad suleido tik pusę dozės Bet kaip vėliau išsiaiškinau, čia paprasčiausias fiziologinis, na bandė placebo efektą.
7:30 Vajej, sarėmiai laaabai skaudūs, jau 10 iš 10,(pirmam gimdyme tokius kenčiau 2 val) ir tas pikas labia ilgas, bet gelbsti vyro rankos ir kvėpavimas, kažkur aplinkui prašmėžuoja akušere ar dar kitoks personalas. Akušerė vis primena, kad kai norėsiu stumti, tuštintis šaukti ją. Dešimtą kartą atsakau-gerai.
7:45 val. man žadėjo antrą fontanėlio dozę, jei nepagimdau iki 8 val. liepiu vyrui eiti ir ieškoti jų, kad suleistų, nes jau laaabai sunku, bet gi neišeina paliesti vyro rankų, sarėmiai ilgi ir tankūs, gimdykla tuščia kur jos visos pasidėjo kai man jų reikia. Tiek to, geriau vyras duoda savo rankas, nei blūdija fontanėlio.
7:50 val. Kažkoks keistas jausmas per sarėmį, gal jau noriu stumti? Nu lyg ir ne pirmas gimdymas, bet nesu tikra, lyg spaudžia lyg ne, na kad nepražiopsoti, pasakau, kad atrodo stumiu. Pribėga akušerė laukiam kito sarėmio, ale, sako, nieko vaikeli, dar pajusi, kad nori stumti ech pasirodo dar ne laikas.
7:55 val. Sarėmiai nebepraeina, lipa vienas ant kito, tik pikas, ir vel naujas pikas, jauciu kaip stumiu, negaliu kontroliuoti, bet jaučiu, kad dabar tai tikrai stumiu!!! Subėga nauja pamaina(keiciasi 8 val). ir pasiguldo, ipančioja į nepatogų stalą, į kateterį suleidžia gimdą sutraukiancių vaistų, nuo kurių koją sutraukė mešlungis liepia kojas užkėlus laikyti, bet as per tą mėšlungį negaliu nieko padaryti per stumimą, iš viso noris kojas suglausti ir ištiesti, ka ir padarau. Ale greitai įpakuoja iš naujo į tą kėdę, liepia laikytis už pagaliukų, kurių nepasiekiu, tai visą stūmimą buvau įsikibus į čiužinį vienas sarėmis, keli stūmimai, dar kartą ir dar kartą jaučiu begalinį deginimą tarpvietėje, suprantu, kad galvytė jau įsirėmusi, girdžiu kaip akušerės klausia ar kerpam? Ji neleidžia ir liepia man jos klausyti-nestumti, bet kur tau viskas taip automatiškai, kaip tik sarėmis, taip iškart stūmimas, bandau kvėpuoti nestumti, bet niekas nesigauna, dėl to plyšau. Išlindo galvytė, ech kaip palengvėjo, atrodo neliko trečdalio skausmo.
8:06 val Liepia stumti greitai ir stipriai, iš visų jėgų tai padarau ir matau kaip lengvai išslysta mažas, melsvai violetinis kūnelis su juodais juodais plaukučiais ant galvytės, pasigirsta širdį veriantis verksmas taip gera, taip lengva tik vis dar uždususi ir drebu nuo stūmimo bet jau niekis, svarbiausia tas mažas kniurksiukas pas mane ant krūtinės ir jau galime tave pabučiuoti, mes pagaliau visi kartu
Kai supratau, kad jau pagimdžiau, kad jau viskas, negalėjau patikėti kaip greitai viskas vyko palyginus su pirmuoju gimdymu. Šį kartą man dukrytę atidavė dykai, nekankino, tik maloniai pakuteno sarėmiai, net nuvargti ir pradėti kentėti nespėjau
iki pat galo nepatikėjau, kad jau gimdau
