Sunkiai sekasi katuką atpratinti lipti ant stalų (salione ir virtuvėje). Klaidą padarėm, kad ką tik įsigiję leidom, nes toks baikštutis atrodė, ant grindų atrodė jam šalta virtuvėj...
Dabar galima ant palangių, sofos, fotelių, bet stalų, spintelių ne ne
Tik kad jis vis tiek lipa, slapta. Kol mus mato, saugosi. Ypač jam įdomus paliktas maistas. Tai jau įpratom nepalikinėti be priežiūros, virtuvės duris išeidami visada uždarom.
Vonia - tikra žaidimų aikštelė, juk taip įdomu išvynioti tualetinį popierių, laipioti vonios kraštu, o kiek dar įdomybių ant lentynėlės padėta, ką lengvai galima pasiekti užsilipus ant bakelio...
Yra ir nuostolių pridaręs - numėtė viską, ką pasiekė, ir mano linzę iš pakelio perkando
Tai vonios durys irgi visada darinėjamos dabar.
Nuo pat įsigijimo palikdavom katuką nakvoti atskiram kambary, kad nesipratintų kartu į lovą eiti ir įprastų vienas miegoti. Bet išmoko atsidaryti duris, užšokdamas ant rankenos, ir tuo pačiu ir vonios duris, o tada jau kniaukti ir belstis į mūsų miegamąjį
Apnakvindinom kartu šunį, kuris prieš tai turėjo guolį miegamajame - jie draugeliai, tai ramiai kartu miegojo. Kurį laiką... Vėliau jam matyt atsibodo vėl visą naktį išbūti ramiai, tai atsidarydavo duris (bešokinėdamas ant rankenos mus išbudindavo, gaudavo velnių, bet vis tiek savo darydavo), įeidavo ir išvartydavo vonią... Tą patį darydavo ir dienom likęs vienas - nepabūdavo ramiai kambaryje uždarytas. Tai dabar išeitis tokia - išimam durų rankeną, kad negalėtų atsidaryti iš vidaus. Padeda kol kas
Šiaip tai labai mielas ir geras, juokingas jis, jam žaislas paprasta šiukšlė gali būti, su šuniu siaučia
Dar mėgsta minkyti ir žįsti mano ranką