laba.
Iain Banks ,,Širšių fabrikas
Tai- skandalinga, nevienareikšmiškai vertinama, tačiau vis dar neprarandanti savo populiarumo ir besipuikuojanti įvairiausiuose sąrašuose knyga. Niekam nėra paslaptis, kad mėgstu tokias knygas- kur daug kas nėra itin žmogiška ir nesukelia teigiamų emocijų, taigi, tebuvo laiko klausimas, kada aš ją perskaitysiu.
Istorijos centre- Frensis, jaunuolis, gyvenantis tik su tėvu, kuris nuolat užsidaro savo darbo kambaryje, į kurį neįleidžia net ir savo sūnaus. Tarsi atsakas į tai- palėpė, kurioje karaliauja pats Frensis, ten įrengęs širšių fabriką. Dienų dienas vaikinas leidžia saloje, kurioje gyvena- kankina ir žudo gyvūnėlius, gamina bombas, o jo praeityje- dar baisesni poelgiai. Ir štai jis sužino, kad grįžta Erikas- jo vyresnysis brolis, turintis gydytojo išsilavinimą ir
Visuotinai pripažintas bepročiu- jis mėgo deginti gyvus šunis ir vaikams į burną kišti kirmėles. Frensis laukia brolio, bet laukimas- nerimastingas
Kai kas sako, kad tai- šlykščiausia knyga, kurią teko skaityti. Man ji tokia neatrodo, nes pernelyg nesukrėtė, nors Frensio elgesys- nepaaiškinamas ir nežmogiškas. Natūraliai kyla suvokimas, kad visa tai- dėl dėmesio trūkumo, o pabaigoje išaiškėja dar kelios priežastys, kurios, kaip pasirodys, buvo nieko nevertos. Net juokas suėmė, kai jis pagalvojo, kad Erikui bus su juo gerai, nes jis-Frensis- yra sveikas, ne taip kaip jo brolis. Kur jau sveikas!.. Dar, kalbant apie šlykščius dalykus ,,Širšių fabrike, tai viena vieta mane ypatingai sukrėtė- būtent tas įvykis, dėl kurio Erikui ir pakriko protas. Numanau, kad bet kuriam po tokio vaizdo būtų tas pats nutikę, o gal ir koks širdies smūgis ištikęs
O pati knyga
Pirmoji pusė skaitėsi nuobodžiai, netgi norėjosi mesti, na, bet juk įveikiu kur kas storesnes knygas, o čia viso labo 220 psl.. Kodėl norėjau mesti? Nes atrodė, kad toji istorija niekur neveda, be to, visai nuobodi pasirodė. Tuomet atsiverčiau knygos nugarėlę ir nutariau skaityti toliau, nes įdėta citata šiek tiek suintrigavo. Bet visgi greitai aš supratau, kas ten įvyks (išvada: reikia atprasti skaityti anotacijas), nes esu skaičiusi kažkokią knygą (deja, nepamenu nei pavadinimo, nei apie ką ji) su panašia pabaiga, tad, kai pats Frensis papasakojo, ką jau buvau suvokusi, nebuvo nei ,,vau, nei kažko panašaus, tačiau turiu pripažinti, kad būtent antroji pusė knygos buvo žymiai įdomesnė.
Perskaityti siūlau ir rekomenduoju knyga tikrai nebloga, tiesiog gal per daug tikėjausi iš jos..