Knygos, knygos, knygos...

Žinoma, kad knyga gali turėti įtakos tam tikriems poelgiams.

„Persekiojamoji“ – penktoji Nakties Namų serijos knyga. Labai sunku vienareikšmiškai įvertinti šią seriją, nes viena knyga būna puiki, o kita visiškas šlamštas…

Šioje knygoje Zoja su savo draugais slepiasi tuneliuose kartu su Stive Rei ir raudonaisiais jaunikliais. Tačiau jiems reikia sugalvoti būdą, kaip grįžti į mokyklą ir susidoroti su Neferetės ir Kalonos piktais kėslais.

Tai maždaug ir visa istorija. Du trečdaliai knygos veiksmo vyskta tuneliuose, ir tiesą sakant, ne kažin kas ten veikiama. Zoją didžiąją dalį laiko praleidžia galvodama, kad Erikas per daug savininkiškas. Tada, žinoma, jai vėl reikia įsipainioti į santykius su Hitu. Na, ir kad nepasirodytų per mažai, į meilės trikampį įtraukiamas ir Starkas. Ši istorija buvo vos ne trečiosios knygos kopija, bent jau meilės srityje. Taigi, nieko įpatingo neįvyksta iki pat knygos pabaigos, kuri palyginus su visa knyga, buvo visai nebloga.

Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad ši knyga ne apie vampyrų gyvenimą, o apie Zojos nesugebėjimą apsispręsti, kuris vaikinas jai skirtasis. Visi jos šokinėjimai iš vieno glėbio į kitą verčia susimąstyti ar tikrai ji gali būti tokia Kunige, kokios visi iš jos tikisi.





Ši novelė – tai pavyzdys, kaip knygos gali pakeisti žmonių gyvenimus ir likimus.

Bluma Lenon su Emily Dickinson knyga rankose partrenkiama automobilio. Netrukus moters kolega gauna jai adresuotą knygą ir pasiryžta išsiaiškinti, kas jos siuntėjas.

Braueris – bibliomanas iki pat sielos gelmių. Vyras surinko biblioteką, kuri užėmė visą jo namą, diktavo jo gyvenimo taisykles. Vienintelis būdas nepasiklysti tokiame knygų lobyne – kartoteka, tačiau vienas nelaimingas atsitikimas sugriauna Brauerio gyvenimą.

„Popierinis namas“ – tai knyga knygų mylėtojams apie tokius pat knygų mylėtojus. C. M. Dominiquez, ko gero, iš savo patirties aprašo, kad kartais aistra knygoms gali būti viską užgožianti…

Pvz.?
Nagi, pratęskim diskusiją juodai, o tai atsibodo geltonai skaityt .
Kokias knygas esat skaitę kurios pakeitė ar "beveik" pakeitė jūsų gyvenimą? Na jei tokių "lemtingų" nepamenat, tai gal paminėtumėt kokią kuri jus pastūmėjo į tam tikrą poelgį - kad ir mest valgyt šokoladą ar su gyvu egzempliorium išbandyt kokią skambią gerbėjų nuvaikymo frazę? Kokiame amžiuje tai atsitiko?
Žodžiu, mano nuomone tos gyvenimą keičiančios knygos kur kas dažniau pasitaiko paaugliams - nes jie visų pirma leidžia kad jų gyvenimą kas įtakotų, visų antra - dar nėra tiek daug perskaitę kad žinotų - po šitos bus kita (knyga), kuri atrodys dar geresnė ir dar teisingesnė .

Aš labai gerai pamenu kokią įtaką man padarė Balzako "Tėvas Gorijo" - taip man nuo 12 metų amžiaus ir liko įspūdis kad pasaulis yra ciniškas ir visi aplink vadovaujasi tik savo interesais, numindami pakeliui kitus.
"Suaugesniame" amžiuje tokių esminių sprendimų vadovaudamasi knygomis nebepriimu, tačiau menkesnių pasekmių gali rasti - pvz. perskaičiau "Šantaramą" ir žinau kad būtinai važiuosiu į Indiją (anksčiau nebuvau tuo įsitikinus).

Man turbut V. Zilinskaites "Kelione i Tandadrika", J. Baltusio "Parduotos vasaros". Is vaikysts giliai istrigusios, skaitytos ne karta.

Tokių knygų, kurios būtų pakeitusios mano gyvenimą, nėra. Na, gal tik sakykime ,,Jis sako taip" kuriam laikui paskatino dažniau sakyti ,,taip" kai kuriose situacijose, bet, kaip ir rašiau- tik kuriam laikui.
O apie pasaulį, žmones ir jų (ne-)žmogiškumą susidaryti nuomonę man pakanka ir paprasčiausių gyvenimiškų situacijų, kurios vyksta šalia manęs (ir, deja, ne per geriausia toji nuomonė ), o knygos tik paryškina, atskleidžia tam tikras situacijas, kurios vyksta apie mus, nes juk dažnai būna taip, kad net nesusimąstome, kol neperskaitome.

Sveikos

Buvau išvykusi atostogoms, todėl nekabėjau ant laido Na, suprantu tik tiek, kad viską, ką prirašėt, perskaityt yra misija neįmanoma.

Prisiduodu su savo vasaros "ataskaita".

Milan Kundera “Nepakeliama būties lengvybė“. O jau kaip aš ją skaičiau... Po mažytį mažytį gabalėlį, į dieną daugiausiai kokius 10 psl. perskaitydavau ir toliau - nei iš vietos. Be galo stipri knyga. Jos užtaisas – daug protingų minčių, mat viskas (siužetas, veikėjų veiksmai bei mintys) pateikta pro įdomią, retai kur knygose sutinkamą prizmę. Taip, Kundera vargiai turės epigoną, arba aš jo neskaičiusi/neregėjusi. Romane siautėja ornamentuotos ir paveikios mintys. Pavyzdžiui viena man baisiai patikusi: „Žmogus niekada negali žinoti, ko turėtų norėti, nes gyvena tik vieną gyvenimą ir negali jo lyginti su ankstesniais nei pataisyti būsimuose.“
Knygoje veikia du pagrindiniai veikėjai – žmonių tarpusavio santykiai ir totalitarizmo sistema, įsigalėjusi šalyse. Ar jie – šitie skirtingi veikėjai – turi įtakos vienas kitam?.. Iš pradžių dar šiek tiek tyliai paburnodavau dėl politinių knygos intarpų, bet jau pabaigusi ją galiu pasakyti, kad jie buvo būtini ir kad šitos baisios totalitarizmo juodosios rožės fone skleidėsi visai kitokie pumpurai, šviesesni. Beje, daug aš mačiau egzistencializmo čionais... Svarstoma ir apie tai, kad žemė yra pirmapradė materija, ir po jos žmogus keliaus į kitas, prisimindamas pirmąją (kitaip - prisiminimas ir patirtis niekur nedings ir bus kaip ženklas, išdegintas kaktoje). Išties, įdomu... Be to, labai graži idėja, jog laimė – pasikartojimų ilgesys.
Aš manau, rašytojui puikiai pavyko įgyvendinti poreikį visą kūrinį apdengti kažkokia gera aura. Tiesa, jis man davė keletą atsakymų į mane anksčiau kamuojamus klausimus, o kai kurios vietos pasirodė ypatingai artimos. Gera knygos struktūra, išpildyta iki visiško išrišimo. Nepulsiu šaukti, kad knygai labai įdomi, bet šauksiu – tikrai, kad šauksiu – jog ji stipri. Ją, galvoju, reikia skaityti kiekvieną naują žmogaus dešimtmetį, gal net dažniau. Man reikia.

Phillipe Claudel “Pilkosios sielos“. Žinot, kai skaitai šitą knygą po “Nepakeliamos... “, ji atrodo beveik prėska, arba tokia, koks būna drungnas vanduo. Suskaičiau aš ją greit, per porą dienų, tiesą pasakius, galiu net palyginti šitą skaitymą šuoliavimą su arkliais į tikslą, kuris, šitoj situacijoj, žinoma, buvo pabaiga. Labai patiko detektyvinė linija, mat man, kaip neskaitančiai detektyvų, kažkokios intrigos, kuri nelyg gija būtų nutiesta per visą knygą – reikėjo. O iš tiesų tai aš nepeiksiu šitos knygos, nebloga, tik ne laiku perskaičiau. O pavadinimas apie pilkąsias sielas yra tiesiai į dešimtuką. Visa knyga neabejotinai pilka. Man labai patiko principas ale dienoraštis. Įdomu, nes beveik jauti nutiestą laidą tarp savęs ir pasakotojo, taigi skaitytojas turi galimybę komunikuoti. Liūdna, slogi knyga, tokias, galvoju, geriausia skaityti rudenį krentant lapams. Teisybė, dar vienas momentas – nesistebiu, kad tapo geriausia verstine knyga, nes išties man, kaip pakankamai priekabiai skaitytojai, nekliuvo knygos kalba, mat ji plaukė kaip upė pagal srovę, šitaip gražiai ir natūraliai.

Jorge Luis Borges “Pramanytų būtybių knyga”. Jei reikėtų įvardinti knygos temą, tai pasakyčiau – žr. į pavadinimą. Na jau šitaip smagiai man ji skaitėsi… Ir pasėjo galvoje mintį, neapleidžiančią jau antra diena: kaip (tiksliau – iš kur) autorius turi tiek fantazijos… Aišku, čia yra Aukščiausiojo duota talento plunksna, ir nieko čia neišmąstysi daugiau. Čia knyga, beatodairiškai pažymėta kitoniškumo ženklu, todėl džiaugiuos, kad jį pastebėjau.

Man "Mėnesiena" irgi patiko. Bet nors skaityti buvo lengva ir įdomu, beveik nieko nebeprisimenu, neužsiliko galvoj tos novelės.
Iš romanų tai siūlyčiau "Stipri kaip mirtis" arba "Mont Oriolį".

Pasinaudojusi Maximos akcija, neseniai nusipirkau ir perskaičiau tris detektyvus:
Andrea Camilleri "Užkandžių vagis". Šitas visiškai nepatiko. Parašytas gana prastai, jokios intrigos, įtampos, veikėjai absoliučiai neįdomūs ir bespalviai, išskyrus pagrindinio pomėgį skaniai valgyti nieko ryškesnio knygoj nebuvo. Šiam rašytojui sakau "laba diena ir viso gero". Daugiau jo knygų nepirksiu.

Fred Vargas "Neptūno vėjai". Nebloga knyga, siužetas įdomus, nenuspėjamas, ryškūs veikėjų charakteriai, patiko pagrindinis herojus- komisaras Adamsbergas. Nors per daug nesužavėjo, bet jei paklius į rankas, skaitysiu ir kitas serijos knygas.

Ian Rankin "Nugrimzdęs į tamsą". Ši iš visų trijų patiko labiausiai. Kaip ir jos pagrindinis herojus- inspektorius Rebusas. Tokius detektyvus labiausiai mėgstu- kur daug kruopštaus policijos darbo, realistiški, bet įdomūs veikėjai, siužetas painus, bet per daug nenukrypęs nuo tikrovės. Pirmai pažinčiai labai neblogai. Noriu daugiau. Erzino knygoj tik vienas dalykas- kad muzikos grupių dainų ir albumų pavadinimai (o jų minima nemažai) buvo išversti į lietuvių kalbą. Galėjo bent jau skliausteliuse parašyti originalius pavadinimus (arba atvirkščiai). Aišku, daug kam čia turbūt smulkmena, bet aš visada atkreipiu dėmesį, ko klausosi knygų personažai.

Kalbant apie knygų poveikį- man nemažai knygų yra padariusios didesnę ar mažesnę įtaką. Kartais ji būna trumpalaikė, kartais, ypač jei nuolat skaitinėju tą knygą- ilgalaikė. Iš labiausiai įtakojusių- paauglystėje M.Sabo "Stirna", vienas A.Christie kūrinys, dar pora knygelių, vėliau- "Prozako karta", A.Maurois "Šeimos ratas", Le Clezio "Dykuma", R.Lankausko "Netikėtų išsipildymų valanda", "Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje", netgi šiek tiek Coelho "Veronika...". Ir dar keletas knygų. Bet kokia ta įtaka ir kokio stiprumo, nenoriu plėstis, nes man tai per daug asmeniška, o mes esam viešoj erdvėj.

Pati paklausėt, pati ir atsakėt




Papildyta:
Vaikystėje ir paauglystėje skaitydama knygas labai įtikėdavau viskuo. Dabar taip nebėra. Tiesiog turiu keletą knygų, kurias atitinkamais momentais paskaitinėju, nes ten pateiktas požiūris mane padrąsina, nuramina.

Laba

Pabaigiau "Chirurga". Iki siol detektyvu gal tik kelis teperskaicius esu, tad sis tikrai labiausiai itrauke, sudomino Tikejaus truputi siurpesniu ivykiu, taciau to kas buvo, pakako. Mazdaug ties viduriu ir pacioj pabaigoj labai labai itrauke, vietomis net sulaukiau kvepavima ir akys pacios issiplete
Pries tai kalbejot apie knygu daroma itaka. Si knyga itakos nepadare, bet tiesiog priverte pamastyti, kad tokie ivykiai (nebutinai lygiai tokie patys) gali laisvai vykti ir realybeje, gali ir manau net ir yra tokiu iskrypusiu draugysciu kaip, kad knygoje vaizduojama.
Is pradziu truputi nustebau, kad isipynusi ir meiles linija, kazkaip nesinori man jos detektyvuose, taciau visai neblogai ji cia issirutuliojo, gal kiek saldokai, bet knygos esmes negadina
Rekomenduoju visoms detektyvu, trileriu myletojoms

O dabar pradedu Murakami "Mylimoji Sputnik". Dar beje siandien nusipirkau J. Austen "Pride and Prejudice". Kaina sugunde, bandysiu kiek veliau ja skaityt

Labas rytas, su nauja vasariška skaitymo savaite

Šeštadienio LR netikėtai radau Pegaso nuolaidų brošiūrą, tai šiandien jau lėksiu pirkti "Ledinukų batelių"

Gal yra skaičiusių ir galėtų rekomenduoti ar verta pirkti "Padermę" ir Mano vardas Nudžumi"

Beje, o kaip dėl myto 7 d? Jei planai nepasikeitė, aš irgi ateičiau

Sveikos sitos mano galva neverta pirkt, nebent rasi uz 7lt.. daugiau uz ja moket neverta pustuste knyga..

Nevardinsiu kažkokių konkrečių knygų įtakotų veiksmų, bet mane skaitymas visų pirma išmokė tolerancijos bet kam kitaip mastančiam, atrodančiam, gyvenančiam; taip pat stebėjimo malonumo, išmokė svajoti
Na dar negaliu nepaminėti "Senio ir jūros", kurį kone mintinai galiu mintyse "pervaryti" kai bet kuri gyvenimo situacija pasirodo sunki ir nepakeliama