Knygos, knygos, knygos...

Visiskai ne, kodel turetumet atsibosti?

Roto knygynuose ją dar galima rasti. už 12, berods

Pats pirmasis knygos sakinys mane suglumino. „Ankstyvas vasaros dangus buvo kačių vėmalų spalvos“. Negi nėra kito palyginimo nusakyti dangaus spalvai? Tačiau perskaičius kelis puslapius supratau, kad kačių vėmalai pasirinkti ne tik dangui apibūdinti. Tai buvo metafora pagrindinės herojės nuomonei apie gyvenimą parodyti.

Nesunku suprasti, kodėl mergina jaučiasi sumautai. Visą gyvenimą ji laukė operacijos, kuri pavers ją gražuole: neįtikėtini privalumai, tobula figūra, didelės gražios akys – ir visa tai tik tam, kad ji atrodytų taip pat kaip ir visos šešiolikmetės, kad galėtų įžengti į nerūpestingą linksmybių gyvenimą. Tačiau kolkas bjauriai ir irzliai Talei dar reikia šiek tiek palaukti. Kad laikas bėgtų greičiau mergina šnipinėja Gražuolių miestą, laužo taisykles ir krečia išdaigas.

Vieną vakarą Talė sutinka kitą merginą. Ji nėra tikra, kad nori būti gražuole. Tačiau merginos greitai randa bendrą kalbą ir susidraugauja. Netrukus Talė įtraukiama į intrigas, slaptą pasipriešinimo judėjimą, šnipinėjimą, išdavystes ir netgi meilės reikalus.

„Bjaurūs“ kupina negirdėtų idėjų knyga, pavyzdžiui, orlentės Visas reikalas apie tobulo žmogaus įsivaizdavimą, jų suvienodinimą ir bjaurius žmones pateiktas gana įdomiai. Knygoje gausu „žaliųjų“ užuominų apie gamtos tausojimą ir netgi galima rasti šiokių tokių totalitarizmo pėdsakų. Autorius viską aprašo tiesiai ir labai spalvingai. Be abejonės, jis turi labai lakią vaizduotę.

Knygą rekomenduoju visiems, kam patinka fantastika. „Bjaurius“ priskirčiau tam pačiam žanrui kaip ir Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogiją ir Isabel Abedin „Izolą“. Visos šios knygos skaitosi labai greitai ir lengvai. Vis tik įdomu, kaip toli pasaulis gali nueiti, ir kas, galbūt, dėsis tolimoje ateityje

Dave Pelzer 'Žmogus, vardu Deivas. Istorija apie triumfą ir atlaidumą'

Tai paskutinioji trilogijos 'Mano istorija' dalis. Ji lengviausiai skaitesi, nes nebuvo jokiu ziauriu ir baisiu vaizdu, kankinimo scenu. Nors zinoma pazeminimo, isjuokimo ir psichologinio smurto ir cia yra. Bet vis tik sioje knygoje yra pasakojima apie Deivido atlaiduma ir apie savo svajoniu siekima.
Gal kiek silpnesne uz pirmasias dvi. Bet man patiko ir si.
Patiko rasymo stilius, paprastumas ir lengvumas zodziu. Vienu zodziu skaudi ir be galo ziauri si trilogija, bet atverianti akis ir pamokanti.

šią knygą skaičiau pavasarį, tai labai man patiko, tokia skaudi istorija, nežinojau, kad dar dvi knygos yra, reiks pasiimti ir perskaityti:)

Taip dažnai pastaruoju metu čia lankausi, jog baiminuosi, kad pabosiu na kol nevarot lauk, aš dar truputėlį pasisakysiu

Perskaičiau Haruki Murakami knygą "Mylimoji Sputnik" , na ir kaip visuomet parašysiu atsiliepimą. Tik įspėju, jog atsiliepimas gali kvepėti (smirdėti? ) netikėtais fanatizmo, meilės, susižavėjimo ir perdėto liaupsinimo aromatais. O kai kurie aromatų, natų ar pustonių aprašymai gali būti visai kitaip suprantami jūsų uoslės receptoriams. Šiaip ar taip protas manęs dar visai nepaliko, nes pati suvokiu apsikrėtusi "Murakamio virusu". Gal kiek vėlokai, čia turbūt jau dauguma prasirgo ir imunitetą įgavo. Na bet apie savo būkle gal nesiplėsiu daugiau. Ir taip nežinia ar kas skaitys tokį ilgą Pasisakymą .

Maruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Aš myliu Murakami. Ne. Ne pats geriausias pirmasis sakinys. Na bet knygas tai tikrai myliu, o tas kurias parašė Haruki Murakami, ir būtent tas, kurias perskaičiau jo parašytas tikrai įsimylėjau.

"Mylimoji Sputnik" istorija su paprasta pradžia, kiek mistine "kosmine" pabaiga ir turtingu "tūriu" bei "gyliu". Tai istorija apie jauną mokytoją (kurio net vardo nepamini knygoje) bei taip pat jauną, rašyti trokštančia, Sumire. Istorija atrodytu paprasta. Jis myli ją, ji myli vyresnę Moterį, moterys myli ją, bet ne taip kaip ji to norėtų. Na ir kur čia tas Murakamiškas stebuklingumas ir magiškumas paklausite? Jei atsakyčiau plačiai, reikėtų pacituoti puse knygos, ne gal net daugiau. Na bet pasistengsiu trumpiau.

Herojai paprasti, bet tuo pačiu ypatingi. Šiuo atveju vienišiai. Žmogus gali būti vienas, bet vienišas? "<...> ištiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš toli jie atrodo it gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu."

Kiekvienas aprašytas kąsnis skanus, kvapas sodrus, muzika ritminga. Nė kiek nenuostabu, Murakamio tekstai tiesiog džiazuoja. O džiazas bei kita muzika, sprendžiant iš jo gyvenimo faktų, užėmė ir tikiu tebeužima didelę dalį jo gyvenimo.

Meilė nešabloniška, tikra, "užauginta". Erotinės scenos nevulgarios, bet ir ne per saldžios. Taip pat nepamirštos ir knygos, herojai jas skaito, mėgaujasi ir kalba apie jas.

Skaitant ir perskaičius kyla daug minčių. Dabar apmąstymus "spinduoliusiu" į kosmosą, gal "koks" Sputnikas pagaus ir ką gero atsakys. Bene pirmą kartą sakau drąsiai, norėsiu skaityti dar kartą. Aukščiausias įvertinimas.

Nei "Bado žaidynės", nei "Izola" netraukia, bet šita knyga visai sudominai. Jei jau pakliūtų į rankas, būtinai perskaityčiau.

Na kam tas kuklumas. Kuo daugiau žmonių čia rašo, tuo geriau. O tavo atsiliepimus visada įdomu skaityti.
Man "Mylimoji Sputnik" patiko, bet taip smarkiai kaip tave neapžavėjo. Gal kad skaičiau iškart po "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės", kuri labai patiko.

Labryt,

Taigi perskaiciau Wassmo Toros trilogija. Ech, kaip gerai ji man tiko siuo metu...
Skaudi, niuri, tikroviska, psichologiskai itikinama... Skandinaviska

Vel liudna: ir del temos, sukelto ispudzio, ir del to, kad pasibaige.



Pradejau C. Mccullough Angeleli. Nelabai iprastas autorei stilius, lekstokas toks..kol kas man nelabai..Kazi kaip toliau.

Na visa sio autoriaus istorija dalinasi i tris etapus, del to ir trys knygos:
1. 'Vaikas be vardo' (yra lietuviskas vertimas) - pasakoja apie vaikyste, smurto ir kankinimu pradzia, apie bada ir patycias. Vienu zodziu man si knyga buvo stipriausia visomis prasmemis, bet ir pati baisiausia, vietomis net ir labai slyksti (kur motina liepia valgyti ekskrementus ar vemalus ir pan.)

2. 'The lost boy' (Pamestas berniukas)(kiek zinau berods nera lietuvisko vertimo) - pasakojama apie istrukimo is motinos namu, najus globejus ir naujaji naslaicio gyvenima.

3. 'Zmogus vardu Deivas' - pasakojama apie suaugusio zmogaus bandymus kurti savo gyvenima, siekti savo svajoniu ir tikslu.

Aš ir šias abi skaičiau vieną po kitos, tai iki dabar negaliu pasakyti kažkaip kuri man labiau patiko tiesiog žinau, kad po šių dviejų knygų atradau Murakamį

o as vakar nakti pabaigiau jau kuri laiko skaitoma ir kankinama
Charles Lambert 'Little Monsters' (Mazieji monstrai)

Keistoka man si knyga. Vietomis be galo nuobodi, vietomis net labai itraukianti. Bet vis tik bendrai viska sudejus ir apsvarsciusi nutariau, kad vis tik ji yra siek tiek zemiau nei vidutine. Vis tik daugiau vietu buvo nuobodziu ir neidomiu.
Net pati istorija kazkokia keistoka. Tai moters istorija. Ji pasakojama dviejuose laikotarpiuose: kaip suaugusios moters, kuri gyvena Italijoje ir dirba pabegeliu stovykloje kaip anglu kalbos mokytoja, ir paaugles, kurios tevas nuzudo motina ir ji isvyksta gyventi pas savo teta, motinos seseri, kur jai tenka kovoti ne tik uz buvi, bet ir su savo praeitimi.
Skaitydama visuomet jutau, kad autorius bando apjungti jos paauglystes istorija ir pabegeles mergaites, kuria ji priziuri, istorija. Bet jei atvirai as taip ir neizvelgiau tarp ju rysio. Nesupratau motyvacijos.
Beto, abu pasakojimus buvo suplakti i kruva, nebuvo sklandziu perejimu, del to kartais pasimesdavau.

Apie pirmą esu girdėjęs, šiaip manau, reikia šias knygas skaityti visas tris ne iš eilės, reikia įterpti ir kitų knygų, nes tikrai perskaičiusiam visas iškart, pasidarytų negera ir sukrėstų labai:)

O aš baiginėju Jurgos Ivanauskaitės "Švelnūs tardymai" liko tik trys interviu (tarp jų su Tėvu Stanislovu), kaip pasikartosiu, labai gerai pateikti interviu, labai atsiskleidžia pašnekovai:)