kaip ir pasiilgau jusu visu..
praleke vasara ir nesugebejau pasidziaugt atostogomis, vis begt, lekt visur, reikalu milijonai.. tikejausi normaliu atostogu savaiteles, gavosi total kosmar salygos, tfu, kad dar klausyciau rekomendaciju.. ir prie visko vos Roto nepasigavom, susiedziau su kuom atostogavom kartu, sirdyje labai skaudu, jog sitaip atsiputus reagavo: patys iskrito ir tylejo, mano vaikus kvietesi pas save (pas mane tai ne 2 vaikai..) ir dar desertui iskalbejo kokia as pabaisa, kad nelikau slaugyt issiuntus savuosius namo
ai, zodziu, isitikinau, kad nemoku as su ar be muilo lyst i subine ir sypsotis nors man visai tai nepatinka, nesugebu apsimest durnele, neskaitau svetimu minciu ir nesugebu numatyt ka turiu padaryt, kad itikt, nesu kalta del to, jog mane MB myli ir gaunu is jo mielu dovaneliu. Stengiausi, gerbiau privatuma zmoniu, o gavosi ta pagarba isverte i kita puse ir palaike nemandagumu. Isitikinau, jog daugiau gyvenime nevaziuosiu su kazkuom seimomis atostogu, ypac su mazais vaikais
nepratusi as istisai taikyti laisvalaiki ir pramogas su kitais, bandziau, gavosi nesamone, istampyti nervai ir tiek..
stengiuos nesigilinti i tai kas buvo, bet vis sukyla viskas, atgaminu kiekviena situacija ir nematau is savo puses kazko blogo, as nekalta, jog mazieji per pietus miega pietu miego, kad planuojam dienotvarke pagal save, nes vis tik cia musu atostogos ir neprivalau but kazkam pramoga.
Pagaliau prisikaupiau vakar paskutini protini israut, tai dabar galutinai tapau beprote
vaidamile, nesigilinu kiek ten tas uosvis turi, bet musu ir jo gyvenimo salygos kaip juoda ir balta, negaletu - neduotu
siaip neprasinejam nesamonem kaip jo posunis, tik tam ka verkiant reikia pasidaryt. Nors MB turbut visa gyvenima nuoskauda jaus del tevo elgesio, mat ne pagal plana MB gyvenima pradejo gyvent, buvo skaudziai nubaustas tuom, kad netikras sunus gavo, gauna viska ko uzsigeidzia (masina, puse namo su remontais, motociklas ir t.t.), o MB - supuvusi butuka, tad geriau nenorek
o ir siaip, gal ir gerai, uz tai vertinam kiekviena kampeli, kuri pasidarem savom rankom, suvokiam, kad pinigais nesninga ir stengiuosi optimistiskai galvot "uzsidare durys, atsidarys langas"