Labas vakarėlis
Pabuvau truputį lauke, ir atstumą truputį pailginau, kad galėčiau pavaikščioti. Man tai dabar čia tobula žiema
Gaila, kad pagal prognozes vėl po savaitės dienomis ims merkti lietūs.
QUOTE(sachar @ 2012 02 04, 17:10)
As ir panasiai, o kai sutikau da pamasciau kas cia do nesamone, neustenka to, kad jis toli gyvena, tai da zymiai vyresnis ir su seima, bet taip uzkabino, kad dabar jau viskas nesvarbu
Taigi... Aš irgi tiek minusų radau. Bet man minusai atsirasdavo per atstumą būnant, nes kai susitikdavom ir būdavom kartu vėl viskas tobula.
QUOTE(abiga @ 2012 02 04, 17:35)
Būtent, čia gydytojų profesinė liga - darboholizmas
Net norėjos man jį šiandien patraukt per dantį, kad skatini imt nedarbingumą, o pats kaip elgiesi susirgęs, tik kažko susilaikiau, nenorėjau pykčių provokuot per atstumą
Kiek konkrečiai temperatūros turiu, nepasakysiu, pajutusi iškart numušinėjau vaistais, tai gal šiuo metu ir nebėra jos
Sachar, vat būtent, kad meilė nelauktai ateina. Ir jai nei amžius, nei atstumas nesvarbūs
Turiu draugę, bendraujančią internetu su gal 14 metų vyresniu užsieniečiu, jos nuomone, dar niekada nebuvo sutikusi tokios giminingos sielos. Ir kad ir kiek kliūčių juos skirtų, vis tiek planuoja būti kartu. Gražu tokie santykiai.
Sudominot, kokie čia kvepaliukai, reiks pauostyt progai pasitaikius
Na, nežinau, ar profesinė liga. Mamos darbe poliklinikoj tai šiaip didelė įtampa ir mėgstantis išsidirbinėti vadovas. Mano mama prieš kelis metus buvo didelis ligoniukas jai konstatavo onkologinę ligą. Ir čia dar kaip tik tada, kai aš jau planavau išvažiuoti, ruošiausi testams, t.t, tai buvau giliam šoke... Teko ištverti visus švitinimus, chemoterapijas. Poliklinikos vadovo reakcija dėl nedarbingumo buvo maždaug tokia o tai ką, kitą dieną po chemo negali dirbti? Tai net visą šitą teko išsikovoti. Mama vakar važiavo tikrintis, bet dar gerai nežinau, kaip sekės. Rodos, kad gerai. Aš dabar labai džiaugiuosi, kad viskas gerai. Čia dar viena priežastis, kodėl nemėgstu būti toli nuo artimiausiųjų. Ir niekada nenorėčiau gyventi toli
Džiaugiuosi, kad visi blogumai jau praeityje ir labai tikiuosi, kad niekas neatsinaujins. Nes tas pusmetis gydymo visai šeimai buvo sunkus. Pati savo gyvenimą prisimenu taip dieną darbas, naktimis bakalaurinio rašymas, ruošimasis kitiems stojimams ir budėjimai Santariškėse anksti ryte arba vėlai vakare pas mamą. Vakare grįžti po visko, noris tik į vieną tašką žiūrėti, miego išeina po keturias valandas per parą ir paranoja dėl visų artimųjų sveikatos vos tik kažkas negerai. Kol neapsilankai tokiose įstaigose, niekada nežinai, kiek žmonių su tais bjauriais vėžiais kovoja ir kaip visa kita pasidaro nebesvarbu, kai pradeda kabintis tokie dalykai. Beveik susigraudinau berašydama. Tad saugokit savo sveikatą Darbams, priešingai nei sveikatai, niekada nebus per vėlu
Tualetinis vanduo yra
va šitas Beje, kažkada buvo su mėta, tai tas man patiko dar labiau, bet jau keletą metų kaip išimtas iš prekybos, bent Lietuvoje.
O! Radau. Šitie su mėta man buvo nerealūs
Green Tea*, ot fantastiškas žiedelio variantas. Vau, čia tai idėja.
Matau, apie santykių pradžias kalbat. Tai galvoju, kad mūsų buvo labai žaibiška. Pirmas pasimatymas gruodžio 29, antras gruodžio 31 jau su Naujųjų sutikimu, po to sausio 1, 2, o tada mano skrydis. Ir jau viskas per atstumą - grįžimai, aplankymai vienas kito. Bet kokios tos kelios dienos buvo gražios. Jaudulys, noras gerai pasirodyti ir taip toliau. Na, pačios suprantat. Gera prisiminti. Kad ir labai trumpa, bet labai rožinė pradžia
Ir pagalvojau, kad per šiuos visus du metus su daugiau nebuvo nei dienos, kada nesusiskambintume ar nesusirašytume. Tiesa, pirmą pusmetį tai nesiskambinėjom, aš turėjau mažiau laiko. Bet bendravom visada daaaaug.