Meilė per atstumą

baigėsi mano saulei atostogos, tai dabar vėl labai mažai matomės, abu savaitgalio laukiam nes dabar išeina į darbą pusę šešių ryto ir grįžta pusę aštuonių vakare, pervargęs
Kas dėl slapukavimo, tai jau kažkada seniau sakiau, kad bijau prisišnekėt išvis labai mažai kas žinojo apie mano planus

Kokia nuobodybe.

O jei pamiltumėt žmogų ir jis turėtų išvažiuoti be jokių šansų, kad jūs galite vykti kartu? Gal sakysit, kad viską padarytumėt, kad važiuotumėt kartu, bet jeigu vis dėlto. Nejau atsisakytumėt tikros meilės tik dėl to, kad atstumas - tai problema?

Elegantiškai Sninga, jums tikriausiai dabar norėtųs sustabdyti laiką (pažįstamas ir jau kiek primirštas dėl nesimatymo su saviškiu jausmas)

Na, mūsų atstumas nėra didelis - apie 130km. Aš mokausi Vilniuje, jis metė studijas, grįžo į mūsų gimtąjį miestą, neseniai susirado darbą, nors buvo planų ieškoti Vilniuje ir apsigyventi kartu. Bet visai džiaugiuosi, kad taip išėjo, svarbiausia, kad jam darbe viskas kolkas labai gerai (tfu tfu tfu), o tuos 4dienų nesimatymus galima ištverti be didesnio vargo, aišku, pasiilgstu labai Bet man taip patinka, gera, kai kažkas labai išsiilgsta

Uf, na ir užsikasiau darbais... net čia pamiršau apsilankyt

Solitude, kaip džiaugiuosi, kad jūs jau įveikėt atstumą sveikiju

O man va tokia trumpa pertrauka tarp darbų atsirado, visai visai trumpučiukė - ir iškart ėmė niūrios mintys pulti... kai nežinai, ko lauki, taip negera... gal ten išvis ničnieko toj ateity nešviečia liūdna, nors kauk... greičiau vėl darbų paduotų, nebūtų kada galvot, tik dirbt ir miegot... nė atsipalaiduot nebesugebu

O jo visada toks darbo grafikas? Sunku, kai taip Šiandien viena draugė skundės, kad vyrukas tik darbu ir gyvena, pervargęs visas grįžta, nebenori nieko, tik miegot. Bet tikiuosi, jums taip nėra

Taip taip, sutinku, slapukavimas nebūtinai blogai, svarbiausia, kad viskas taip gerai išsisprendė ir dabar pradėsit gyventi kitokį gyvenimą
Papildyta:


Na kaip čia pasakius, pas mus tai taip įdomiai yra Dabar, kai gyvenam kartu, būna ir daugiau ginčų, ir pasipykstam. Trintis visgi... Ir tada aš pagalvoju, kad va gyvenu didžiąją dalį laiko viena, pati sau šeimininkė, nereikia derintis - kaip gerai Bet kai nuslūgsta tie visi jausmai, vėl pasidaro labai gera, kad esam kartu. Tokiais momentais jau tikrai norisi sustabdyti laiką Va buvom kelionėj šį savaitgalį Varšuvoj, labai patiko. Buvo daug veiksmo, daug vaikščiojimo, įvairių vietų lankymo, nei kiek rutinos. Tobula


Papildyta:


Ką jau čia bekalbėti - taip visada būna. Apskritai padariau išvadą, kad žmogus laimingiausias turėdamas kuo daugiau veiklos O ypač, kai reikia kažko laukti, tai smegeninė užimta kitais dalykais, nelenda niūrios mintys, neprisigalvojama kvailysčių. Aš žiūriu, kad net kai kartu gyvenam, jei abu turim labai užimtas dienas, tai pabaigoj abu tiesiog švytim, įspūdžiais dalijamės. O kažkada darėm tinginio savaitgalį, labai ilgai miegojom, namie buvom - iš esmės nieko gero nenuveikėm. Ir ką, iškart negatyvios mintys, konfliktėliai ir panašiai. Man dabar atostogos nuo mokslų, bet truputį darbuojuos, tai tikrai geras išsigelbėjimas. Turbūt išprotėčiau, jei reiktų tapti namų šeimininke Šiandien nudirbau sau jau viską, o vakare einu su drauge susitikt, vyninėj pasėdėsim, senus studijų laikus prisiminsim

Beje, mano pasiūlymas vilnietėms dėl susitikimo vasarą ir ko nors smagaus nuveikimo drauge vis dar galioja!

panašiai, žinok, ir yra vakar grįžo septintą visas nusikalęs, pavalgė ir užmigo šiaip ne taip už valandžiukės pažadinau, kad nors kiek pabendrautume, nes biškiuką stogelis čiuožt pradeda visą dieną vienai sėdint bet šiaip nuostabu tai, kad matomės kiekvieną dieną kai grįžta iš darbo, man neina šypsenos suvaldyt, nu tooookia laiminga jaučiuosi, kad grįžo verta buvo laukti tuos du metus

Tiesos yra
Bet mane tas nekonkretumas žudo... Nežinau, gal savaitgalį susitikus reiks pakalbėt šiek tiek apie ateities planus

Tai žinoma, jūsų situacijoj tikrai reikia pasikalbėti. Nebe aštuoniolikmečiai esate, norisi tokiame amžiuje konkretumo ir santykių stabilumo, o ne kaip bus, taip. Ir linkiu tik gerų naujienų

Sveikos, moteros .

Aš iš patirties žinau, kad meilė per atstumą yra labai apgaulingas dalykas: susitinki - žemė slysta iš po kojų, išsiskiri - plepi telefonu iki nukritimo ir vėl lauki susitikimo, o susitikus vėl tas pats - baisinė laimė ir džiaugsmas. Bet, kai pagalvoji realiai , tie susitikimai būna neblogai prisotinti pasiilgimo ir tam tikro įsivaizdavimo, koks yra mylimasis (juk būdamos kad ir už 100 km, nematom, koks jis kasdieniame gyvenime). ir tai yra labai apgaulinga.

Draugavau su vyruku per atstumą apie 2 metus. Matydavomės beveik kiekvieną savaitgalį, bet kai pagaliau atsikėliau gyventi į tą patį miestą, viskas po truputį pradėjo byrėti, o pagyvenus kurį laiką kartu, nutrūko negrįžtamai.

Tai va, panos, jei ryšitės draugystei per atstumą, gerai pagalvokit: juk ir jam, ir pačiai daugiau pagundų paieškoti draugijos svetimo glėby, o ir charakterio žmogaus tikrai nepažinsit.

Tai kad čia dauguma tokių pasiryžusių Jau čia viskas dėl to išdiskutuota. Taip, tai yra sunkiau, daugiau ilgesio, mažesnė tikimybė gerai pažinti kitą ir taip toliau. O dėl pagundų, tai jų visada yra ir visada gali atsirasti. Net kartu gyvenant gali išeiti į darbą ir pakeliui sutikti ką nors, kas patrauks akį ir kris į širdį Bet viskas priklauso nuo pastangų. Jeigu yra susitarimas, konkretumas, matai ateitį kartu, tai dėl jos ir stengiesi. O jei nematai, tai tokia ta ir draugystė. Per atstumą ar ne - vis tiek subyrės.

Ačiū
Aišku, nusikėlė susitikimas kitam savaitgaliui... kaip visada. Nervas jama



Joa... jei galėtume jausmus pagalvojimais sureguliuot