Meilė per atstumą

Sveikos labai dziaugiuosi čia suradusi šią temą rašau iš Norvegijos, bet ryte skrendu atgal į Lietuvą, buvau tik šventėms pas sužadėtinį... Bandau visaip tramdyti liūdesį, bet ne visada pavyksta. Nujaučiu, kad ryte ašarų išvengti nepavyks... bet... tikiu, kad esam stiprios ir jei tik nori ir myli, tai viskas įmanoma stiprybės visoms!

Meilė per atstumą turi viena pliusą,tai nėra monotonijos namie ir nėra laiko kada pyktis,tik džiaugtis vienas kitu,kai jau grįžta namo

Mes su saviškiu pasipykstam ir po ilgų išsiskyrimų, bet atrodo, kad kuo toliau, tuo tie pykčiai protingiau išsprendžiami, išmokstam nusileist ir atsiprašyt... iš kitos pusės, be jų net nebūtų įdomu, vien tas susitaikymo džiaugsmas kiek vertas!

Sveika, Monikamono Oi, tos išsiskyrimo ašaros, puikiai pažįstama - norėčiau išmokt nebeverkt Kaip suprantu, taviškis dirba Norvegijoj? O ar aišku, kuriam laikui tas atstumas jus skirs?

Sveikutės

Pagaliau kažkiek apsveikau, tik dar truputį kosčiu ir sloguoju. Dar tas toks bjaurus drėgnas oras ir balos O aš taip laukiau nedidelio šaltuko Kaip jūs visos gyvenate?

Papildyta:


Tikrai taip, visada džiaugiuos tomis romantiškomis akimirkomis

Mes irgi pernai per naujuosius buvom dviese - ir abu to norėjom. Važiavom į pajūrį, puikiai praleidom laiką. Bet šiemet norėjosi ko nors linksmesnio. Kita vertus, bus dar daug tų naujametinių vakarėlių. Nežinau, man Kūčios, Kalėdos - tai tikros šventės, labai jaukus ir gražus metas, pačios gražiausios metų šventės. O tie naujametiniai baliukai kasmet vienodai kartojasi. Mes su SB pašnekėjom, kad šventimas kad tik švęst irgi nebelabai džiugina. Tai pamąstėm, kad kitais metais per naujuosius būtų smagu kur nors išvykt, kur šilta. Šiaip svajojam apie tolimus ir šiltus vandenis kokiose nors salose, kur galima būtų pabėgti nuo tos šventinės naujųjų manijos. Na, bet tai jau ne artimiausioje ateityje

Pastebėjau, kad taviškis dažnai darbe išvargsta. Gal darbas labai stresinis? Maniškis irgi pastaruoju metu daug nervų ten palieka, nes vis kyla kokie nors idėjiniai konfliktai su kolegomis. Ir šiaip - spaudimas, nuovargis... Beje, neprisimenu ar klausiau, bet matau, kad taviškis pas Tave periodiškai atvažiuoja. Na o Tu kaip? Ar aplankai jį jo šalyje?
Papildyta:


Sveika atvykus

Ašaros turbūt mūsų visų absoliučiai bendra bėda... Mums jau irgi dviejų savaičių nebeliko, tai vis daugiau ir daugiau galvoju apie artėjantį išsiskyrimą. Žinau, kad bus ašarų; žinau, kad ir vėl kelios pirmos dienos bus sunkios. Bet esi teisi, esam stiprios Be to, žinom, kad atstumas neskirs amžinai. Pasikartosiu su klausimu: kiek tokio bendravimo nusimato judviem?
Papildyta:


Būtent
Papildyta:


Man tai truputį paverkus palengvėja. Kita vertus, norint išmokt tokioj situacijoj neišrident nei vienos ašaros turbūt reikia būti geležinių nervų arba visai nieko nejausti.

Na mūsų atveju tai jau matau šviesą tunelio gale poros savaičių laikotrapyje sužinosim ar draugas gauna darbą su rotacija, tai būtų mėnesis dirba, mėnesis laisva, kolkas mums abiems tai geriausias variantas o jei rotacijos negaus, tai iki kovo grįžta į Lietuvą ir pagyvens kurį laiką, turbūt iki tol, kol nesibaigs pinigėliai (gaila ir pikta, kad jie nori nenori turi didelę įtaką)... tai va, dabar ta situacija plius minus lengvesnė, bet dar neseniai buvo, kad nežinojom nei kada kitas susitikimas, nei kiek laiko teks būti atskirai ir VELNIAI GRIEBTŲ, tai yra žiauru...
kiekvieną kartą, kai tekdavo atsisveikinant išsiskirt, skaudėjo taip lyg iš tikrųjų išsiskirtumėm...
O Jūs (kreipiuosi į visas) ar žinot, kiek liko laukt? turbūt apie tai jau kalbėjot šitoj temoj, bet gal praleidau, tai va ir klausiu

Sveikos

Elegantiškai sninga, aš taip pat Naujųjų nesureikšminu ir mielai per juos į šiltus kraštus pabėgčiau, aišku, su mylimu žmogum, gera svajonė, linkiu įgyvendinti Teisingai pastebėjai, jo darbas, nors čia ir įgyvendinta svajonė, stresinis, atsakingas, operacinėj. Pas mus jau taip įprasta, kad dažniau susitinkam šitaip, beje, jis ne kitoje šalyje kol kas, tik kitam mieste, tad šiuo metu palyginus dažnai matomės. Suprantu, atrodo menkniekis palyginus su užsieniu, bet tai atstumas ir jis jaučias, atviriau pasišnekam tik susitikę, o telefonu jis atvirauti nelinkęs, pasako, kad viskas gerai, net jei taip nėra. Ak, tie vyrai, bent jau maniškis toks

Monikamomo, pas mus tokia situacija kol kas dar tęsis neaišku kiek, nė bent situacija su darbais pasikeistų. Manau, mėnesis atstumo, mėnesis kartu jums tikrai būtų priimtinas variantas, tad laikau kumščius, kad pavyktų

Perskaičiau, ką parašė Liwita dėl monotonijos nebuvimo - yra tiesos, tiek neužgožia bendri buities rūpesčiai, kiek gyvenant kartu, džiaugiesi kiekvienu susitikimu, kiekviena akimirka. Tik kad po kurio laiko atrodo, jau geriau jie būtų, kad tik nebūt atskirai.

Dėl monotonijos nebuvimo, tai iš vienos pusės pritariu, kad jos būna mažiau, kai retai mataisi... Bet manau, kad santykiuose menas ir yra tame išmokime kasdieną sukurti kažką stebuklingo dėl ko monotonijos nė trupinėlio nebūtų
Papildyta:
Metgaitės, o ar pilnai pasitikite saviškiais, kai nematote kur ir ką jie veikia?
Aš galiu pasakyt, kad pasitikiu. Bet draugystės pradžioje buvo dvejonių, kai nematai, nežinai, niekas nepapasakos... Būdavo, kad ir prisigalvoji visko...

Sveikutės,

Mūsų laikas jau irgi eina į pabaigą, 16 dieną aš išskrendu. Jau pradeda darytis liūdna pagalvojus, kad ir vėl mėnesius reikės laukti iki kol susitiksim. Jau pradėjau labai stipriai laukti vasaros... Gera būti ne tik su SB, bet ir susitikti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais. Po kiekvieno tokio apsilankymo vis suprantu, kad negalėčiau visą laiką gyventi toli nuo visų šitų žmonių. Ir tada džiaugiuosi, kad mokslai eina į pabaigą

Norėjau paklausti jūsų visų, kaip jaučiatės „žaisdamos šeimą“ (į kabutes įdėjau ne dėl ironijos, o dėl labai trumpo laiko kartu) su saviškiais tada, kai būnat kartu, t.y. kai tą trumpą laiką kartu gyvenat? Ar ateina suvokimas, kad tai yra dalykas, kurio jau dabar norit? Kai būnam kartu, aš džiaugiuosi kiekviena smulkmena: virdama košę pusryčiams, pažadindama ryte, kai kartu gaminam vakarienę, kai gaunu arbatos į lovą ir mane pavargusią apkamšo, kai vakarais išeiname į koncertą ar einam be tikslo pasivaikščioti savaitgalio naktį Į nieką nenorėčiau iškeisti šitų dalykų. Aš visą laiką baidžiausi šeimos ir įsipareigojimų, o dabar jaučiu, kad jos labai noriu vos tik baigsis mano įsipareigojimai svečioje šalyje.
Papildyta:


Kaip gerai, kad situacija jau pasikeitus į gerąją pusę. Ir kaip puiku būtų, jei jis kas antrą mėnesį dirbtų. Manau, čia kiekviena iš mūsų su baltu pavydu žiūrėtume į Tavo situaciją, nes visgi pakankamai laiko praleisit kartu

O Tau pačiai niekada nekilo mintis važiuoti kartu su juo? Ar yra dalykų, kurie sulaiko?

Papildyta:


Aš irgi kiekvienąkart jaučiuosi taip pat baisiai ir pirmos kelios dienos išskridus man būna be galo sunkios. Aš nieko nenoriu, tik atgal, kad vėl būtume kartu. Ir po savaitės su trupučiu ir vėl taip bus. Bet aš viliuosi, kad praeis kažkiek laiko ir visa tai taps gražia istorija apie tai, kaip galima išsaugoti santykius tokiomis aplinkybėmis ir kurią vieną dieną pasakosim vaikams ir anūkams

Papildyta:


Kalbėjom, bet nieko čia tokio Mūsų atveju tai maždaug metai su puse Bet mes net draugauti pradėjom man jau gyvenant nebe Lietuvoj.
Papildyta:


Ačiū, abiga, už linkėjimą įgyvendinti svajonę. Aš tikiuosi, kad tokia diena ateis

Na taviškio darbas tikrai labai atsakingas ir rimtas. Įsivaizduoju, kiek streso gali įvaryti ir kaip sunku apie kai kuriuos atvejus imti ir negalvoti, kai jie taip įstringa atmintin. Ir įsivaizduoju, kad atstumas su kai kuriom pasekmėm vis tiek jaučiasi. Vyrai tikrai nelinkę labai atvirauti skambindami, tai ir lieka laukti pasimatymo akis į akį, kol viską išsipasakos. Aš užvakar buvau pas tėvus, kaip tik maniškis turėjo problemų darbe, tai klausiau klausiau per skaipą, ir niekaip neišgavau atsakymo. O va tik susitikom - iškart pasipasakojo. Taip taip, tokie tie vyrai - visi jie tokie

Nežinau, ar nieko nepainioju, bet ar ne taviškį jo giminės įkalbinėjo išvykti? Turbūt atsilaikėt prieš šitą spaudimą ar dar liko minčių?

Papildyta:


Manau, kad daugumai mūsų net lašelis tos monotonijos toks mielas, kai tik esame kartu...

Bent jau man, kaip rašiau anksčiau, mielos visos tos šeimyninės smulkmės, kad ir ką bedarytume. Kad ir kambarius siurbliuotume, kažką linksmesnio sugalvojam, muziką užsileidžiam, pasimaivom abu su tuo siurbliu ar dulkių skudurėliais ir nėra jokio nepasitenkinimo dėl buities

Taip, galvoju, kad tai menas, bet labai dažnai žmonės sureikšmina įvairias buities smulkmenas ir mažmožius taip, kad nebemato šalia savęs mylimo žmogaus. Arba pradeda atrodyti, kad tos smulkmenos viską užgožia. Gal man dar nesibaigė tas rožinių akinių periodas, bet labai stengiuosi, kad taip nebūtų. Abu esam aptarę, kad norint išlaikyti gerus santykius svarbu to nepamiršti, tai stengiasi ir jis. Jei tuos dalykus bandai žaismingai spręsti, žiūrėk, ir romantikos padaugėja, ir gyventi smagiau

Papildyta:


Aš pilnai pasitikiu. Apskritai dėl visko. Žinau jo charakterį ir žinau, kaip jis nemėgsta melo ir intrigų. Jam čia vertybės numeris vienas, todėl pasako man viską... Bet pradžioje ir man buvo, ypač kai lankė šokius ir šoko su kita mergina Visko prisigalvodavau, bet vėliau supratau, kad nereikėjo.
Papildyta:
Na, o kaip kitoms sekasi?

festina lente, stiprybės Tau. Nors ne pirmas kartas, bet įsivaizduoju, kad kaskart skauda. Bet lieka vis mažiau

Solidalida, seniai begirdėta. Kaip sekasi Tau?

Elegantiškai sninga, man buvo taip, kad mečiau studijas, nes pasiryžau perstoti ten, kur visada norėjau, o ne ten, kur šeima liepė, tai vat metusi turėjau laisvo laiko iki kitų mokslų pradžios ir buvau išvažiavusi pas saviškį, gyvenom Norgej penkis mėnesius, bet paskui įstojau ir man teko grįžt... o kadangi jau ir taip nemažai laiko iššvaistyta, tai neakivaizdžiai mokytis nebėra laiko
kitą vasarą planuojam vestuves, o dar po metelių ir stebuklėlį (arba stebuklėlį tada, kai Dievas duos)

Dar grįšiu prie tos temos apie pasitikėjimą. Skaitau su diiiiiiidele nuoširdžia šypsena, kai parašyta, jog poroje yra visiškas pasitikėjimas super mega turbo! Na bet turbūt kitaip ir negali būt, jei jau PORA
Bet kartais aš pati papsichuot mėgstu prisigalvoju nesamonių, kai tam visiškai nėra pagrindo, o jei dar esu tą dieną pikta ar šiaip pms ir Tos dienos stengiuosi tokių dalykų atsikratyt, arba jei ir šauna kokios mintys iš kosmoso, tai pirma jas apgalvoju, o paskui papasakoju SB nesinori pyktis dėl visokiausių menkniekių...

Elegantiškai sninga, gražu skaityt, kaip jūs fainai sutariat, tikrai iš to, ką teko čia skaityt, jūsų pora puikus pavyzdys, kaip atstumas meilei netrukdo
Dėl maniškio išvažiavimo į užsienį, žinoma, bet kokią akimirką viskas gali pasikeisti, kol kas nevažiuoja. Čia ne vien tik giminių spaudimas, buvusių kursiokų pavyzdys veikia (gal trečdalis Vokietijoj), o jis ir pats nieko prieš, tik gal patirties nori įgyti daugiau. Nenoriu net spėliot, kaip bus toliau, žinau tik, kad mums gera kartu ir norimtęsti santykius.
O dėl iškelto pasitikėjimo klausimo, be jo draugavimas per atstumą nelabai pavyktų, nemanot? Pavydo priepuoliai ir priekaištai gali viską greit sugriaut, tad neverta, geriau atvirai šnekėtis. Žinoma, būnant per atstumą visko prisigalvoji, o ir logiškai mąstant didesnė tikimybė, kad vyras susiras ką nors...kita vertus, gali susirasti ir esant pašonėj, jei nėra pagarbos, vienas kito supratimo ir daugelio kitų dalykų, iš kurių meilė susideda.

Sveikos, laukiancios, ar dar besidziaugiancios buvimu kartu.
Mano dziaugsmingos sventes baigesi, isvaziavo brangusis vel i komandiruote. Labai greit prabego tos pora savaiciu su trupuciu,sventines dienos taip laika trumpina,nespeji net pajausti. Kaledas sventeme su tevais,Naujus pasitikome dviese. Tai jau tampa tradicija,nesinori svesti tik del sventimo,geriau pabuti dviese,nuo visu pasislepus,isjungus telefonus ir pamirsus interneta.

Visoms gero ir smagaus laiko su mylimaisiais