Meilė per atstumą

na, tai ne tiek ir daug liko o kažin kur kitos mergaitės, matyt džiaugiasi saviškiais namuose

Flintuke, nesidžiaugiam, kad ir kaip būtų gaila Užtat šitam skyrely laukt smagiau, kai mūsų daugiau, ar ne? 2
Elegantiškai sninga, pasmalsausiu: tai Lietuvoj planuojat apsistot, kai baigsis atstumas, o gal dar patys neapsisprendėt?

būtent kuo daugiau, tuo smagiau

Labas rytas

Buvo, buvo čia daug mergaičių prieš kokius metus. Bet tikra tiesa, dabar dalis iš jų su saviškiais įsikūrė bendruose namuose ir čia turbūt nebeužsuka Tai reikia tik pasidžiaugt dėl jų, aišku, galėtų retkarčiais apsireikšti ir papasakot, kaip sekasi dabar bendrą gyvenimą kurti

Abiga, na čia jau toks klausimas, kurio manęs visi dabar nuolat klausinėja kiekvienąkart, kai grįžtu.

Mes planuojam pasilikti Lietuvoje dėl dviejų priežasčių. Pirma - nes aš to noriu Antra - nes ir jis nori to paties. Tai kompromisas mums daugiau nei akivaizdus. Maniškis, tiesa, lietuvis, nes kitu atveju turbūt būtų kitaip. Aišku, mažai pažįstami žmonės labai dažnai nustemba dėl tokio būtent mano noro, kad kaip čia taip aš noriu gyventi SAVO šalyje. Tai va, aš esu toks žmogus, kuris gali kurį laiką su tam tikru tikslu gyventi kitoj šaly (tas tikslas šiuo metu dabar yra baigtos studijos), bet ilguoju laikotarpiu save aš įsivaizduoju savo šalyje. Kodėl? Todėl, kad būdama čia aš galiu esant reikalui dažniau lankyti savo senstančius tėvus. Todėl, kad galiu dažnai nuvažiuoti pas mylimą močiutę, kuri ne tik prikraus pilną bagažinę daržovių ir uogienių, bet dar ir pakalbėsim taip, kad nebejauti, kaip praeina laikas. Ne skaipu pakalbėsim, ne telefonu, o gyvai. Todėl, kad galiu bet kada paskambinti (arba man gali paskambinti) dešimtmečius pažįstama draugei ir pakviesti kavos ar arbatos šįvakar, o ne planuosim tai padaryti po pusės metų, kai aš Lietuvoje atostogausiu. Tas ryšys su artimais žmonėmis man yra svarbus. Ir tą ryšį aš norėčiau puoselėti ne skaipu ir kitom panašiom priemonėm, o turėti jį gyvai. Su SB turiu tą skaipinį ryšį ir tikrai labai džiaugsiuos, kai jis pasibaigs ir būsim kartu. MB mąsto taip pat, be to, jis truputį vyresnis už mane, turi savo būstą, mąsto apie namą, turi mėgstamą darbą ir hobių.

Ekonominių priežasčių neturiu. Šiaip sutinku, kad Vakarų Europoje gyventi šia prasme būtų paprasčiau (o ypač čia, kur aš dabar reziduoju). Bet gal jau ir kartosiuos šioje temoje, tačiau kol gyvenau Lietuvoje ir ten studijavau bei dirbau, supratau, kad jei tikrai stengiesi, užsidirbti gali užtektinai. Turiu dvi skirtingas specialybes, kurias abi mėgstu dėl skirtingų priežasčių, ir ką nors jau tikrai neabejotinai sugalvosiu

Tiesa, aš dar turėjau tokią svajonę pagyventi ir padirbti kurį laiką Paryžiuje ar Pietų Prancūzijoje (čia todėl, kad esu didelė gerbėja prancūziškos kultūros, man labai graži ta kalba), bet čia jau teko susitarti ir su pačia savimi, nes kita vertus, nesu -niolikmetė ar dvidešimtmetė, kuriai norisi tik lakstyti. Sutikus SB jau vis dažniau pagalvoju apie stabilumą savo gyvenime ir sėslesnį gyvenimą, šeimą. Ten įsipaišo ir tie dalykai, kuriuos jau čia įvardijau kaip man svarbius. Paryžių ir Pietų Prancūziją, esu tikra, aplankysim kartu su SB ne vieną kartą, gal ir ilgesniam laikui Bet kol kas planuose mokslų baigimas ir bandymas susikurti jaukų dviejų žmonių lizdelį Lietuvoj.

[quote=Elegantiškai sninga,2011 11 03, 11:32]
Abiga, na čia jau toks klausimas, kurio manęs visi dabar nuolat klausinėja kiekvienąkart, kai grįžtu.

Mes planuojam pasilikti Lietuvoje dėl dviejų priežasčių. Pirma - nes aš to noriu Antra - nes ir jis nori to paties. Tai kompromisas mums daugiau nei akivaizdus. Maniškis, tiesa, lietuvis, nes kitu atveju turbūt būtų kitaip. Aišku, mažai pažįstami žmonės labai dažnai nustemba dėl tokio būtent mano noro, kad kaip čia taip aš noriu gyventi SAVO šalyje. Tai va, aš esu toks žmogus, kuris gali kurį laiką su tam tikru tikslu gyventi kitoj šaly (tas tikslas šiuo metu dabar yra baigtos studijos), bet ilguoju laikotarpiu save aš įsivaizduoju savo šalyje. Kodėl? Todėl, kad būdama čia aš galiu esant reikalui dažniau lankyti savo senstančius tėvus. Todėl, kad galiu dažnai nuvažiuoti pas mylimą močiutę, kuri ne tik prikraus pilną bagažinę daržovių ir uogienių, bet dar ir pakalbėsim taip, kad nebejauti, kaip praeina laikas. Ne skaipu pakalbėsim, ne telefonu, o gyvai. Todėl, kad galiu bet kada paskambinti (arba man gali paskambinti) dešimtmečius pažįstama draugei ir pakviesti kavos ar arbatos šįvakar, o ne planuosim tai padaryti po pusės metų, kai aš Lietuvoje atostogausiu. Tas ryšys su artimais žmonėmis man yra svarbus. Ir tą ryšį aš norėčiau puoselėti ne skaipu ir kitom panašiom priemonėm, o turėti jį gyvai.

oj kaip aš tau pritariu, būtent dėl tų pačių priežačių aš likau lietuvoje, nors juk galėjau kartu su SB važiuoti. Žinoma, labai daug kas to nesupranta, bet gal ir nereikia, kad suprastų.

Dėkui už išsamų atsakymą Man visai nekeistas noras likti Lietuvoje, ypač, jei čia abu jaučiatės laimingi. ir juk svarbiausia būt kartu

abiga, o koks jūsų atstumas? kuris Lietuvoje?

Abiga, Flintuke, ačiū už palaikymą Kaip smagu, kad čia daugiau taip mąstančių yra. O abigos ir aš norėjau to paties paklausti, bet Flintukė aplenkė.

Kol kas abu Lt (nors tikraiausiai mūsų atstumas tik padidės ir jis važiuos į užsienį dirbt; pats nori geriau užsidirbt, ir giminės jį spaudžia). Jums turbūt atrodo "baika" palyginus, kai skiria skirtingos šalys, bet vis dėlto beveik 250 km dažnai neprivažinėsi ir dėl finansų, ir dėl užimtumo, tad kartais jaučiuosi, lyg jis būtų laaabai toli

na taip, atstumas koks bebūtų, esmė ta pati - negali jausti šalia savęs mylimojo žmogaus, tik va pasikalbėti telefonu dažniau galite
Spaudžia giminės O tavo kokia nuomonė šiuo klausimu?

Sveikos, merginos Kaip sekasi savaitgaliauti? Ką veikiate? Aš šiandien pažadėjau sau tvarkos darymu užsiimti, bet truputį pritingiu, tai atidedu O vakar turėjau tokį buitinį nelaimingą atsitikimą namuose - apsiplikiau ranką verdančiu vandeniu. Labai skaudėjo kurį laiką, bet šiandien skausmo jau nebejaučiu, tik raudonas plėmas nemažas. Tikiuosi, kad rando neliks (nors vakar buvo vienodai ir tas randas, norėjau, kad tik greičiau tas skausmas praeitų ).

Abiga, visai neatrodo tas atstumas baika, jei kliudo dažniau matytis. Man atrodo, kad truputį vyresniame amžiuje (na, kai jau nebe -niolika) ir kai jau norisi gyvenimo drauge kuriant bendrus namus, yra nelabai malonus. O dėl šeimos narių spaudimo ir aš norėjau klausti. Kaip čia taip? MB brolį kaip tik šeima atkalbinėjo truputį nuo tokio būdo užsidirbti.