Įveikiau nevaisingumą

Visuomet patikdavo paskaityti sia tema ir pasisemti optimizmo. Tikiuosi ir mano kelias, nors ne toks ilgas (sumoje intensyviai dirbome ir ejome per gydytojus 10 menesiu), kazkam bus idomus...

Taigi kaip ir dauguma poru susituokeme, nugyvenome keleta metu del saves, keliavome, megavomes tuo, ka turime. Su laiku supratome, kad santykiu testinumui kaip ir truksta kazko...Nusprendeme bandyti susilaukti vaikelio.

Nuo pirmo menesio matavausi BT, dariausi ovuliacijos testukus. Labai nenorejau gimdyti vasara, tad menesiuku pastojimui buvo ne tiek ir daug Na ir ka, po pirmu menesiu vis atrodydavo, kad tuoj-tuoj turetu buti, nes ir temperatura, ir testai rodydavo vykstancia ovuliacija. Ir nieko.

Iki asaru nedaeita, bet erzindavo draugai, kuriems lengvai pavykdavo. Taip ejo laikas...po pusmecio intensyvaus darbo nusprendziau nelaukti. Pasikonsultavau su pazistamomis, kurios irgi negali susilaukti vaiku. Patare sakyti poliklinikoje, kad jau 3 metus neiseina pastoti. Pasakiau. Nusiunte i VK pas viena profesoriu. Keliavau pas ji jau apsiskaiciusi, su hormonu tyrimais, vyro spermograma. Pasiziurejo, pasinaugrinejo...i ovuliacijos testus ir BT net neziurejo, sake geriau nusipirkti batono, neislaidauti kvailiems testams Kartojau tyrimus - viskas ok, spermograma irgi.

Vis lankydavausi pas profesoriu, o jis atsiputes: "atsipalaiduoti reikia....". Nebuvau as per daug susikausciusi, bet ir zinoti, kame reikalas vis tik norejosi. Esu plano zmogus - susiplanavau, reiskia turi buti, o cia ner...

Pasiprasiau gimdos nuotraukai. Nusiunte. Skaudejo. Rezultatas - viskas veikia, priezastis neaiski. Kalbejomes su vyru ir apie apvaisinima, ar abu sutiktumem, jei jau reiktu...

Susimastydavau, laikas eina...bet tuo paciu jau ir nusibodo tas planavimas be rezultato. Galvojau apie ovuliacijos skatinima, buciau prasiusi profesoriaus, bet tas siule kartoti hormonus. Nespejau. Kaip? Skaitykite toliau

Sededama varciau kelioniu pasiulymus, taip uzsinorejau atostogu!!! Vyras pareiske, kad jam darbymetis, dabar negali...Pasiguodziau pazistamai, kad noriu...o ji ir sako: kodel man nesiulai? Na...nzn....vis tik tolima kelione, be vyro...po to susimasciau: kiek to gyvenimo tera? dabar vaikstau krauja pumpuoja vis is manes, mastau ivairius variantus, o vyrams juk lengviau, jie saltakraujai...Nusprendziau: reikia poilsio ir taskas! Ir ne tik del planavimo, o siaip, kiek galima dirbti, reikia ir ilsetis! Pareiskiau vyrui, kad jeigu jis nevaziuoja, vaziuoju su pazistama. Vyras supyko, bet kelione jau nusipirkau. Pagalvojau - negi skirsis su manim del to Nesiskirs juk, grisiu ir aprims.

Isvykome i roju. Atostogaudama megavausi visais siulomais malonumais: alkoholis, rukymas, klubai, pliazas, nardymai - viskas, ko planuodama privengdavau su mintim, kad gal jau laukiuos, gal nereik...O cia spjoviau, atsidaviau poilsiui. Net paflirtuodavau su vietiniais, tas padejo nepamirsti, kad vis tik moteris esu. Pamaciau daug nauju dalyku, koks gyvenimas grazus, kiek daug as nezinau.

Grizau i LT - totaliai atitrukusi nuo gyvenimo. Savo varda buciau pamirsus Pareiskiau vyrui, kad gerai mums gyvenasi ir be vaiku, kad nusprendziau neskubeti, palikti si reikala kuriam laikui. Tai sakydama buvau tvirtai apsisprendusi, ne siaip pezejau...Vyras aisku rimtai neziurejo i mano snekas, bet po vieno karto kai nesisaugojo pasakiau, kad ka cia daro? O jis pasake, kad gal as neplanuoju, bet jis vis tiek planuoja Ties tuo kartu ir pastojau

Buvo 18 ciklo diena, nors ovuliacija man testai rodydavo 15 ciklo diena. Poza buvo sonu. Tiesa - tingedama keltis pagulejau koki 10 minuciu. To uzteko Zinoma, nesitikejau, todel drasiai laikiausi grieztos dietos, sportavau kaip isprotejusi, o viduj turejau savo maziuka

Jau neuzilgo tureciau ji ir supuoti Nestumas lengvas.

Mano patarimas - reikia 100 proc. atitrukti nuo planavimo tam, kad pavyktu. Mano smegenys visiskai atsijunge nuo to, be kropelytes likucio. Padejo, manau, kelione. Buciau keliavus su vyru - vargu ar pavyktu. Kaip ta padarysite Jus - spresti pacioms, bet vis pigiau nei visi vaistai, stimuliacijos ir pan

Linkiu neprarasti vilties ir bandyti neuzsiciklinti ant planavimo, kas zinoma nera lengva - pati zinau

sveikinu su stebukleliu, bet negalima taip galvoti, kad uztenka vien atsipalaidavimo, o ir 10 men planavimo yra juokas. mes kreipiames i nevaisingumo specialistus ne del to, kad nepastojame 10 men tai ilgi metai nepastojimo, visokios bedos, patologijos ir pan.
Nevaisingumas yra laikomas tik kai nepastojama metus ir ilgiau, iki tol, jokiu bedu net nereikia ieskoti. Jei uztektu tik atsipalaiduoti, nebutu nevaisingumo problemos, butu tik psichologu konsultacijos. Taip sneka tik tie, kurie RIMTAI nesusidure su problema ir net neisivaizduoja ka reiskia nepastoti tarkim kokius 6 metus.
Papildyta:


tikrai nebijok kreipti, dirba puikus specialistai. Kuo anksciau kreipsies, tuo geriau

Tai ne tik mano nuomonė. Nevaisingumo profesorius vis kartojo, kad šiuometinėms poroms tikrai taikomas išsireiškimas - psichologinis nevaisingumas. Juk ne vienai man nieko nerado/neranda ir vis tiek nepastojama. Juk profesorius nežinojo, kiek laiko ištikrųjų negaliu pastoti, jam buvo sakyta - 3 metai. Jis vis kartodavo - reikia atsipalaiduoti...

Žinoma, 10 mėnesių nėra metai, bet arti to. Liūdesio būta ir nemažai, tik žmogus aš kitoks..nežliumbiu kas 5 min., nors kitos šio forumo dalyvės su tokiu pačiu stažu jau žliumbdavo. Kiekvienam savas skausmas atrodo didžiausias - tą suprantu.

Pas psichologą, beje, lankėmės. Tik nepadėjo jis, bent jau tas, pas kurį buvome.

Taip, 6 metai ir mano stažas - nesulyginami dalykai. O ir lyginti nenoriu. Tiesiog tikiuosi, kad bent jau daliai merginų, kurios lankosi šiame skyrelyje mano patirtis gali būti įdomi, o galbūt ir naudinga.

Kiekvienam savas vaistas, aš papasakojau apie savąjį

Oi, kad visoms cia besilankancioms ''susiplanavus'' pasisektu...
Jusu istorija tikrai netinka sioje temoje

o kas cia per profesorius? pirma kart girdziu apie nevaisingumo profesoriu

Galėčiau - ištrinčiau. Daliniesi patirtim, o gauni tik kandžių replikų.

Lai ištrina šios temos moderatorė, jeigu ant tiek ji čia netinka.

Kažkaip galvojau, kad žmonėms gali būti įdomūs įvairūs atvejai, kaip būdavo įdomūs jie man, bet pasirodo klydau. Mat pritrūko man istorijos "legalumui" šioje temoje net dviejų mėnesių!!

KIEKVIENA istorija yra vertinga tuo, kad randa savo skaitytoją, iš kurios jis randa klodų semtis patirties, vilties, tikejimo ...
Neatimkim to iš jo, nors ir neatrandam toje istorijoje atitikimų sau.

Susikaupiau ir as parasyti i sia tema.
Kad nereiketu perrasineti mano visos istorijos, perkopijuoju savo lygiai pries metus rasyta posta "Psichologines problemos ir nevaisingumas" temoje:

Kai istekejau kelis metus labai saugojomes, atrode, kad reikia dirbti, kazko siekti, o atrode kaip beda. Vaiku pradejau noreti po keliu santuokos metu, atrodo kazkas viduje persiverte, nors vyras tada gal dar nelabai trosko. Deja nesigavo, kiekviena menesi lydejo prisisvajojimai, pozymiu ieskojimai, paskui liudesiai... Ejau pas gydytoja, taciau vyras atsisake tikrintis, tai ir mano tyrimai baigesi... Po pusauntru metu issiskyrem, gal ne del tos priezasties, bet manau kad ji irgi padare savo. As labai pasikeiciau, manes niekas nedomino isskyrus nora Turbut tapau nebeidomi, kad vyras pradejo dairytis i sonus...
Atsirado kitas , pakankamai greitai pradejom bandyti , per daug nestresavau, bet po metu kreipemes i vaisingumo specialistus. Draugo turtas ant ribos, pas mane kaip ir viskas normaliai, galbut tik per didelis PRL gali trukdyti. Prasidejo vaistai, laparaskopija, 5 IUI ir nieko.... Vel daug visokiu isgyvenimu, nuo didelio optimizmo iki depresiniu nuotaiku. Santykiai pradejo prasteti, nebetrauke myletis, nebent tik per ciklo viduri ir tai su mintim, kad gal pavyks. Malonumas pavirto i darba ar net prievole. Po 6 metu issikyrem mano iniciatyva, nes nemaciau tikslo buti su zmogumi, kuriam tas pats ar turesim vaiku, nebuvo is jo puses palaikymo. Gyventi del pripratimo nebenorejau...
Dabar trecias. Jau beveik 2m kartu, bandom apie 1,5m ir nieko.... Matau, kad jis mane myli labiau nei anie du, nori vaiku, jau pradeda pergyventi ,kad nesigauna, o as tokia apatiska, taciau karts nuo karto kai kurie menesiai prasideda dideliu optimizmu, o baigiasi asaru pakalne.... Vis bandau visokiu netradicinius gydymus, medicinos nebenoriu, jokiu vaisingumo specialistu ir proceduru irgi nebenoriu... Nuleidziu rankas...
Tiesiog pavargau taip gyventi - tarp optimizmo, bandymo save nuteikti kad viskas bus gerai ir liudesio, asaru, daznu nuotaiku kaitu, atsiribojimu nuo aplinkiniu, vel pradedanciu prasteti santykiu (nes man myletis tapo nebeidomu antroje ciklo puseje).
As vel noriu dziaugtis gyvenimu, nes jau uzmirsau kas tai yra... 10 graziu metu prabego, o ka as galiu pazvelgus atgal prisiminti - visa tai padalinta i dvi dalis: liudni ilgi planavimo ir malonus trumpi neplanavimo periodai. Per ta laika bandziau visokiu metodu - ir bandyti atsipalaiduoti, kas visoms dazniausiai nepavyksta , ir labai aktyviai planuoti, skaiciuoti, ir pasikliauti likimu, bet pasilikti vilti. Is prigimties esu jautrios sielos zmogus ir jauciu, kad tapau pilna ivairiu psichologiniu problemu ir noriu sustoti bristi i ta duobe, noriu pradeti is jos lipti lauk . Noriu megautis buvimu su draugu, matyti dziaugsma ir kasdienybeje, mezgime, knygu skaityme, pasivaiksciojime. Noriu islaisvinti mintis nuo to noro nes jau jis baigia mane sugrauzti is vidaus.
Rasau visa tai kaip savo atsisveikinimo laiska su tuo siaubu baubu NEVAISINGUMU...


Tesinys toks:
Is tikruju bandziau uzsimirsti, pabegti nuo tos problemos. Sekesi visaip, neisvengdavau kartais vel gryztanciu liudnu minciu.... Tiesiog po truputi kovojau su savimi ir bandziau susitaikyti su mintimi, kad vaiku man neskirta tureti, kad galiu buti laiminga ir be ju. Si pavasari nusprendeme, kad reiketu susituokti, issirinkome rugpjuti. Aisku, apkalbejome ir vaiku perspektyvas, abu pripazinome, kad galesime gyventi tik dviese su savo pomegiais. O jei jau labai kazko truks, pagalvosime apie isivaikinima po metu kitu Nors vestuves nedideles, bet vasaros pradzioje prasidejo nauji malonus rupesciai, sventes planavimas, laukimo jaudulys Jau pries kelis menesius apsiskaiciavau, kad mmm tures ateiti vestuvems ir povestuvinems atostogoms Tai su nekantrunu laukiau, kad ankstesnis ciklas kuo anksciau pasidetu ir bent jau po vetuviu mmm kuo greiciau pasibaigtu . Laukiu laukiu, o jos veluoja, kasdien vis perskaiciuoju, kokia sekancio vestuvinio ciklo perspektyva. Kai jau savaite jos nesirode susirupinau ir nuosirdziai prisipazinsiu, kad sunerimau, nes pirma mintis buvo, kad man jau prasideda klimaksas, metu tai jau 35.... Jokiu is vis pozymiu nejauciau, bet del visko nusprendziau pasidaryti testa. Dariau ne ryte tai po 10min atsirado tik vaiduoklis. Pries kokius 5 metus buciau ji uzskaiciusi, taciau si karta palaikiau visiskai neigiamu atsakymu. Kita diena nusipirkau super jautru testa, tai jis jau po keliu min parode du ryskius bruksnelius. Net nesupratau kaip reaguoti. Tiesa sakant ilga laika buvau lengvame soke, atrode, kad viskas cia vyksta ne su manimi, kad kaip koks sapnas. Gal tik po kokiu triju savaiciu susigyvenau su mintimi.
Tai buvo mums priesvestuvine dovana, likus kelioms savaitems iki sventes
Dabar mano jau 12 savaiteliu Kol kas nestumas sklandus, lengvas, tikiuosi viskas gerai klostysis ir toliau
Aisku, dar neturiu pabaigos, bet bent jau zinau, kad galiu pastoti. Siuo metu dziaugiuosi bent tuo.
Isvada pasidariau tokia, kad greiciausiai mano atveju reikejo to visu keikiamo atsipalaidavimo ir uzsimirsimo. Bet jis turejo buti tikrais, o ne apsimestinis
Bendras nepastojimo laikas gavosi 10 metu O dabar atrodo, kad tu metu ir problemos net nebuvo, atrodo, kad dabar tiesiog atejo tam laikas....
Anksciau buvau vardu Relaks, kai aktyviai dariausi proceduras

[quote=Supersmile,2013 09 06, 11:21]

Griebia uz sirdies... neitiketina. Sveikinimai

Nuostabi istorija Linkiu kuo geriausios pabaigos
O tos kalbos apie atsipalaidavima mane tiesiog isteriskai nervindavo. Ir manau tai tinka tik toms, kurios neturi jokiu kitokiu problemu (pas mane PKS).

Genardita, mes irgi planavom tik 2,5 metu, bet man jie slinko kaip keli simtmeciai... todel tavo situacija puikiai suprantu... O kitu irgi neteisiu, nes nevaisingumas baisi liga, su visom kitom pasekmem...

Genardita, tavo istorija stebuklinga savaip! Kazkam ir 5 metai nera daug, kazkam ir 10 men. jau yra amzinybe!
Dziaugiuosi uz jusu stebukla!



Supersmile, istorija verta romano! Labai sveikinu!!! As tik dar karta isitikinau, kad viskas vyksta tada, kada turi vykti! Gal ne be reikalo su pirmaisiais dviem vyrais neaplanke stebuklas, gal tas stebukliukas lauke pacio paciausio tecio ir butent norejo ateiti i si pasauli SEIMOJE Nuostabi vestuvine dovna!!! Lengvo nesiojimo!

labai dziaugiuos uz jus!!! matyt tikrai Dievulis nusprende, kad jums dabar geriausias laikas stebukleliui tikiu, kad bus be galo mylimas vaikas
Tikrai tokios istorijos duoda ikvepimo