Įveikiau nevaisingumą

Laukdama Jūsų vis skaitydavau šias eilutes, tarsi Maldą...

Tu, ateik mano angele baltas
Iš sapnų, iš dangaus iš žvaigždžių
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš nakties.
Iš vaikystės per dangų per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties...

Z. Gaižauskaitė

Jūsų švelni odelė, kvepianti pieneliu… kaip neapsakomai pilna ir gera širdy glausti prie krūtinės kiekvieną iš jūsų ir mėgautis tuo buvimu drauge kiekvieną akimirką, klausytis jūsų ramaus kvėpavimo miegant,  suvokiant kad tas laikas taip greitai prabėgs, kad jį reikia išgyventi pilna širdimi… tą jaučiu praėjus metams nuo tų išsvajotų gerokai daugiau žadančių kraujo testo skaičiukų elektroniniame laiške, kai iki tol n-kartų jausdavau tik nusivylimo kartėlį ir nurydavau nuoskaudą su tyliu skausmu ir vėl <1. Šį kartą viskas buvo kitaip, lape skaičius 70 -  džiaugsmingai besikalatojanti širdis, linkstančios kojos darbe, nesugebėjimas paslėpti  tikros  šypsenos, pirmas skambutis vyrui ir nuojauta, kad bus 2...iki šiol atsimenu tą jausmą...O viskas prasidėjo taip...
Susituokę dar kurį laiką gyvenome sau kaip ir dauguma porų, stengėmės dirbti, kad sukurtume sau ir savo būsimiems vaikams gerbūvį, statėmės naują būstą, taigi net nekilo minčių kviestis vaikučius į nuolatinį bėgimo ritmą. Tiesa, kai jau  nusprendėme planuoti, gyvenimas pasisuko taip, kad netekau darbo, taigi planus teko mažiausiai pusmečiui atidėti...Ir štai kai jau vėl įsitvirtinau naujame darbe, įsikūrėme savo namuose,  nusprendėme ilgiau nelaukti ir kviestis gandriukus į savo šeimą. Pirmas mėnuo, antras....šeštas – rezultato nėra, kol kas nenusimename, jokių problemų pas abu su sveikata nebuvo, tai kodėl turėtų būti čia...10, 11 ciklas, moteriška nuojauta pradeda nerimauti – užsiregistruoju pas paprastą ginekologą apžiūrai. Ji neutrali, viskas funkcionuoja, ovuliacija vyksta, gal šiek tiek nėra visai pilnavertė, todėl darome stimuliaciją. Pradedame nuo paprastų vaistų-pirmas ciklas, viskas puiku, namų darbai atliekami, pilni vilčių laukiame rezultato - <1. Mus nuramina, darome antrą stimuliaciją - <1. Vyras atlieka spermos tyrimą, aš gimdos nuotrauką – rezultatai normoje. Dar du kartai – nesėkmė. Darome pertrauką – gal užkibs natūraliai - deja, pereiname pas kitą gydytoją, kuris skiria laparoskopiją ir stipresnius vaistus-stimuliacija puiki, auga daug folikulų, namų darbai sėkmingi – rezultatas 0. Kitas žingsnis, bandome 3 inseminacijas – atrodo viskas idealu, bet rezultato nėra.. Viltis pastoti natūraliai senka. Vyro rezultatai blogėja. Psichologinė sveikata irgi nekažką, prasideda depresinės nuotaikos, konfliktai, vengimas bendrauti su kitais žmonėmis, žeidžia artimųjų pastabos, o kada gi jūs... Tarp inseminacijų vaikštome pas akupunktūristus, homeopatus, bioenergetikus, astrologus, geriame visokius papildus, arbatas, nuvažiuojame į Rygą konsultacijai, renkamės bet kokią informaciją kaip šiaudą už kurio galima būtų kabintis...rimtų priežasčių nepastojimui nėra, o tai dar labiau kelia neviltį, gydytojas pas kurį vaikščiojau stebėti ovuliacijos pats sako, kad mano byla jau tokia stora, kad jau reikia pastoti – kitais žodžiais tariant gal jau nebevaikščiok... Toks vaikščiojimas su pertraukomis pas įvairiausio plauko specialistus truko daugiau nei 3 metus, kol galiausiai atėjo suvokimas arba dabar arba neaišku kada, nes stogas visai nučiuoš – tiesiog vidinė nuojauta, kad reikia daryti nelaukiant. 2012 m. balandį prieš Velykas vykstame Rygon pas forumo merginų vadinamą stebukladariu daktarą Treijs... Viską suderinam ir iš karto startuojame. Vaistukų dozės nedidelės, gydytojas nustemba, kad stimuliuojasi labai gerai ir greitai, vos spėjame sustabdyti jų augimą kad per greitai neužaugtų, dar labiau nustebina gydytoją vyro rezultatai – procedūros dieną sėkmingai atliekamas IVF vietoj ICSI. Mes nebūtumėm mes, bet prieš punkciją  dar sugebame išnaudoti ir trumpoms atostogoms, Rygoje klinikoje klausinėjame kur čia koks muziejus ar jūra turbūt sesutės pagalvojo, kad su galva mums negerai . Įsodinimo rytą mūsų klausia – 2 ar 1, gydytojas vos ne primygtinai siūlo vieną, dėl smulkaus sudėjimo ir rizikos, bet užsispyrus būsima mamytė prašo dviejų dėl didesnės tikimybės. Gydytojas liūdnai palinguoja galva ir nusileidžia. Echoskopo ekrane pusvalandį susikibę už rankų stebime dvi švieseles, kurios po devynių mėnesių taps putliais mažyliais ir sesutės palinkėjimą būsimam tėveliui rūpintis mamyte ir savo dviem mažyliais Nuostabi akimirka, kuri išliks atminty...Dieną, kada buvau nusprendusi darytis testą reiškiasi visi artėjančių mėnesinių požymiai, todėl 5 ryto dar nuverkiu į pagalvę ir į vyro glėbį, tačiau visgi sapnuotas sapnas, kad braidau su vyru po šiltą jūrą ir jo sapnas, kurriame jis skaičiavo „vienas, du..“  privertė nueiti priduoti kraują...ir aišku ta diena buvo skraidymas ant sparnų su nuojauta, kad šįkart tikrai viskas bus gerai Nuvažiavus pas gydytoją, paaiškėja, kad į pasaulį ir norės ateiti du žmonės, jis pasako, kad „ va kaip godiem būna:D“ ir paleidžia pas lietuvių gydytojus.
Tą vasarą ant mūsu namo stogo ir aplink jį buvo ypatingai daug gandrų 9 mėnesiai pralėkė kaip viena akimirka, buvo ir silpnumo, ir miego priepuolių, ir dusinimo, bet viską atpirko tas nuostabus pilnatvės jausmas ir žinojimas, kad esu ypatinga, dvynukus nešiojanti, mama – tiesiog mėgavausi kiekviena diena, atsiribodavau nuo visų gąsdinimų, kaip bus sunku, o kai genetikė patvirtino, kad laukiamės porytės, kas sutapo su mano nuojauta džiaugsmui nebuvo ribų
Gruodis, artėja šventės, kolegos vis būrė, kad gimdysiu anksčiau, kad reikės Cezario,  bet vis dar tempiau. Pilvelis jau buvo sunkus, bet sulaukėme sutartos su gydytoju datos – priešventinės gruodžio 23 d. Išvakarėse dar kepiau kalėdinius meduolius ir kūčiukus, bet kadangi gimdymo veiklai prasidėti pačiai dar tikriausiai buvo anksti ir mažyliai dar norėjo būti mamos pilvelyje, teko juos truputį paskubinti. Ir štai po 6 valandų sąrėmių, „šampano“, vyro glostymų  ir laukimo kada gi pagaliau susitiksiu su savo mažyliais - gimė Jis - mažylis iš karto buvo suvyniotas ir atiduotas į tėčio glėbį, o po jo 20 min skirtumu Ji, kaip inteligentė kojelėmis is į priekį, bet labai tvarkingai, net gydytojai stebėjosi Abu mažyliai jau po 30 min gėrė priešpienį, o mes su tėveliu pradėjome suvokti kaip šie Kalėdiniai stebuklai pakeitė ir praturtino mūsų gyvenimą visiems laikams...Kūčias, Kalėdas praleidžiame ligoninėje, mokydamiesi būti vieni su kitais, o Naujuosius metus jau sutinkame namuose. Visko buvo ir pradėjus auginti mažylius, tačiau net kai esame nuvargę, vis prisimename kokį kelią kartu nuėjome, kad šie mažyliai pas mus nuo debesies atkeliautų..
Šiandien pažvelgusi atgal į tą ašarų ir laukimo kelią galiu pasakyti kaip ir daugelis ilgai vaikučio laukusių porų, kad eiti tuo akmenuotu keliu buvo verta ir esame dėkingi žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu mus priartino prie svajonės, nes  viskas pasimiršta pamačius vaikučių šypsenas, gugavimą, rankučių tiesimą į tave ir tas praeitas kelias tikriausiai išmokė mus pačius būti labiau mylinčiais, kantresniais ir atsakingesniais už mums suteiktą Stebuklą – paleisti į pasaulį Žmogų ir jį puoselėti

Laukdama Jūsų vis skaitydavau šias eilutes, tarsi Maldą...

Jūsų švelni odelė, kvepianti pieneliu… kaip neapsakomai pilna ir gera širdy glausti prie krūtinės kiekvieną iš jūsų ir mėgautis tuo buvimu drauge kiekvieną akimirką, klausytis jūsų ramaus kvėpavimo miegant,  suvokiant kad tas laikas taip greitai prabėgs, kad jį reikia išgyventi pilna širdimi…
Šiandien pažvelgusi atgal į tą ašarų ir laukimo kelią galiu pasakyti kaip ir daugelis ilgai vaikučio laukusių porų, kad eiti tuo akmenuotu keliu buvo verta ir esame dėkingi žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu mus priartino prie svajonės, nes  viskas pasimiršta pamačius vaikučių šypsenas, gugavimą, rankučių tiesimą į tave ir tas praeitas kelias tikriausiai išmokė mus pačius būti labiau mylinčiais, kantresniais ir atsakingesniais už mums suteiktą Stebuklą – paleisti į pasaulį Žmogų ir jį puoselėti

Sveikos merginos 
Nutariau ir as parasyti savo laiminga istorija, bet ji bus trumpa ir konkreti 
Vaikucio negalejom susilaukti 6 metus, buvo daug visokiu tyrimu ir man ir vyrui, reziume pas mane viskas gerai, o pas vyra mazai judriu spermiuku.
Atejom iki IUI, juos daremes 3 kartus, nei karto nepavyko, tada priejom prie IVF, ju buvo taip pat 3, nei karto nepavyko. Tada mano gydytojas pagaliau nusiunte mane issitirti skydliauke, hormonus. Padare tyrimus, rado pas mane per dideli kieki vyrisku hormonu , israse Thybono ir Dexametazono, ir man iseinant is kabineto pasake: kai pastosit, paskambinkit man. Pagalvojau, kad jam su galva negerai, 6 metai nieko, o cia... Pas ji buvau lapkricio menesi, o vasario menesi nesulaukiau mm, pasidariau testa - teigiamas, laimei nebuvo ribu, taciau neilgam, per velykas ivyko persileidimas.
Toliau vel gyvenom iprasta gyvenima, ir laukem gal vel ivyks toks stebuklas. Vaistus geriau ir toliau. Ir ka, vel veluoja mm, per Kucias pasidariau testa, teigiamas, tada jau buvo baimes pilnos kelnes, kad tik neivyktu persileidimas, o kaip tik tuo momentu seimoje buvo dideliu nelaimiu ruozas, buvo pastovus stresas, nervai, pyktis, asaros (del mano tevelio, aciu D jam dabar viskas gerai). Viena diena pradejo vel teplioti rudai, nulekiau pas gyd., padare echoskopija viskas gerai, bet ramiau pasijauciau kai jau suejo 12 savaiciu. Nestumas buvo normalus, kiekviena savaite dziaugiausi kad dar savaite isnesiojau savo leliuka ir jam nieko nenutiko. Taip atejom iki 38 savaiciu ir gime musu sunelis (as labai norejau berniuko), dabar lelius sau snaudzia ramiai savo loveleje, dar labai maziukas, dar nera dvieju menesiu     
Nieko daugiau nenoriu, kad tik augtu sveikas ir laimingas.
As tikiu kad man padejo tie vaistukai, o kaip su vyro spermiukais nezinia, matyt pakako ir tu nedideliu ju kiekiu.
Gal kam su savo istorija suteiksiu vilties, kad kai jau rankos visiskai nusvyra susilaukti savo leliuko, stai ima ir ivyksta tokie dalykai.
Sekmes visoms bandancioms merginoms, ypac is senbuviu burelio   
Tokia musu laiminga istorija 

sveikos, skaiciau daug metu forumus situs:) dabar manau atejo laikas pasipasakot:)) viskas prasidejo pries 5 metus,  3 metus Lietuvoj 2 metus Norvegijoj. Lietuvoj pora hormonu kursu nesekmingu, tyrimai tyrimai ir dar karta tyrimai, diagnoze man policistines kiausides vyro turtas irgi ne kazka:(. 2 nesekmingi IUI. Norgej vel viskas per nauja. vilciu neturejau jau visai, igyvendinau savo sena svajone, nusipirkau motocikla ir 2013 geguzes  11 diena eureka, motociklo dziaugsmai baigti, po triju hormonu kursu ovuliacijos skatinimo didziule sekme, siuo metu 16 sav, ne viskas puikiai sekas bet svarbu kad sekas!! sekmes visoms !

sveikute ,o koks tas harmonu kursas gal gali issamiau apie tai  papasakot,ir kaip tau su mmmm budavo reguliariai aciu is anksto...