Įveikiau nevaisingumą

Sirdis dziaugiasi ir verkia tuo paciu skaitant tokias stebuklingas ir jaudinancias istorias
Sekmes jums, ir aciu, kad jusu deka vis dar tikime stebuklais

Na, busimos mamytės (o tokios tikrai būsit),
norėdama dar kartą įkvėpti vilties, informuoju:

"Valstiečių laikraštyje", šiandien (t.y. šeštadienis) priede "sveikata"yrai straipsnis apie mus - apie nevaisingumą ir kaip mums pavyko 2-jų stebuklų susilaukti.
žurnalistė pati mane susirado ir klausė, ar galiu pasidalinti savo istorija. Žinoma sutikau, - aš tik už kad kuo daugiau žmonių nebijotų apie tai kalbėti ir įgautų vilties susilaukti vaikučio.
Yra ir foto vaikučių ir mano

Ačiū.

bandau surasti tavo straipsni per google,taciau ivedziau valstiecio laikrastis ir sveikatos skiltyje nera tavo istorijos kazkodel tai gal dar anksti, gal dar veliau idetas bus internete, kaip manai? arba gal patarsi kur kitur galeciau tai surasti/pamatyti

straipsnis

Nuostabu. Ir tik dar vienas atvejis šioje temoje, kuris parodo, jog tie visokie "patvirtinimai" kad "su tokiais rezultatais naturaliam pastojimui sansu jokiu nera, ir tik su donoru" toli gražu ne visada tiesa.

Sveikos merginos,
Mano istorija labai trumpa ir nera tokia graudinanti, tačiau trumpai ją aprašysiu.
Pirmo vaikelio laukėm apie pora metų, nesidarėm jokių tyrimų ir tiesiog vieną mėnesį mėnesinės nepasirodė.
Antrą vaikelį pradėjom planuoti prieš 1,5 metų. Niekada nestebėjau savo vaisingų dienų. Gal tik pora mėnesių stebėjau, dariau žvakę ir poto pagalvojau, kad iš to kabojimo turbūt nieko gero.
Vaikelio labai labai norėjom abu su vyru, todėl paskaičiusi šį forumą nusprendžiau, kad reikia vyrą siųsti spermogramai. Tyrimo rezultatai neįpatingi. Spermijų daug, bet judrių 0, o judančių vietoje 19 %. Pasiskaičiusi daugiau šį forumą supratau, kad geriausia gydytoja Žilaitienė, taigi vyrą nusiunčiau pas ją. Tiesą sakant iš to apsilankymo jokios naudos nebuvo. Nei ji pasiūlė kokius nors efektingus vaistus nei....Taigi, vėl pradėjau skaityti šį forumą ir sakau vyrui, gal darom kokį nors apvaisinimą, nueinam pas gerą gydytoją ir jis patars kokia procedūra mums reikalinga. Mano vyrelis man pasakė: ,,Tie gydytojai nesupranta nei kodėl to judrumo trūksta, nei kaip jį pagydyti, nei kaip ta moteris pastoja. Aš kategoriškai atsisakau dalyvauti šitoje pinigų mašinoje".
Taigi, susitaikiau su ta mintim, kad čia nieko gero nebus. Mano vyras rūkantis žmogus ir darbe patiria daug nervų - dirba vadovaujantį darbą. Žodžiu išsiplėčiau - prieš pora dienų pasidariusi testą išvydau II.
Labai nustebau ir apsidžiaugiau. Linkiu jums visoms sėkmės.

Sveikos,

O aš noriu pasidalinti savo draugės džiaugsmu - ji pastojo visai netikėtai išsigydžiusi...gerklę. Pasirodo, kad toks paprastas dalykas, bet užnuodija visą organizmą ir tokiu būdu gyvybė tiesiog negali užsimegzti. Jai nuolat skaudėdavo gerklę, turėjo problemų su kvapu iš burnos ir jai nustatė tonzilitą. Ji gydėsi pas puikų specialistą bioterapijos metodu, be cheminių vaistų. Labai norėjau apie tai papasakoti, nes ji beveik 6 metus negalėjo pastoti. Linkiu visoms sėkmės ir nenuleiskite rankų! Nebijokite išbandyti naųjų metodų!

Čia straipsnis http://www.biorevita...inis-tonzilitas

Sakiau jei pastosiu parasysiu ir as dar viena sekminga istorija. Stebukliuko laukem nei dau nei mazai bet isgyventi teko pakankamai kaip ir kiekvienai kuri laukia to stebuklo ateinancio i namus. Is pradziu tas laukimas bandant pastoti naturaliai, tie isgyvenimai po kiekvieno nesekmingo ciklo, o ciklai nenormalus nes man PKS bet hormonai neitin baisiai issiderine ir pastoti buvo galimybe 50 anr 50 naturaliai, taciau mes su vyru ne istisus metus kartu, jis vazineja i uzsieni ir buna ten per visa vasara ir gryzta rudeni, tad po vieno ciklo kuris tesesi 90d paprasiau stimuliaciju, deja trys stimuliacijos bevaises o ketvirta su cista, vyras turejo isvykti tai tiek tespejom ju padaryti. Kadangi organizmas atmetinejo visas imanomas stimuliacijas, nes vaistu dozes buvo nejuokingos kaip issireikse gyditoja ketinom atlikti lp, bet isykus vyrui kaip tycia atsirado ciklas, galvoju kad tik jis isliktu iki kol susitiksim su vyru, tad emiausi hmeopatijos, nesinorejo visiskai palikt likimo valioje organizmo tad geriau salaviju arbata ir vitaminus plius ovuliavita ir net visus 4 men ciklas buvo kaip laikrodukas, o nuvykus pas vyra uzkibau is pirmo karto ir dabar jau supuoju savo mazuti suneli

Geisha

Laukdama Jūsų vis skaitydavau šias eilutes, tarsi Maldą...

Tu, ateik mano angele baltas
Iš sapnų, iš dangaus iš žvaigždžių
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš nakties.
Iš vaikystės per dangų per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties...

Z. Gaižauskaitė

Jūsų švelni odelė, kvepianti pieneliu… kaip neapsakomai pilna ir gera širdy glausti prie krūtinės kiekvieną iš jūsų ir mėgautis tuo buvimu drauge kiekvieną akimirką, klausytis jūsų ramaus kvėpavimo miegant, suvokiant kad tas laikas taip greitai prabėgs, kad jį reikia išgyventi pilna širdimi… tą jaučiu praėjus metams nuo tų išsvajotų gerokai daugiau žadančių kraujo testo skaičiukų elektroniniame laiške, kai iki tol n-kartų jausdavau tik nusivylimo kartėlį ir nurydavau nuoskaudą su tyliu skausmu ir vėl <1. Šį kartą viskas buvo kitaip, lape skaičius 70 - džiaugsmingai besikalatojanti širdis, linkstančios kojos darbe, nesugebėjimas paslėpti tikros šypsenos, pirmas skambutis vyrui ir nuojauta, kad bus 2...iki šiol atsimenu tą jausmą...O viskas prasidėjo taip...
Susituokę dar kurį laiką gyvenome sau kaip ir dauguma porų, stengėmės dirbti, kad sukurtume sau ir savo būsimiems vaikams gerbūvį, statėmės naują būstą, taigi net nekilo minčių kviestis vaikučius į nuolatinį bėgimo ritmą. Tiesa, kai jau nusprendėme planuoti, gyvenimas pasisuko taip, kad netekau darbo, taigi planus teko mažiausiai pusmečiui atidėti...Ir štai kai jau vėl įsitvirtinau naujame darbe, įsikūrėme savo namuose, nusprendėme ilgiau nelaukti ir kviestis gandriukus į savo šeimą. Pirmas mėnuo, antras....šeštas – rezultato nėra, kol kas nenusimename, jokių problemų pas abu su sveikata nebuvo, tai kodėl turėtų būti čia...10, 11 ciklas, moteriška nuojauta pradeda nerimauti – užsiregistruoju pas paprastą ginekologą apžiūrai. Ji neutrali, viskas funkcionuoja, ovuliacija vyksta, gal šiek tiek nėra visai pilnavertė, todėl darome stimuliaciją. Pradedame nuo paprastų vaistų-pirmas ciklas, viskas puiku, namų darbai atliekami, pilni vilčių laukiame rezultato - <1. Mus nuramina, darome antrą stimuliaciją - <1. Vyras atlieka spermos tyrimą, aš gimdos nuotrauką – rezultatai normoje. Dar du kartai – nesėkmė. Darome pertrauką – gal užkibs natūraliai - deja, pereiname pas kitą gydytoją, kuris skiria laparoskopiją ir stipresnius vaistus-stimuliacija puiki, auga daug folikulų, namų darbai sėkmingi – rezultatas 0. Kitas žingsnis, bandome 3 inseminacijas – atrodo viskas idealu, bet rezultato nėra.. Viltis pastoti natūraliai senka. Vyro rezultatai blogėja. Psichologinė sveikata irgi nekažką, prasideda depresinės nuotaikos, konfliktai, vengimas bendrauti su kitais žmonėmis, žeidžia artimųjų pastabos, o kada gi jūs... Tarp inseminacijų vaikštome pas akupunktūristus, homeopatus, bioenergetikus, astrologus, geriame visokius papildus, arbatas, nuvažiuojame į Rygą konsultacijai, renkamės bet kokią informaciją kaip šiaudą už kurio galima būtų kabintis...rimtų priežasčių nepastojimui nėra, o tai dar labiau kelia neviltį, gydytojas pas kurį vaikščiojau stebėti ovuliacijos pats sako, kad mano byla jau tokia stora, kad jau reikia pastoti – kitais žodžiais tariant gal jau nebevaikščiok... Toks vaikščiojimas su pertraukomis pas įvairiausio plauko specialistus truko daugiau nei 3 metus, kol galiausiai atėjo suvokimas arba dabar arba neaišku kada, nes stogas visai nučiuoš – tiesiog vidinė nuojauta, kad reikia daryti nelaukiant. 2012 m. balandį prieš Velykas vykstame Rygon pas forumo merginų vadinamą stebukladariu daktarą Treijs... Viską suderinam ir iš karto startuojame. Vaistukų dozės nedidelės, gydytojas nustemba, kad stimuliuojasi labai gerai ir greitai, vos spėjame sustabdyti jų augimą kad per greitai neužaugtų, dar labiau nustebina gydytoją vyro rezultatai – procedūros dieną sėkmingai atliekamas IVF vietoj ICSI. Mes nebūtumėm mes, bet prieš punkciją dar sugebame išnaudoti ir trumpoms atostogoms, Rygoje klinikoje klausinėjame kur čia koks muziejus ar jūra turbūt sesutės pagalvojo, kad su galva mums negerai . Įsodinimo rytą mūsų klausia – 2 ar 1, gydytojas vos ne primygtinai siūlo vieną, dėl smulkaus sudėjimo ir rizikos, bet užsispyrus būsima mamytė prašo dviejų dėl didesnės tikimybės. Gydytojas liūdnai palinguoja galva ir nusileidžia. Echoskopo ekrane pusvalandį susikibę už rankų stebime dvi švieseles, kurios po devynių mėnesių taps putliais mažyliais ir sesutės palinkėjimą būsimam tėveliui rūpintis mamyte ir savo dviem mažyliais Nuostabi akimirka, kuri išliks atminty...Dieną, kada buvau nusprendusi darytis testą reiškiasi visi artėjančių mėnesinių požymiai, todėl 5 ryto dar nuverkiu į pagalvę ir į vyro glėbį, tačiau visgi sapnuotas sapnas, kad braidau su vyru po šiltą jūrą ir jo sapnas, kurriame jis skaičiavo „vienas, du..“ privertė nueiti priduoti kraują...ir aišku ta diena buvo skraidymas ant sparnų su nuojauta, kad šįkart tikrai viskas bus gerai Nuvažiavus pas gydytoją, paaiškėja, kad į pasaulį ir norės ateiti du žmonės, jis pasako, kad „ va kaip godiem būna:D“ ir paleidžia pas lietuvių gydytojus.
Tą vasarą ant mūsu namo stogo ir aplink jį buvo ypatingai daug gandrų 9 mėnesiai pralėkė kaip viena akimirka, buvo ir silpnumo, ir miego priepuolių, ir dusinimo, bet viską atpirko tas nuostabus pilnatvės jausmas ir žinojimas, kad esu ypatinga, dvynukus nešiojanti, mama – tiesiog mėgavausi kiekviena diena, atsiribodavau nuo visų gąsdinimų, kaip bus sunku, o kai genetikė patvirtino, kad laukiamės porytės, kas sutapo su mano nuojauta džiaugsmui nebuvo ribų
Gruodis, artėja šventės, kolegos vis būrė, kad gimdysiu anksčiau, kad reikės Cezario, bet vis dar tempiau. Pilvelis jau buvo sunkus, bet sulaukėme sutartos su gydytoju datos – priešventinės gruodžio 23 d. Išvakarėse dar kepiau kalėdinius meduolius ir kūčiukus, bet kadangi gimdymo veiklai prasidėti pačiai dar tikriausiai buvo anksti ir mažyliai dar norėjo būti mamos pilvelyje, teko juos truputį paskubinti. Ir štai po 6 valandų sąrėmių, „šampano“, vyro glostymų ir laukimo kada gi pagaliau susitiksiu su savo mažyliais - gimė Jis - mažylis iš karto buvo suvyniotas ir atiduotas į tėčio glėbį, o po jo 20 min skirtumu Ji, kaip inteligentė kojelėmis is į priekį, bet labai tvarkingai, net gydytojai stebėjosi Abu mažyliai jau po 30 min gėrė priešpienį, o mes su tėveliu pradėjome suvokti kaip šie Kalėdiniai stebuklai pakeitė ir praturtino mūsų gyvenimą visiems laikams...Kūčias, Kalėdas praleidžiame ligoninėje, mokydamiesi būti vieni su kitais, o Naujuosius metus jau sutinkame namuose. Visko buvo ir pradėjus auginti mažylius, tačiau net kai esame nuvargę, vis prisimename kokį kelią kartu nuėjome, kad šie mažyliai pas mus nuo debesies atkeliautų..
Šiandien pažvelgusi atgal į tą ašarų ir laukimo kelią galiu pasakyti kaip ir daugelis ilgai vaikučio laukusių porų, kad eiti tuo akmenuotu keliu buvo verta ir esame dėkingi žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu mus priartino prie svajonės, nes viskas pasimiršta pamačius vaikučių šypsenas, gugavimą, rankučių tiesimą į tave ir tas praeitas kelias tikriausiai išmokė mus pačius būti labiau mylinčiais, kantresniais ir atsakingesniais už mums suteiktą Stebuklą – paleisti į pasaulį Žmogų ir jį puoselėti

[quote=*Iris*,2013 06 17, 14:06]
Jūsų švelni odelė, kvepianti pieneliu… kaip neapsakomai pilna ir gera širdy glausti prie krūtinės kiekvieną iš jūsų ir mėgautis tuo buvimu drauge kiekvieną akimirką, klausytis jūsų ramaus kvėpavimo miegant, suvokiant kad tas laikas taip greitai prabėgs, kad jį reikia išgyventi pilna širdimi… tą jaučiu praėjus metams nuo tų išsvajotų gerokai daugiau žadančių kraujo testo skaičiukų elektroniniame laiške, kai iki tol n-kartų jausdavau tik nusivylimo kartėlį ir nurydavau nuoskaudą su tyliu skausmu ir vėl <1. Šį kartą viskas buvo kitaip, lape skaičius 70 - džiaugsmingai besikalatojanti širdis, linkstančios kojos darbe, nesugebėjimas paslėpti tikros šypsenos, pirmas skambutis vyrui ir nuojauta, kad bus 2...iki šiol atsimenu tą jausmą...O viskas prasidėjo taip...


net apsiverkiau kaip graziai paglostet sirdi