Nu ką gi, pagaliau drįstu prisipažinti, kad mūsų šeimą antrą kartą stebuklas aplankė.
Kad Dievulis mus beprotiškai apdovanojo. Ant rankų jau sūpuoju (dar tik septynių dienų) antrą mūsų kūdikį sūnelį.
Bet trumpai priminsiu mūsų ilgą (net 10 metų trukusį) nevaisingumo kelią.
Mūsų pirmo pastojimo istoriją galima paskaityti čia
http://www.vaisingum...mos-patirtis/89Taigi pirmosios dukrytės laukėm ilgus 10 metų, per visą tą laiką vaisingumo įstaigose palikom kalnus pinigų: atlikom 6 IUI (inseminacijas), turėjau vieną nesivystantį nėštumą, abu lankėm 9 mėnesius akupunktūrą ir meldėmės, meldėmės, meldėmės.
Kol galiausiai 6 IUI buvo sėkmingas ir sėkmingai susilaukėm savo stebuklingos dukrytės.
Jei perskaitėt mūsų istoriją, matėt, kad mums narūraliai pastoti beveik nebuvo jokio šanso. Pas vyrą sperma visada A 0. Judrumas blogas, kiekis irgi (maksimum 10 mln. daugiau nebūdavo) ir taip kas kart kiek tik tyrėmės vis tas pats. Pas mane lyg viskas gerai, o per gimdymą paaiškėjo, kad irgi turėjau endometriozę išvešėjusią. Taip kad abu labu tokie.
Todėl kai jau turėjom dukrelę, net nesapnavom, kad kada gali pavykti pastoti natūraliai. Žinoma, nesėdėjom rankas nuleidę. Vėl abu lankėm akupunktūrą (nes jos dėka prieš 6 IUI sperma buvo pagerėjusi natūraliai iki A 9 proc. Tai jau mums reiškė labai daug). Taigi vėl abu apie 9 mėnesius sąžiningai lankėm akupunktūrą ir planavome, kad kai nustosiu žindyti dukrytę jei dar nesigaus niekas rudeniop keliausim vėl į vaisingumo kliniką stebuklo ieškoti, daryti IUI.
Nors po gimdymo praėjus 1 metams ir 3 men. atsirado mėnesinės, bet 8 ciklus, vis tas pats: ovuliacija vyksta, bazinė temperatūra ir gleivės, viskas tai rodo, tačiau rezultato nėra. Vis viena juostelė testuose. Mums ir nenuostabu juk būtų stebuklas, jei būtų kitaip. Tačiau akupunktūroje jau sako, kad pas vyrą viskas susitvarkė, pas mane taip pat viskas paruošta pastojimui, tačiau, perspėja, kol žindysiu nepastosiu. Mūsų planas nesikeičia sulaukėm kol dukrytei suėjo 1 metukai ir 11 mėnesių. Nujunkinu, mėnesinės vėluoja kokias 5 dienas. Tik tarp kitko pasidarau testuką, kuris, o Daugau, - iš pirmų sekundžių gražiai išryškėja II. Negaliu apsakyti ką jaučiu, nešu drebančiom rankom testuką, duodu dukrytei ir abi nueiname pas dar miegantį tėvelį. Sakau: ką matai? visai kaip filmuose.... tėtis sako, kas čia?, sakau, ką matai? Atsako, kad dvi juosteles... ir nustėra.... Hcg tą patį rytą parodo 1187, progesteronas 35. Dar po kelių dienų patvirtinimas - žirniukas 5 sav. gimdoje, dar po dviejų savaitėlių plaka širdutė ir t.t ir t.t.
Nėštumas kaip ir pirmas praėjo sklandžiai, gal tik kiek daugiau gulėti pradžioje reikėjo, gimda šiek tiek atsisluoksniavus buvo, vėliau placenta žemai buvo, bet po to viskas susitvarkė. 18 savaitę genetikė patvirtino, kad laukiame berniuko. Jokių blogumų, jokių ligoninių (kaip ir su pirmu nėštumu), tyrimai visada geri idealūs, tik lygiai kaip su pirmu nėštumu likus savaitei iki gimdymo susirgau peršalimu kažkokiu, vos spėjau antibiotikus sugerti ir sausio 17 ankstų rytą (kaip ir numatyta genetikės) nubėgo vandenys. Nors jokių sąrėmių nebuvo. Supratau, kad atsidarymas nulinis bus. Taip ir buvo ir dar vandenys žalsvoki, gal nuo vaistų, gal nuo infekcijos kur sirgau. Gimdymo veiklos jokios. Nutarė neskatinti, nes laukti pavojinga, kad vaisius tų žalsvų vandenų neprigertų, po to patalogijos visokios būna. Todėl padarė CP ir 10.56 pasaulį išvydo mūsų stebuklingas berniukas. Kai pravirko aš paskui.... įvertintas puikiai : 10:10. Po antro CP atsigavau palyginus gerai, tik randą žymiai labiau skauda, gyjimas sunkesnis visgi antrą kartą pjauta per tą pačią vietą, bet visa tai niekas palyginus su tuo, kokia laime esam apdovanoti.
Atvažiavo parsivežti iš ligoninės tėtukas su dukryte ir dabar mokinamės gyventi keturiese. Sūnelis ramutis ir labai gražutis. Mes visi tokie laimingi, kad sunku apsakyti.
Taip, kad tikrai Dievui nėra negalimų dalykų, tik reikia melstis ir tikėti.
Būtinai norėjau jus dar kartelį įkvėpti, pakelkit galvas aukštyn ir skaitykit kuo daugiau šio skyrelio istorijų juk jos TIKROS ir tokios STEBUKLINGOS.
