Įveikiau nevaisingumą

Dziaugiuos uz mamytes

Labas

noriu ir as papasakoti savo istorija bei paskatinti busimas mamytes buti kantrioms ir jos BUTINAI sulauks savo stebukleliu!
Seniai jau rasiau, kad su vyru laukem savoi stebuklelio apie 3 metuis. Tikrinomes abudu, padareme visus tyrimus, isvada buvo viena - esam sveiki, jauni, reikejo tik laukti arba pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Bet sauni daktare is VK, pasake, kad newreikia skubeti - tik laukyti, vaikelis butinai ateis. Man tai buvo kancia - kiek dar imanoma laukti? bet gode tik zinios, kad , ACIU DEVUI, esame abudu sveiki ...
Mano vyras vis mane ramino, kad viskas bus gerai ir sulauksime savo stebukleliuo ... begant laikui as pradejau sokti, vyras rado sau uzsiemima. Zodziu, pamirsom apie savo nesekmes ir truputeli atsipaqlaidavome... viena diena supratau, kad menesines stipriAI VELUOJA ... sukryzavus pirstus svajojau, kad ju ir nesulauktumem ... kaip po 2 sav vel buvo ramu, nupirkome testuka ir VALIO!!! pirma karta pamateme II JUOSTELES!!! Koks neapsakomas dziaugsmas, asaros bei kartu nerimas, kad tik isnesioti vaikeli buvo....
Iki 3 men nekantriai laukeme su vyru, kol galutinai gydytojas nepatvirtino, kad viskas tvaRKOJE, VAIKELI TURESIME

Vat, dabar jau greitai mes gimsime ir pamatysime savo stebukleli!
Kas padejo buti nesciai, net nezinau, arba atsipalaidavimas, arba tiesiog sulaukeme mums skirtos akimirkos buti tevais, arba padejo Devas !!!!

Todel isiems tevams linkiu kantrybes belaukiant vaikelio ir tikekite4 Dievu bei jums lemtai akimirkai!

sveikos merginos
pamenu tuos laikus, kada teko lankytis siame skyrelyje, paskaitinedavau sia temuke ir giliai sirdyje svajojau, kad viena diena ateis tokia diena, kada ir as galesiu parasyti savo laiminga istorija... Ka gi TA diena atejo , tik man prireike beveik 9 men prisesti ir parasyti savo istorija
Abu su vyru norejome susilaukti vaikelio, kadangi abu buvom ne niolikiniai-vyrui 33 man beveik 27, tad iskart po vestuviu nieko ilgai nelauke puoleme darbuotis . Mintis, kad bus nelengva neramino jau seniai, galima sakyti nuo pirmuju mmm, kadangi man buvo PKS ir mmm aplankydavo vos karta ar du per metus Kai sulaukiau 18 metu, buvo paskirtas gydymas KT, buvau nuraminta keleto ginekologu, kad pakol neplanuoju vaikelio galiu drasiai gerti, nes tai pades sureguliuoti mano cikla, o po keliu metu, kada nuspresiu, kad jau laikas ciklas bus tikslus, kaip laikrodukas. Deja... bet nustojus gerti KT lauktos drauges taip ir nepasirode...
Pirmus metus lankiausi pas paprasta poliklinikos ginekologe, ji visus metus mane girde duphastonu bet kaip zinia jis tik isaukia menesines, bet ne O. Kada galiausiai ji man paskyre O skatinanciu vaistu ir liepe bandyti 2 ciklus ir tik tada ateiti, as nusprendziau, kad tai gali buti per daug pavojinga be ginekologo prieziuros ir patraukiau i VK.
Ten pirmus 3 ciklus skatino ovuliacija be IUI, bet nepavyko,tad nusprendem, kad laikas atlikti IUI Vaziavau i Vilniu pasidaryti kiausintakiu pratekamuma, kiausintakiai pratekejo puikiai. Tada seke 4 IUI. Su kiekvienu kartu buvom ideje tiek vilties ir po kievieno nepavykusio karto seke skaudus nusivylimas... Kada nepastojau po paskutinio IUI, kurio metu turejau NET 6 subrendusius kiausinelius, nusprendziau, kad laikas atlikti laporoskopija, nes vyro spera buvo ideali, kaip gydytoja sake, galetu buti donoru.
Tad 2009 metu spali, man atliko laporaskopija, po kurios pasake, kad viskas grazu, tiesa taip pat atliko kiausidziu drenaza, tad turejom viltis, kad ivyks savaimine O.
Tuo metu taip pat vis daugiau ir daugiau isgirdau geru atsiliepimu apie endokrinologa Kazanaviciu. Nors nesitikejau stebuklo, bet nusprendziau, kad reikia isbandyti viska, tad gruodzio menesi nukeliavau pas ji. Atlikes tyrimus jis pasake, kad pas mene per daug vyrisko hormono, bet skaiciai nera labai blogi, jo pacientes pastoja ir ju daug blogesniais rodikliais. Tad israse Thibono ir liepe pasirodyti po 3 men.
po keliu saviciu nuejau pas VK ginekologe ir pasakiau, kad buvau pas Kazanaviciu, ji tik pasisaipe ir pasake, speju israse jums Thibono Su ja nusprendem, kad tureciau pasikartoti visus hormoninius tyrimus ir tada vel kibsim prie IUI, po atliktos laporaskopijos sansu turetu buti daugiau.
Kaip tik tuo metu nusipirkome nama, tad buvo pakankamai rupesciu ir lakstymu del paskolos banke, dokumentu tvarkymo ir panasiai, tad nusprendem, kad kol kas perdaug uzsieme ir IUI atidesim velesniam laikui. Taciau saziningai kas ryta geriau ketvirtuka thibono, kaip ir endokrinologas paskyre. 3 menesiai artejo i pabaiga, uzsiregistravau vizitui kovo 5 d. Diena pries tai, besedint darbe prisiminiau, kad jau praejo daugiau nei menuo nuo paskutiniu menesiniu, tad naturalu, jog gydytojas paklaus ar atlikau NT, tad po darbo uzsuku i vaistine ir nieko nesitikedama nusiperku pati pigiausia NT, eiliniam sugadinimui Taciau einant namo staiga isciose pajutau kazkokia keistai, nepaaiskinama pilnatve. Bet bijau galvoti ir svajoti, bijau eilini karta nusivilti... Tad grizus namo pamirstu apie ka galvoju ir nusprendziu, kad sulauksiu ryto ir tik tada gadinsiu NT.
Isauso rytas, einu i vonia, nesuosi NT, atlieku ir kas gi cia matau grazias ryskias II ne kazkoki tais vaiduokliuka, bet riebias linijas Negaliu patiketi, po sitiek nusivylimu, pagaliau issvajota antra juostele pasirode
Galvoju pasilaikysiu gera zinia ir vyrui pranesiu vakare, kadangi jis jau buvo isvykes i darba. Bet ne ne, negliu tiek laukti, neistversiu... Ciumpu telefona rankos dreba, balsas taip pat. Pasakau vyrui, kad neitiketina, kad vis dar negaliu patiketi tuo, ka matau pries savo akis, o jis ramiu balsu sako, o kodel tu stebiesi, as visad zinojau, kad taip atsitiks, tik tai buvo laiko klausimas
Darbe stengiuosi kuo maziau apie tai galvoti, nekantrauju vakarinio vizito pas gydytoja. Kai jam pasakau apie NT, tas sako, taip ir turejo buti griebia mane uz rankos ir tempia tiesiai i laboratorija atlikti kraujo tyrimo, loborantei pasako, kad svarbus atsakymas dar siandien, manau ir ji suintrigavo zinia Nepamenu, kiek teko laukti atsakymo, gal pusvalandi, bet as jau buvau rami, nes sirdy jauciau, kad tai negali buti tik sapnas ar svajone, kad tai vyksta is tikruju
Sesute ibrunka i rankas lapeli su atsakymu, nepamenu koks tiksliai buvo hCG, bet tikrai gana aukstas, pagal esamas savaites ties auksciausia riba, taigi as tikrai nescia!!! Gydytojas dar pajuokauja, kad gali buti net dvynukai, pagalvojau gal po visu tu vaustu nieko keisto.
Islaukiau dar savaitele ir po kovo 11 nuzingsniavau atlikti ekoskopo. Ekrane isvydau savo mazylio plakancia sirdute
Taigi lapkricio 16 CP deka mums gime grazuole dukryte kaip mes vadinam musu stebuklelis
Noriu palinketi visoms, kurios vis dar laukia ir svajoja, neprarasti tikejimo ir taipat linkiu papulti pas reikiamus specialistus. As savo atveju ieskojau bedu is ginekologines puses, o ten viskas buvo gerai, beda buvo endokrinologineje, nors buvau pries tai pas kita endokrinologe, kuri uztikrino, kad is endokrinologines puses jokiu kliuciu nera taip pat pikta esu ant VK ginekologes, kuri zinojo, kad pas mane per didelis vyriskuju hormonu kiekis, bet nenukreipe pas specialista.
Tad visi ieskojimai truko lygiai 2.5 metu. Bet siandien galvoju, matyt taip ir turejo buti... Turejau tai isgyventi, kad pakeisciau savo mastysena, pradeciau dometis kitokiais dalykais, skaityti kitokia literatura, ismokciau svajoti ir neprarasti Tikejimo..
Tad sekmes visoms tebelaukencioms, jei pasvyko man, pavyks ir jums...

Tikrai nuostabu! O mes va turime 3 vaikucius, bet va jjau 3 metukai kaip nepavyksta pastoti
ko tik nedarem, ir nieko. Daktarai cia anglijoje net nekreipia demesio gali pastoti ar ne. Sako juk turi vaiku, kam tau dar. Zodziu ir operavo ir echo dare. Vaisingos dienos yra, atrodo tutetu buti, bet ateina laikas mm ir su baisiais skausmais pprasivarcius pradedu kraujuoti kaip is kibiro. Zodziu dirbsim toliau ir tikesim stebuklais

JOLANITA, nuostabi istorija, sveikinimai jusu seimai,sulaukus atzaleles

Nuostabiai malonu skaityt tokias istorijas... Kad ju butu kuo daugiau!

Visada giliai širdyje tikėjau ir jutau, kad ateis tokia diena. Pagaliau. Po penkerių metų kovos su nevaisingumu aš rašau čia .
Taip, vaikelio kvietimasis truko penkerius metus. Ištisus penkerius: su ašarom, neviltim, savęs graužimu, pykčiu ant pasaulio, ant Dievo, su neatsakytu klausimu „Kodėl mums?“, „Už ką?“. Per tuos metus atsiribojau nuo draugių, vengiau susitikti klasiokų ir grupiokių, nes paniškai bijojau klausimo „O kada jūs turėsite vaikų?“, „Kodėl neturite?“ ir pan. Žmonės kamantinėjo, o tie, kurie turi vaikų, nusisuko, manydami, kad mes jų tiesiog nenorime ... Visa galva pasinėriau į darbus, to pasėkoje, padariau šiokią tokią karjerą. Tada aplinkiniai vadino karjeriste ir tarsi kaltino, kad dėl to neturiu vaikelio. Visa tai žeidė, stipriai rėžė širdį...
Užsidariau savyje. Palaikė tik vyras. Kiekvieną dieną, valandą, minutę galvojau, ką daryti, kad mums pavyktų. Pirmus metus tiesiog bandėme ir laukėme, antrus metus praradau vizitais pas paprastą ginekologę, nes buvau „gydoma“ vitaminais, Duphaston‘u ir patarimais „atsipalaiduokite“. Trečius ir ketvirtus metus „kovojau“ privačioje klinikoje. Atliko laparoskopiją. Diagnozė: vienas kiaušintakis nepratekamas, kita kiaušidė policistinė; vyro sperma „ant ribos“, bet po gydymo vitaminais ir žoliniais preparatais tapo „gera“. Taigi, mano kraityje buvo 7 IUI, 1 IVF ir 1 nevykęs bandymas su snaigėmis. Nuo begalinių stimuliacijų priaugau 15 kg, apie psichologinę būklę nerašysiu, nes ir pačios žinote... Reikėjo kažką kardinaliai keisti. Nes aš vis tiek tikėjau.
Dabar galiu garsiai dėkoti supermama.lt . Tik čia suradau pagalbą, radau ištiestą ranką. Gavau visą reikiamą informaciją ir begalinį palaikymą. Tariu nuoširdų ačiū Rositai.K. Po jos pasidalinimo patirtimi, priėmiau teisingą sprendimą. Taigi, penktus „kovos“ metus šturmavome Rygą. HCG dienos niekada nepamiršiu. Pamenu, skambinu vyrui ir negaliu per ašaras pasakyti, kad pavyko. Tik ašaros šįkart buvo džiaugsmo; išsiliejo visas nerimas, įtampa, toks gniužulas gerklėj strigo, atėmė kvapą ir kalbą...
Šiandien gydytojas G.Treijs mūsų šeimai yra stebukladarys. Po jo klinikoje atlikto IVF jau sūpuojam nuostabiai gražią mažą mergytę. Maniau, kad kai ji gims, tą akimirką imsiu ir pravirksiu. Klydau. Pravirkau dar likus kelioms minutėms iki jos gimimo. Pravirkau ne iš gimdymo skausmo. Jis nublanksta, palyginant su mintimi, kad jau tuoj tuoj pamatysiu savo stebuklėlį. Gimus mergytei, pasimiršo visi vargai, patirtas dvasinis ir fizinis skausmas, rodos, viskas nubėjo, nutekėjo, paliko kažkur toli toli...
Mano patarimas būtų toks: JOKIU BŪDU NEPASIDUOTI. KEISTI TAKTIKĄ, GYDYTOJUS, KLINIKĄ. IR DAR KARTĄ – NEPASIDUOTI. IŠLAUKTI, TIKĖTI ir ... SULAUKTI.

Sniege555, koks gražus pasakojimas. Net apsiverkiau, kiek jausmų sudėta. Labai džiaugiuosi už jūsų šeimyną

aciu,Sniege,uz savo istorija

Sniege555, nuostabus ir sirdele spaudziantis pasakojimas! Asaros pacios rieda, bet is dziaugsmo, kad po tiek metu kovos, Jums vis delto pavyko!

sniege, nerealiai džiaugiuosi už judviejų šeimos laimę

Sniege kaip šiltai, paprastai, gražiai ir ypač mums visoms suprantamai aprašei tokį stebuklą, kuriuo kartais mes jau ir nebetikime džiaugiuosi, kad esi iš tų, kuriai pavyko