Tos džiugios istorijos visada priversdavo nubraukti ašarą, giliai širdyje buvau pažadėjusi jei Dievas duos parašysiu ir aš savo kelią iki tapimo MAMA.
Sunkus tas kelias... Prieš ketverius metus sutikau žmogų kurį galiu pavadinti gyvenimo meile. Jis pasirodė kelyje kai tikrai nieko nelaukiau ir neieškojau. Aukštas, žavus, su šypsena veide, visų mylimas. Pasirodė kad ir jis gali mylėti mane, o aš jį. Po mėnesio mes nusprendėme kad norime būti kartu ir kurti pilnavertę šeimą. Pasitikus Naujuosius metus netrukus sulaukiau pasiūlymo tapti ne tik mylimąją, bet ir žmona. Tad nutarėme planuoti ir vaiką, sutikau kad galime tuoktis ir esant pilvelio gyventojui. Tad kiekviena diena buvo pasiruošimas didžiai šventei, bet ir šeimos pagausėjimui. Vakarai praleidžiami kalbantis koks bus mūsų stebuklėlis, kaip ryte pabusime trise lovoje graži šeima. Renkuosi vestuvinę suknelę, laisvesnę, kad jei augs pilvukas nereikėtų papildomai rūpintis. Sulaukiame vidurvasario, įvyksta MŪSŲ šventė, tačiau vis dar dviese. Viltis niekur nedingsta, juk viskas dar prieš akis. Laikas bėga nenumaldomai praeina metai, o taip norisi būti mama. Pabandau pasikalbėti su gydytoja pataria pasidaryti keletą tyrimų. Nuo čia prasideda poliklinikų durų varstymas. Po šitų tyrimų seka dar keli, ir dar keli. Pradedu naršyti internete ir ieškotis informacijos, ties kiekvienais tyrimais tačiau vis dar tyrimai geri, o pastoti nepavyksta. Apsilankau ligoninėje gal vis dėl to yra nepraeinamumas, čia pataria darytis laparoskopija. Žinoma sutinku. Jokios baimės prieš operacija, juk viskas dėl labai trokštamo kūdikio. Operacija pavyksta, viskas gerai, jokių ten problemų nerado. Tik bandyti. Bandome toliau. Kiekviena rytą matuojame temperatūrą, geriame atitinkamus vaistus, ir taip keturis mėnesius. Rezultatų jokių. Prasideda ašarų pakalnės, savęs kaltinimai (nes vyro tyrimai geri). Jei tik neidavau į darbą, tai ir iš lovos nelipdavau visą dieną, iki kol grįždavo vyras iš darbų, verkdavau. Draugė rekomenduoja Klaipėdos vaisingumo klinikoje dirbančią gydytoją. Na ką važiuoju ankstų žiemos šeštadienio rytą į pajūrį. Čia vėl pasiūlo pasidaryti dar keletą tyrimų. Pasidarau, toksoplazmose teigiama. Tai reiškia, kad reikia sustoti ir laukti poros mėnesių, vėl kartoti tyrimus. Čia gali būti bėda. Tie keli mėnesiai prilygo amžinybei, ašarų braukimas nuo veido ir vis įvairių minčių galvoje. Jau bėga antri metai, o vis pilvelyje niekas nekrebžda. Atėjo pavasaris pakartojus tyrimus, viskas gerai. Iš kabineto išeinu braukdama ašarą, gydytoja ramina kad viskas bus gerai. Aš tuo vis dar tikiu, bet mano vyras labiau tiki. Tačiau vieną dieną palūžtu vyro geriausi draugai sudarę minutę kada manęs nebus namie praneša kad laukia šeimos pagausėjimo, pradeda manęs vengti, pereiti į kitą gatvės pusę, tarsi bučiau kokia raupsuota, nes aš nepadovanoju savo vyrui vaiko. Tai tikrai mane palaužia, ašarų pakalnės ištisomis paromis, net naktys pasidarė bemiegės. Vyras nuostabus, visada mane palaikė, bet nebegali į mane tokia žiūrėti. Ramina vis.
Atrandu dar jėgų ir kreipiuosi į kitą gydytoja, kuri pataria gerti vaistus skatinančius ovuliaciją, nes gali būti čia problema. Namie pilna įvairiausių nėštumo testų, nes taip norisi atėjus reikiamam laikui pamatyti tas dvi juosteles. Ateina diena mėnesinės vėluoja, gydytoja mato pūslelę, bet nieko dar nesako širdis daužosi, testas nieko nerodo. Darausi kraujo tyrimą, gal jis pamatys. Reikia laukti parą laiko, o ji tokia ilga pasirodo. Paskambina iš laboratorijos neigiamas... verkiu.
Pasakau sau VISKAS. Bet ir toliau kiekvieną dieną verkiu, negaliu matyti besilaukiančios moters, nes tuoj akyse pasirodo ašaros. Vis dar skaitau internete, forumuose, pati prisigalvoju ir darausi įvairius tyrimus. Atvirai draugams sakau, kad turime problemu. Nedrasiai prisijungiu prie mamų nesulaukiančių gandrų. Čia supranta mane. Ateina vėl žiema, su vyru nusprendžiame ryžtis IUI procedūroms. Prasideda kelionės į Vilniaus vaisingumo kliniką pas gyd. Usonienę. Bandome pirmą IUI, geriamos tabletės, vaistai leidžiami į pilvą, įvairūs šalutiniai poveikiai, bet aš stipri. Turime du folikulus, važiuojame į Vilnių atlikti pirmąją IUI procedūrą, kelias pilnas sniego, pusto. Baisu važiuoti, pakelėse pilna nuslydusių mašinų. Širdis dreba, atliekame procedūra ir iš karto namo, dar labiau bijau kelionės namo, nes oras subjuro. Laukimas... Rezultatas turėtų būti žinomas šv.Kalėdų rytui. Deja... Verkti negaliu, nes esame pas tėvus. Tik stipriai apkabinu vyrą.
Nusprendžiame, kad laikinai IUI nekartosime, nes labai gili žiema ir sudėtinga važinėtis į Vilnių. Dedu didelį tašką. VISKAS, nieko nebenoriu... Verkiu, verkiu... Apie tai su vyru neklabame, į aplinkinių klausimus apie vaikus nereaguoju... Nieko nebenoriu žinoti, nors vis paskaitau internete. Tyrimų turiu net visą storą segtuvą, kiek jų padaryta, viskas jau išbandyta. Nebėra ką tirti. Tačiau atrandu, kad dar yra tyrimas po sueities. Bandau surasti kas gali padaryti. Ilgi pokalbiai, telefonu su Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos klinikomis Kaunas suderina kad priims Klaipėda, nes kitur išvykę mikrobiologai į mokymus. Pasitariu su gydytoja, ji pritaria mano sprendimui atlikti tyrimą. Atsakymus gauname iš karto nesuderinamumas. Va kur problema. Mano gleivinė nepriima svetimkūnių. Viskas, verdiktas išgirstas. Lieka tik IVF. Nusprendžiame taupyti šiam reikalui. Nusiraminu, ir iš naujo bandau žvelgti į gyvenimą.
Ateina pavasaris, gaunu pasiūlymą dirbti Vilniuje. Mmmm, juk nebereikės važinėtis į kliniką, ji bus čia pat. Pasitariame su vyru ir aš sutinku. Planuojame kad po pokių trijų metų darysime IVF, nes reikia pirma įsikurti. Kraustomės į Vilnių, pirma aš, o po mėnesio atvažiuos ir vyras, jam reikia perduoti darbus. Kokie ilgi ir sunkūs vakarai buvo, būnant vienai Vilniuje. Vėl ašaros ir pokalbiai telefonu su mylimuoju, ir laukimas savaitgalio kada pasimatysime. Bandau kalbinti darbdavį, kad išleistų planuotų atostogų, ir tas mėnuo greičiau prabėgtų, kol vyras atsikraustys. Valio, atostogos, buvimas kartu su mylimuoju. Važiuojame pas močiutę į kaimą. Vienas kito esame pasiilgę, laimingi gavę laiką pabūti kartu. Dvi savaitės atostogų prabėga greitai, laikas man važiuoti į Vilnių vis dar vienai. Bet tik savaitei. Skauda pilvą (po įvairių vaistų gėrimo, labai skaudėdavo pilvą prie tas dienas), o tos dienos vis neateina, vėluoja jau keletą dienu, bet taip būdavo, vaistai buvo sutrikdę ciklą. Reikia važiuoti į Vilnių, pasijaučiu blogai Noro virusas. Nedarbingumas. Neišvažiuoju keletui dienų pasilieku su vyru dar. Gydytojai rašant vaistui prasitariu, kad vėluoja mėnesinės, tačiau testas neigiamas. Gydytoja skiria labai atsakingai vaistus. Bet čia tik mano pamastymai. Sutariam su vyru, kad prieš išvažiuojant į Vilnių pasidarysiu testą. Aš rami, juk tai tik dar vienas testas iš daugelio sugadintų. Rytas, vyras žiūri intensyviai į testą (jis taip darydavo visada
), o aš plaunuosi dantis. Ir.... Vyro riksmas, dvi juostelės.... Aš netikiu, negali būti, kaip... Reaguoju ramiai, dantų šepetukas neleidžia šaukti, o gal čia klaida... Vyras verkia iš džiaugsmo, o aš save raminu, kad čia klaida, matome ką norime matyti. Begu pirkti kito testo, nes namie pasibaigė, o šitas gal pasenęs buvo. Nemeluoja ir naujas testas. Bet širdis rami, vis dar bijo džiaugtis. Palieku vyrą, išvažiuoju į Vilnių, kiekvieną rytą darausi neštumo testą, ir jie teigiami. Negaliu atsižiūrėti į tas lauktas dvi juosteles. Dabar atsiranda baime, juk mes Vilniuje busime, o reikia eiti pas gydytoja. Nusprendžiame lankytis Vaisingumo klinikoje, čia aplinka jau pažystama.Vizitas pas gydytoja, širdelė plaka. Turiu pirmąją nuotrauką. Dabar jau džiaugsmo ašaros rieda. Su vyru negalime atsižiūrėti į tą taškelį nuotraukoje. Vis dar negaliu patikėti, džiaugsmas širdyje. Džiaugiamės dviese, niekam nedrįstame pasakyti. Paslaptį išlaikėme ilgai, mano tėveliai sužino kad pilvukui jau trys mėnesiai, nes bulviakasis kaime. O juk aš negaliu susilenkti, kaip man skauda pilvuką. Pirma prasitariu mamai, jos akyse džiaugsmo ašaros, sveikinimai. Kuriame planą, kaip elgtis kad kiti nepastebėtų, mama duoda kitų darbų, kad nekasčiau bulvių, o tėtis garsiai šaukia, kad man reikia kasti bulves. Vyksta diskusija tarp mamos ir tėtės. Mama tyliai pašnibžda tėtei naujiena šypsena veide.
Snieguotą balandžio dieną pasaulį išvydo mūsų džiaugsmelis. Smulkutė, sveika mergaitė. Dabar mūsų angelėliui jau penki mėnesiai.
Dar ne kartą verkiau iš džiaugsmo. Juk viskas įmanoma, reikia tik tikėti. Svarbiausia perprogramuoti smegenis.
Labiausiai reikia aplinkinių palaikymo, o ne nugaros atsukimo. Ačiū visiems kas verkė kartu su manimi, kas džiaugėsi ir laukė.
Stiprybės, kas dar laukia viskas bus gerai.
