Atėjau atiduot duoklę skyreliui, kurio istorijas 3 metus siurbte siurbiau, padėkot toms šaunioms merginoms, kurių stebuklingais pasakojimais buvo gyva mano viltis, kurioms rašiau ir prašiau patarimų...
3 metus buvau "intensyvi" skyrelio nesulaukiančioms gandro skaitytoja, tačiau pati nerašiau beveik nieko, kadangi man tai buvo pernelyg sunku -atrodė, jei jau pradėsiu rašyt - viskas, pripažinsiu sau ir pasauliui, kad turim sunkumų pastot, kad esam nevaisingi, (ir dabar ši frazė per daug žiauri) o tas buvo nepakeliamai baisu ir skaudu
...Net dabar, kai lovelėj miega mūsų išsvajota dukrytė, kai nevaisingumas liko praeityje, neskaitau paprastų mamų pašnekesių, o vis įlendu čia pasižvalgyt ir mintimis visoms sėkmės palinkėt...Esu viena iš Jūsų... žinau, ką jaučiat ir kokį pragarą link savo svajonės nueinat... O mano istorija tokia: esu iš tų moterų, kurioms motinystė neabejotinai vienas svarbiausių laimingo gyvenimo komponentų, todėl nuo pat vestuvinės nakties ėmėm planuot vaikučius 
jau iki to laiko puikiai žinojau vaisingas dienas, buvau priskaičius šimtus būdų padedančių greičiau pastot, o kai pirmas mėnuo pasirodė nesėkmingas, puoliau į ašaras..na ir prasidėjo 
...po kelių mėnesių vizitas pas ginekologę: hormonų tyrimas, echoskopija viskas gerai, gydytoja pataria liautis apie tai taip įkyriai galvot, aš bandau save užliūliuot ir ramint, na bet atsipalaiduot niekaip nesigauna... per pusmetį laiko prigrūdau į galvą tieeek informacijos, sužinojau tiek viskokių ligų, terminų , diagnozių ir viską taikiau sau, ir bijojau, o kas jeigu....ir kuo toliau, tuo man basiau darėsi, įklimpau į tokį liūną, kad pastojimas man tapo mission impossible . Vyras, matydamas, kaip man tų vaikų reikia, matydamas, kad kaltinu save, piešiu sau būtas nebūtas diagnozes ramino, sakė, kad tikrai turėsim tų vaikučių, na o jei nebus savų įsivaikinsim, bet dėl to nebūsim mažiau laimingi, juk turim vienas kitą...o aš patyliukais galvojau, kad aš taip jam pasakyt negalėčiau, noriu savų vaikų ir nežinau, kaip elgčiausi, jei visgi problema jame ...Iš forumo sužinojau, kiek yra žmonių, laukiančių vaikų NNN metų, darančių IVF procedūras po 5, 6 kartus ir tebelaukiančių...man pati ta procedūra skambėjo kaip baisiausias nuosprendis, sustabarėdavau iš siaubo, kai skaičiau apie punkcijas, įsodinimus ... Nutariau, kad reik iš pradžių netradicinius būdus išbandyt, o tas ivf neduokdie 
...Per forumą susipažinau su mergina, kuriai bionergetikas padėjo susilaukt šaunaus sūnaus, nors daktarai nieko gero nežadėjo. Bioenerg.šypsojosi beklausydamas mano bėdų, pamaigė, pamasažavo, patarė ištirt vyrą, ir pažadėjo, kad net jeigu ir yra bėdų, jis jas tikrai padės išspręst. Vyrą tirt žiauriai bijojau, na bet šiek tiek padrąsinta to bioenergetiko ir suprasdama, kad privalau tą padaryt, nunešiau vyro turtą į VK...kaip dabar prisimenu, kaip dribtelėjau ant sofos, kai embriologė be ceremonijų išrėžė, kad situacija labai nekokia - pavieniai gyvybingi spermatozoidai ...su ta diagnoze bandžiau susitaikyt, priimt, o gal neigt desperatiškai bandant kažką daryt 1 metus - per juos aplankyti bioenergetikai, homeopatai, perskaityta tuntai knygų apie sąmones pasąmones, tikėjimą ir t.t., aplankytos šventos vietos, bendrauta su dvasininkais, išgerta krūvos papildų, vitaminų, žolelių arbatėlių,su vyru darytos bioenergetiko parodytos mankštelės, masažai, maisto derinimas, dvasinis tobulėjimas ir t.t.t.t.t.t, Po beveik metų tokių pastangų, matydami, kad nepadeda mums tas stebuklingas energetikas pastot, drebančiom kinkom nutarėm ištirt vyro turtą pas profesorių, su 40 m. darbo patirtim. Buvau prisiskaičius apie jį visko, na bet suveikė ta jo patirtis, ir kelios forumiečių stebuklingos pastojimo istorijos jo dėka. Pas jį rezultatai buvo neblogi - 10 mln./1 ml, iš viso 50 mln, gan geras judrumas.
Skraidžiau padebesiais, tikėjausi - tuoj tuoj...dar skyrė vyrui leidžiamų vaistų, toliau tikimės ir laukiam, na kad rezultatai dar puikesni būtų homeopatui patarus, bebro liauka vyrą šėriau, tas žiaugčiojo, blogai jautėsi, bet ko gi nepadarysi po kelių mėnesių pas tą daktarą rezultatai labai suprastėję tiek kiekis, tiek kokybė. Daktaras visą bėda suvertė bebro liaukai - atseit sureagavo su jo skirtais vaistais, koneveikiau save ir bariau už tuos eksperimentus, tada vėl bėgte pas bioenergetiką, kuris nepaliaudamas rezultatą žadėjo, ir pasiryžom, jei jau nepavyks - varysim į Latviją, nes forumą skersai išilgai perskaičius nepasitikėjau Lietuvos medikais ir jų rezultatais. Man piestu stojosi plaukai, kaip tokioj bėdoj iš mūsų biznis daromas ir kaip skirtingose laboratorijose gali būt tokie skirtingi rezultatai, o juk nuo to tiek daug priklauso!...Dideliam nusivylimui žadėtas stebuklas neįvyko, bet nutarėm "įdirbį" pas bioenergetiką patikrint seno daktaro laboratorijoj., rezultatai vėl pagerėję apie 11 mln. 1 ml., P. siūlo IUI, mano vyras, matydamas, kaip svyruoja tie milijonai, įkalba mane IUI, na aš nieko per daug nesitikiu, džiaugiuos pagerėjusiais vyro rez., atsipūtus ir pavargus nuo visko, pasidarom IUI (pagalvojau, buvo nebuvo maža ką ant to atsipalaidavimo), na rezultato nėra, bet žinom sekantį žingsnį - į Latviją, pas Treijsą...Bijojau to ivf dėl daugybės dalykų, neįsivaizdavau, ar tikrai tie mėgintuvėlio vaikai tokie pat normalūs? visgi veikia tie stereotipai ir kažkokios fobijos, bet vėlgi ačiū forumui susipažinau su šaunia mamyte, kuri susilaukė sūnelio po 10 metų laukimo, po 4 IVF. Kai pamačiau jos sūnų, pagalvojau, kad jei tas IVF tokius angelus atneša, noriu tos procedūros, kad ir kokia ji man baisi...Fantastiško grožio ir meilumo berniukas, absoliučiai nesiskiriantis nuo įprastų vaikų, tik gal tuo ir kitoks, kad spinduliuoja meile ir kažkas dangiško atsispindi jo veide. Apie savo problemas nepasakojau beveik niekam, buvau atsitvėrus visiška tylos siena, praėjau visas tas įprastai skaudžias situacijas, kai visi užknisa klausinėdami, kodėl nepadarom vaikų, kai širdis plyšta iš skausmo matant besilaukiančias, ar vaikus myluojančias mamytes
Na ta būsena yra neaprašoma, tik tas, kas ją išjautė, gali suprast, ką tai reiškia
Darbe pasiėmiau dalį per 3 metus sukauptų atostogų (kadangi tuos metus viduje mąsčiau, kad negaliu sau leist ilsėtis, nežinodama, kiek laiko ir pinigėlių reikės, kol vaikelio sulauksim) ir nudūmėm į Rygą. Sužavėjo latvių profesionalumas, bendravimas, kainos. Pasitikėjom jais 100 proc., meldžiaus, kad tik vyro rezultatai būtų neblogi, na bet buvo kaip buvo - 3 mln./1 ml ir tik 1 procentas morfologiškai gerų spermiukų . Tačiau matyt tie metai padarė savo, man kaip kas maišu per galvą trenkė, išsikriokiau tuo momentu, ir nutariau, kad GANA, gana bliaut, drebėt kiekvieną kartą prieš sužinant rezultatus, prieš kiekvieną net ir paprasčiausią tyrimą, aš pavargau nuo savo baubų, nuo tų abejonių - bus vaikų, nebus, o kaip ištversiu, jei nebus, pavargau nuo tos nenusakomos baimės ir nežinios būsenos ir amžinų klausimų sau, kur klydom, kuo nusidėjom, kodėl taip yra, ką turim padaryt, kad susilauktume vaikelio???? Susiėmiau, vyrui rezultatų nesakiau, tik kad reiks ivf+icsi, o pati sau tiesiog neleidau nuolat tų minčių narpliot ir gilintis - ėjom su vyru į akupunktūrą, bandžiau negalvot apie laukiamą procedūrą, negalvot, kas bus jeigu...o tiesiog eit ir daryt viską žingsnelis po žingsnelio, suvokiau, kad viskas išbandyta ir teturim tik vieną išeitį
Na ir žengiau tiesiai į savo didžiausią gyvenimo baimę į IVF, o kai padariau tai, ko labiausiai bijojau
gavau fantastišką Dievo dovaną, tapau NĖŠČIAAAAA. Nėštumas buvo sklandus, bet viskas atrodė trapu ir tiesą sakant net džiaugtis bijojom, skaičiavom savaitėles, ir su kiekviena praėjusia lengviau atsidusdavom...Ir man stebuklinga istorija dalinuos, kai dukrytei ketvirtas mėnesiukas įpusėjo, nes iki galo dar neaprėpiu to džiaugsmo, kad mes SULAUKĖM. Na ir kas, kad patiems nepavyko, nuo to mūsų STEBUKLAS ne menkesnis 
Prirašiau kalną, bet kartu ir nieko neparašiau, tik savo istorijos santrauką...per tuos laukimo metus aš kaip didžiausią turtą į atmintį įrašiau kiekvieną sėkmingą istoriją,gal kažką ir manoji padrąsins ir įkvėps
Buvau pasiklydus baimėse, buvau puolus į neviltį, jaučiausi, kaip musė voratinklyje, nežinodama, ar pavyks išsipainiot, bet tame nevaisingumo kelyje sutiktų fantastiškų žmonių padrąsinta aš įveikiau patį didžiausią iššūkį, padariau tai, ko labiausiai bijojau, BET svarbiausia, aš atsakiau į mane graužusį klausimą pati sau, aš supratau, kad ir neturint 100 proc. tikėjimo dėl pastojimo, ir neišsivadavus galutinai iš abejonių ir baimių, ir manant, jog dar toli iki tobulumo, ir iki galo neatpalaidavus smegenų (visad maniau, kad tai pagrindinis faktorius, bet per 3 metus nė dienos man nepavyko negalvot apie kūdikį) ĮMANOMA pastot. Kiekvienai skirtingi išbandymai šitam kelyje, kiekviena turim pati sau kažką išsiaiškint, kažką savyje pakeist, bet taip noriu visoms visoms palinkėt stiprybės, nepasidavimo, ėjimo pirmyn ir tik didžiausios sėkmės!!! Taip noriu tikėt, kad visas Jūsų pastangas vainikuos sėkmė...O savo tikėjimui stiprinti visada kartojau šv. Rašto ištrauką kai ko nors prašote tikėkite gausią, ir tikrai taip įvyks....SĖKMĖS.
3 metus buvau "intensyvi" skyrelio nesulaukiančioms gandro skaitytoja, tačiau pati nerašiau beveik nieko, kadangi man tai buvo pernelyg sunku -atrodė, jei jau pradėsiu rašyt - viskas, pripažinsiu sau ir pasauliui, kad turim sunkumų pastot, kad esam nevaisingi, (ir dabar ši frazė per daug žiauri) o tas buvo nepakeliamai baisu ir skaudu
...Net dabar, kai lovelėj miega mūsų išsvajota dukrytė, kai nevaisingumas liko praeityje, neskaitau paprastų mamų pašnekesių, o vis įlendu čia pasižvalgyt ir mintimis visoms sėkmės palinkėt...Esu viena iš Jūsų... žinau, ką jaučiat ir kokį pragarą link savo svajonės nueinat... O mano istorija tokia: esu iš tų moterų, kurioms motinystė neabejotinai vienas svarbiausių laimingo gyvenimo komponentų, todėl nuo pat vestuvinės nakties ėmėm planuot vaikučius jau iki to laiko puikiai žinojau vaisingas dienas, buvau priskaičius šimtus būdų padedančių greičiau pastot, o kai pirmas mėnuo pasirodė nesėkmingas, puoliau į ašaras..na ir prasidėjo ...po kelių mėnesių vizitas pas ginekologę: hormonų tyrimas, echoskopija viskas gerai, gydytoja pataria liautis apie tai taip įkyriai galvot, aš bandau save užliūliuot ir ramint, na bet atsipalaiduot niekaip nesigauna... per pusmetį laiko prigrūdau į galvą tieeek informacijos, sužinojau tiek viskokių ligų, terminų , diagnozių ir viską taikiau sau, ir bijojau, o kas jeigu....ir kuo toliau, tuo man basiau darėsi, įklimpau į tokį liūną, kad pastojimas man tapo mission impossible . Vyras, matydamas, kaip man tų vaikų reikia, matydamas, kad kaltinu save, piešiu sau būtas nebūtas diagnozes ramino, sakė, kad tikrai turėsim tų vaikučių, na o jei nebus savų įsivaikinsim, bet dėl to nebūsim mažiau laimingi, juk turim vienas kitą...o aš patyliukais galvojau, kad aš taip jam pasakyt negalėčiau, noriu savų vaikų ir nežinau, kaip elgčiausi, jei visgi problema jame ...Iš forumo sužinojau, kiek yra žmonių, laukiančių vaikų NNN metų, darančių IVF procedūras po 5, 6 kartus ir tebelaukiančių...man pati ta procedūra skambėjo kaip baisiausias nuosprendis, sustabarėdavau iš siaubo, kai skaičiau apie punkcijas, įsodinimus ... Nutariau, kad reik iš pradžių netradicinius būdus išbandyt, o tas ivf neduokdie ...Per forumą susipažinau su mergina, kuriai bionergetikas padėjo susilaukt šaunaus sūnaus, nors daktarai nieko gero nežadėjo. Bioenerg.šypsojosi beklausydamas mano bėdų, pamaigė, pamasažavo, patarė ištirt vyrą, ir pažadėjo, kad net jeigu ir yra bėdų, jis jas tikrai padės išspręst. Vyrą tirt žiauriai bijojau, na bet šiek tiek padrąsinta to bioenergetiko ir suprasdama, kad privalau tą padaryt, nunešiau vyro turtą į VK...kaip dabar prisimenu, kaip dribtelėjau ant sofos, kai embriologė be ceremonijų išrėžė, kad situacija labai nekokia - pavieniai gyvybingi spermatozoidai ...su ta diagnoze bandžiau susitaikyt, priimt, o gal neigt desperatiškai bandant kažką daryt 1 metus - per juos aplankyti bioenergetikai, homeopatai, perskaityta tuntai knygų apie sąmones pasąmones, tikėjimą ir t.t., aplankytos šventos vietos, bendrauta su dvasininkais, išgerta krūvos papildų, vitaminų, žolelių arbatėlių,su vyru darytos bioenergetiko parodytos mankštelės, masažai, maisto derinimas, dvasinis tobulėjimas ir t.t.t.t.t.t, Po beveik metų tokių pastangų, matydami, kad nepadeda mums tas stebuklingas energetikas pastot, drebančiom kinkom nutarėm ištirt vyro turtą pas profesorių, su 40 m. darbo patirtim. Buvau prisiskaičius apie jį visko, na bet suveikė ta jo patirtis, ir kelios forumiečių stebuklingos pastojimo istorijos jo dėka. Pas jį rezultatai buvo neblogi - 10 mln./1 ml, iš viso 50 mln, gan geras judrumas.
Skraidžiau padebesiais, tikėjausi - tuoj tuoj...dar skyrė vyrui leidžiamų vaistų, toliau tikimės ir laukiam, na kad rezultatai dar puikesni būtų homeopatui patarus, bebro liauka vyrą šėriau, tas žiaugčiojo, blogai jautėsi, bet ko gi nepadarysi po kelių mėnesių pas tą daktarą rezultatai labai suprastėję tiek kiekis, tiek kokybė. Daktaras visą bėda suvertė bebro liaukai - atseit sureagavo su jo skirtais vaistais, koneveikiau save ir bariau už tuos eksperimentus, tada vėl bėgte pas bioenergetiką, kuris nepaliaudamas rezultatą žadėjo, ir pasiryžom, jei jau nepavyks - varysim į Latviją, nes forumą skersai išilgai perskaičius nepasitikėjau Lietuvos medikais ir jų rezultatais. Man piestu stojosi plaukai, kaip tokioj bėdoj iš mūsų biznis daromas ir kaip skirtingose laboratorijose gali būt tokie skirtingi rezultatai, o juk nuo to tiek daug priklauso!...Dideliam nusivylimui žadėtas stebuklas neįvyko, bet nutarėm "įdirbį" pas bioenergetiką patikrint seno daktaro laboratorijoj., rezultatai vėl pagerėję apie 11 mln. 1 ml., P. siūlo IUI, mano vyras, matydamas, kaip svyruoja tie milijonai, įkalba mane IUI, na aš nieko per daug nesitikiu, džiaugiuos pagerėjusiais vyro rez., atsipūtus ir pavargus nuo visko, pasidarom IUI (pagalvojau, buvo nebuvo maža ką ant to atsipalaidavimo), na rezultato nėra, bet žinom sekantį žingsnį - į Latviją, pas Treijsą...Bijojau to ivf dėl daugybės dalykų, neįsivaizdavau, ar tikrai tie mėgintuvėlio vaikai tokie pat normalūs? visgi veikia tie stereotipai ir kažkokios fobijos, bet vėlgi ačiū forumui susipažinau su šaunia mamyte, kuri susilaukė sūnelio po 10 metų laukimo, po 4 IVF. Kai pamačiau jos sūnų, pagalvojau, kad jei tas IVF tokius angelus atneša, noriu tos procedūros, kad ir kokia ji man baisi...Fantastiško grožio ir meilumo berniukas, absoliučiai nesiskiriantis nuo įprastų vaikų, tik gal tuo ir kitoks, kad spinduliuoja meile ir kažkas dangiško atsispindi jo veide. Apie savo problemas nepasakojau beveik niekam, buvau atsitvėrus visiška tylos siena, praėjau visas tas įprastai skaudžias situacijas, kai visi užknisa klausinėdami, kodėl nepadarom vaikų, kai širdis plyšta iš skausmo matant besilaukiančias, ar vaikus myluojančias mamytes
Na ta būsena yra neaprašoma, tik tas, kas ją išjautė, gali suprast, ką tai reiškia
Darbe pasiėmiau dalį per 3 metus sukauptų atostogų (kadangi tuos metus viduje mąsčiau, kad negaliu sau leist ilsėtis, nežinodama, kiek laiko ir pinigėlių reikės, kol vaikelio sulauksim) ir nudūmėm į Rygą. Sužavėjo latvių profesionalumas, bendravimas, kainos. Pasitikėjom jais 100 proc., meldžiaus, kad tik vyro rezultatai būtų neblogi, na bet buvo kaip buvo - 3 mln./1 ml ir tik 1 procentas morfologiškai gerų spermiukų . Tačiau matyt tie metai padarė savo, man kaip kas maišu per galvą trenkė, išsikriokiau tuo momentu, ir nutariau, kad GANA, gana bliaut, drebėt kiekvieną kartą prieš sužinant rezultatus, prieš kiekvieną net ir paprasčiausią tyrimą, aš pavargau nuo savo baubų, nuo tų abejonių - bus vaikų, nebus, o kaip ištversiu, jei nebus, pavargau nuo tos nenusakomos baimės ir nežinios būsenos ir amžinų klausimų sau, kur klydom, kuo nusidėjom, kodėl taip yra, ką turim padaryt, kad susilauktume vaikelio???? Susiėmiau, vyrui rezultatų nesakiau, tik kad reiks ivf+icsi, o pati sau tiesiog neleidau nuolat tų minčių narpliot ir gilintis - ėjom su vyru į akupunktūrą, bandžiau negalvot apie laukiamą procedūrą, negalvot, kas bus jeigu...o tiesiog eit ir daryt viską žingsnelis po žingsnelio, suvokiau, kad viskas išbandyta ir teturim tik vieną išeitį
Na ir žengiau tiesiai į savo didžiausią gyvenimo baimę į IVF, o kai padariau tai, ko labiausiai bijojau
gavau fantastišką Dievo dovaną, tapau NĖŠČIAAAAA. Nėštumas buvo sklandus, bet viskas atrodė trapu ir tiesą sakant net džiaugtis bijojom, skaičiavom savaitėles, ir su kiekviena praėjusia lengviau atsidusdavom...Ir man stebuklinga istorija dalinuos, kai dukrytei ketvirtas mėnesiukas įpusėjo, nes iki galo dar neaprėpiu to džiaugsmo, kad mes SULAUKĖM. Na ir kas, kad patiems nepavyko, nuo to mūsų STEBUKLAS ne menkesnis Prirašiau kalną, bet kartu ir nieko neparašiau, tik savo istorijos santrauką...per tuos laukimo metus aš kaip didžiausią turtą į atmintį įrašiau kiekvieną sėkmingą istoriją,gal kažką ir manoji padrąsins ir įkvėps
Buvau pasiklydus baimėse, buvau puolus į neviltį, jaučiausi, kaip musė voratinklyje, nežinodama, ar pavyks išsipainiot, bet tame nevaisingumo kelyje sutiktų fantastiškų žmonių padrąsinta aš įveikiau patį didžiausią iššūkį, padariau tai, ko labiausiai bijojau, BET svarbiausia, aš atsakiau į mane graužusį klausimą pati sau, aš supratau, kad ir neturint 100 proc. tikėjimo dėl pastojimo, ir neišsivadavus galutinai iš abejonių ir baimių, ir manant, jog dar toli iki tobulumo, ir iki galo neatpalaidavus smegenų (visad maniau, kad tai pagrindinis faktorius, bet per 3 metus nė dienos man nepavyko negalvot apie kūdikį) ĮMANOMA pastot. Kiekvienai skirtingi išbandymai šitam kelyje, kiekviena turim pati sau kažką išsiaiškint, kažką savyje pakeist, bet taip noriu visoms visoms palinkėt stiprybės, nepasidavimo, ėjimo pirmyn ir tik didžiausios sėkmės!!! Taip noriu tikėt, kad visas Jūsų pastangas vainikuos sėkmė...O savo tikėjimui stiprinti visada kartojau šv. Rašto ištrauką kai ko nors prašote tikėkite gausią, ir tikrai taip įvyks....SĖKMĖS.
Auguste, smagu čia skaityti tavo istoriją 
Auguste, nuostabi istorija su dar nuostabesniu stebukliuku!!! Dideles jums sekmes!!!
Auguste,
labai aciu uz Tavo istorija! Ir labai dziaugiuosi del jusu laimes!
Ikvepia ir gerai nuteikia
labai aciu uz Tavo istorija! Ir labai dziaugiuosi del jusu laimes!
Ikvepia ir gerai nuteikia
Augustev,sveikinimai didziausi ! 
Auguste, drebejo sirdis skaitant, taip viskas pazistama.. Dziaugiuos labai uz Jusu seima! Sveikinu ir stipriai apkabinu! Kol dar silta pasimatykim kada Vingio parke 
Kol dar silta pasimatykim kada Vingio parke
Auguste... Pagaliau vaikelis.. Pagaliau. Gero ir lengvo jums gyvenimo ir linkiu sekancio is stebuklu salies - naturaliai.
