Ilgai galvojau, kad savo istorijos nerašysiu, nes ji gal neverta čia būti, gal ji per paprasta, gal nepakankamai stebuklinga su aiškiomis problemomis ir joms parinktais sprendimo būdais. Tačiau vis šmėštelėdavo mintis, kad gal reikia ir tokių istorijų kad tos, kurios tik pradeda eiti nevaisingumo keliu, dar kartą pamatytų, kad kartais iš tiesų gali pasisekti tada, kai mažiausiai to tikiesi (kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų).
Mūsų kelias pastojimo link prasidėjo 2010 m. vasaros pradžioje. Susituokę pradėjome planuoti leliuką, be abejo galvodami, kad jis iškart mums tik panorėjus ir ateis. Pirmas ciklas, kurio pabaigoje aš be abejo jaučiausi jau net labai nėščia
nesėkmingas. Antras irgi. Aš pradedu siųstis ovuliacijos testus, vyras panikuoti, kad mums kažkas ne taip. Kad ir kiek jam aiškinu, kad sveikos poros pastoja per metus, jis manimi netiki jam tikrai atrodo, kad jei viskas gerai, turi iškart ir būti. Pradeda kasdien kartoti, kad reikia ieškoti problemų, o aš nusprendžiu, kad dėl šventos ramybės geriau sumokėti pinigus už tyrimus, bet įrodyti vyrui, kad mums viskas gerai.
Priklaidžiojus po interneto platybes, pirmiausia nusiunčiu vyrą darytis spermogramos. Rezultatai nors daug rodiklių arti ribos, vis tik visi normose. Ką gi, mano eilė pasidarau turbūt visus įmanomus hormonus. Atsakymai atrodo visų geri, išskyrus progesteronas ciklo pabaigoje vos 16. Nieko nesuprantu, juk ovuliacijos testai rodo ovuliaciją, tai kaip gi gali ji nevykti? Kitą mėnesį kartoju progesteroną tas pats.
Va čia prasidėjo mano kelias per nevaisingumo specialistus. Visų pirma su visais tyrimais patraukiu pas tą, pas kurį Vilniuje apsilankyti pigiausia. Tas vizitas buvo baisiausias mano gyvenime. Visų pirma pasišaipęs, kad planuojam neilgai, jis net neketina žiūrėti į mano hormonų tyrimus. Apžiūrėjęs pasako, kad mato cistelę, kurią reikia stebėti. Vos ne su ašarom akyse išprašau, kad pažiūrėtų tyrimus. Ironiškai paklausia, ko mes tikimės su tokiais spermos rezultatais (primenu viskas normose). Mano PRG jis visiškai ignoruoja sakydamas, kad jis nieko nereiškia. Išeinu iš jo lyg šlapiu skuduru per veidą gavus ir tik grįžus namo užsirašau pas greičiausiai priimti galinčią gydytoją VK. Ten vizitas kiek informatyvesnis, nors nepasakyčiau, kad labai malonus. Išsiaiškinam, kad mano hormonai nors ir normoj, bet LH/FSH santykis lyg ir kelia įtarimų, kad gali nevykti ovuliacija. Kaip man išaiškina, gali būti per maža LH banga, kad užaugintų normalius folius, o paskui kad jie susprogtų. Gydytoja iškart pasako, kad beveik neabejoja, kad mato endometriozinę cistą. Jos rekomendacijos kuo greičiau pastoti arba ją šalinti. Susitariam, kad porą mėnesių pabandysiu po ovuliacijos pagerti Duphastoną (nes juk aš įsitikinus, kad ovuliacija man vyksta, nes OT ją rodo). Išeinu iš šitos gydytojos žinodama, kad pas ją irgi negrįšiu (kaip mminėjau, bendravimas nesužavėjo matyt ir vėl dėl per mažo nepastojimo stažo).
Truputį nusivykusi vaisingumo specialistais, nueinu pas paprastą ginę ir... kaip nekeista, čia randu daugiausiai žmogiškumo ir pagalbos. Ji pirma man pasiūlo pastebėti folikulus ir galutinai įsitikinti, kaip vis tik yra su mano ovuliacija. Stebim foliai pilnaverčiai neužauga. Pabandom kelis mėnesius KT gal tai apramins sparčiai augančią cistą ir patvarkys hormonus. Pamenu, ateinu po tų dviejų mėnesių prieš pat Kalėdas, ginė apžiūri ir atsargiai pasako, kad ji padėti nebegali, kad labai norėtų, kad aš pasikonsultuočiau su cistas operuojančiu specialistu dėl cistos. Suprantu, kad matyt nebėra kur dėtis ir gaunu gydytojo, kuriuo pasitiki mano ginė, telefono numerį.
Paskambinu po Naujųjų ir viskas pradeda vykti kosminiu greičiu sausio viduryje jau guluosi laparoskopijai. Daktariukas fainas, iškart sutapo kažkokie laukai, tai nebijau
Prabudus po narkozės nesuprantu, kodėl tokia didelė sumaištis aplink mane. Paskui paaiškėja - sualergizavau į narkozę, buvo broncho spazmas, gydytojo žodžiais pamiršau kvėpuoti. Visi pasakoja, kaip jiems toks pirmas atvejis ir kaip išgąsdinau, o man vis atrodo, kad čia ne apie mane. LP rezultatai kairėj kiaušidėj endo III stadija, ovuliacija nevyksta (kaip tik po mano menamos ovuliacijos vyko LP, todėl gydytojas pažiūrėjo ir tai), dešinė kiaušidė labai maža. Gaunu planą iš pradžių stimuliacijos, paskui žiūrėsim. Planus kiek sujaukia lygiai savaitę po LP apendicitas, bet pagaliau pavasarį startuojam.
Stimuliacijas turėjau tris visos nesėkmingos. Dešinė kiaušidė visada miegojo net su vaistais neaugino folikulų. 2011 m. birželį, lygiai metai nuo planavimų pradžios, startuojam su IUI nieko. Liepą, rugpjūtį dar po vieną IUI rezultatas toks pats. Pradėjo važiuoti stogas tiesiogine to žodžio prasme. Pradedu nebetikėti IUI juk visur aplink tik ir šneka, kad nuo III endo stadijos ji nebeefektyvi, be to, per visą vasarą IUI skyrelyje nepastojo nei viena mergina. Įtampa auga ir santykiuose su vyru pradedam pyktis, ko niekada nebuvo. Po trečios nepavykusios IUI nusprendžiam, kad viskas einam atostogų nuo visko. Planas iki Naujų metų negalvoti apie pastojimus, procedūroms reikalingus pinigus ir mėgautis gyvenimu. O po Naujų galvoti apie IVF. Pamenu, norėdami užtikrinti, kad rudenį tikrai ilsėsimės, nusiperkam bilietus net trims kelionėms dviems savaitėm į Tenerifę, ilgesniems savaitgaliams į Paryžių ir Švediją. Nusiteikiu, kad laukia pats geriausias ruduo ir atsisakau tikėti priešingai
Sulaukusi mėnesinių, paskambinu informuoti gydytoją, kad deja ir vėl nieko. Dar prieš man prasižiojant, kad nieko nebedarysiu, gydytojas pasiūlo pakeisti vaistus (vietoj Closto gerti Femarą). Va čia aš užsikabinu, nes atrodo, kad jeigu nepabandysiu, graušiuos, kad gal reikėjo. Informuoju vyrą, kad noriu dar vienos IUI, nors ir netikiu jos sėkme, bet dėl šventos ramybės. Vyras labai labai supyksta, nesutinka juk mes susitarėm, kad einam ilsėtis, jis nenori dar vieną mėnesį kęsti mano hormonų audrų, pyktis dėl ND pagal grafiką ir pan. Galų gale pasakydama, kad iš jo man reikės tik spermos
, gaunu sutikimą.
Tas ciklas buvo kitoks. Netikėjau sėkme, todėl per daug negalvojau. Užsiauginau vieną folikulą ir taip lyg pasitvirtinau sau, kad nieko nebus. Inseminacijai gydytojas pakeičia kliniką kadangi nesigilinu, nieko neklausiu, nors anksčiau jis sakė, kad gali daryti ir šioje, bet čia aparatūra prastesnė, todėl IUI darydavome brangesnėje
Bet man dzin, pavargau galvoti, darbe labai įtemptas laikas tiesiog plaukiu pasroviui. IUI dieną susitinku pusiaukėlėje į kliniką su vyru jis turi man atvežti spermą ir perduoti mašiną. Pernai metų IUI skyrelio merginos turbūt atsimena istoriją, kaip mano vyras spermą atveža įvyniojęs į adijalą, o ne laikydamas kažkur prie kūno temperatūros. Apžiūra prieš IUI folis pirmą kartą sprogo iki procedūros (gydytojas visada kartodavo, kad jam labiau patinka, kai būna nesprogęs, bet vėlgi nebesigilinu).
Nežinau, kas man atsitiko po šitos IUI. Lijo kaip iš kibiro, o man kilo toks didelis noras sustoti prie Katedros ir uždegti žvakutę. Uždegu ir viduje atsiranda jausmas, kad aš negaliu pasirinkti rezultato, bet galiu pasirinkti, kaip jo laukti. Suprantu, kad jeigu vėl nieko nebus, turėsiu pusę metų verkimui ir savęs graužimui. O kol to rezultato nėra, aš galiu pasirinkti TIKĖTI. Išeinu iš Katedros, o lauke šveičia saulė oras gaivus gaivus. Užlipu ant stebuklingos plytelės ir su tuo vienintėliu noru mintyse apsisuku tris kartus. Važiuoju namo išsišiepus iki ausų prieš save matydama vaivorykštę ir su kvaila mintimi, kad mano dukrytės vardas galėtų būti Vaiva.
Savaitės po IUI prabėgo labai greitai. Antra savaitė labai įtempta buvo darbe nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro turėjau koordinuoti iš užsienio atvykusių žmonių darbą, dirbti turėjome iki šeštadienio pietų, o vakare mūsų su vyru laukė lėktuvas į Tenerifę. Nebuvo jokių nėštumo požymių o gal aš tiesiog neturėjau kada apie juos galvoti. Vis tik 13 DPO pagaunu save, kad dar nesugadinau nei vieno testo, taigi iš įpročio taisau situaciją. Ir... aš matau, neryškų, bet tikrai tikrai matau vaiduokliuką! Pirmą kartą gyvenime nereikia vartyti testo prieš langą, aš tikrai tikrai matau! Už dviejų dienų kelionė, pirma mintis, kad vyrui pasakysiu joje. Tačiau aišku, ištveriu lygiai dvi minutes ir jau bėgu su testu drebančiose rankose jo žadinti. Jis nieko nesako, tik stipriai apsikabina ir gulim išsišiepę taip plačiai, kaip matyt dar niekada nesišypsojome. Kitą dieną dar spėju nusileisti kraują - HCG 183, PRG 86.
Taip, tas ruduo, kaip ir tikėjau, buvo pats geriausias. Aš net neabejojau, kad viskas bus gerai, išvykome į visas keliones, iki Kalėdų visiškai niekam apie nėštumą nesakėm mėgavomės juo tik mes. Tai buvo mūsų paslaptis, pilvuke augantis mažylis pats pats brangiausias dalykas pasaulyje. Skaičiavome savaitėles ir vis artėjome prie susitikimo pirmosiomis vasaros dienomis. Gimdymas nebuvo lengvas nei man, nei vaikui, tačiau svarbiausia - mes jau visi kartu.
Ne, Vaivos aš neturiu
Šiandien visas mūsų pasaulis mažasis sūnelis, jo šypsenos, gugenimai, atradimai. Kartais žiūrėdama į jį klausiu, kodėl taip ilgai pas mus nėjo, o jis nusišypso lyg sakydamas Mama, atėjau tada, kai buvo laikas.
Ir aš nei kiek nesigailiu, kad mūsų kelias iki šio stebuklo buvo toks, koks buvo. Tie pusantrų metų buvo reikalingi tam, kad subręstume, kad kitaip įvertintume svarbiausius dalykus, kad šiandien galėtume besąlygiškai džiaugtis savo mažyliu.
Ir vis tik šiandien aš džiaugiuosi, kad mano vyras man pačiai netikėtai supanikavo vos po kelių mėnesių bandymų tai matyt padėjo išsaugoti mano kairiąją kiaušidę kuo mažiau pažeistą endometriozės. Jeigu ne vyro įsitikinimas, kad jei viskas gerai, turi pavykti iš karto, šiandien dar tikrai neturėtume savo mažiuko.
Ir... neseniai su mažiuku užsukome į Katedrą. Aš ir vėl uždegiau žvakutę dėkodama už stebuklą ir galimybę išgyventi nuostabiausią jausmą pasaulyje motinystę. O užlipus ant plytelės supratau, kad šiandien gyvenime noriu tik vieno kad mano vaikas augtų sveikas ir laimingas. Bet... žinau, kad ateis laikas, kai užlipsiu ant tos plytutės su dar vienu noru - sesytės arba broliuko mūsų žiogui. Ir aš tikiu, kad norai pildosi neturiu teisės netikėti.
Sėkmės visoms - laukti ir turėti kantrybės ir tikėjimo sulaukti
ašaromis aplaistyta stebuklinga istorija 
Aš tikrai tikiu, kad neužilgo sulauksi vaikelio 
